Ирвин Уэлш - Traukinių žymėjimas

Taigi Dubline visi buvome pačiame pajėgume — išpist karalienę!

Kur saulėje blizgėjo šalmai — išpist hunus!

Ir susikryžiavo durtuvai, su-verž-ti diržai,

Atsiliepdami į Tomsono pabūklo aidą.

Stivis nuliūdęs atsisėdo. Per šitą triukšmą niekaip neišgirsi telefono skambučio.

— O dabar užsičiaupkite! suriko Tomis, — tai mano mėgstamiausia daina. Wolfetones uždainavo Banna Strand. Tomis kartu su keliais kitais pritarė:

vieni-ša-ha-ha-me Banos pajūryje.

Kelios akys sublizgo nuo ašarų, kai Wolfetones sudainavo James Connolly. — Supistai šaunus maištininkas, supistai šaunus socialistas ir airiūkščiai yra supistai šaunūs. Džeimsas Supistas Konolis, tu šikniau, pasakė Gevas Rentonui, ir šis niūriai linktelėjo.

Kai kas dainavo toliau, kai kas mėgino palaikyti šneką apie muziką. Kad ir kaip būtų, kai užtraukė The Boys of the Old Brigade , pritarė visi. Net ir Ligotasis rado laiko atsitraukti nuo glėbesčiavimosi seanso.

O tė-hė-ve, kodėl tu toks liūdnas

Šį puikų Vely-hy-ką ry-y-tą.

— Dainuok, tu šikniau! suriko Tomis, alkūne trankydamas Stiviui į šonkaulius. Begbis įgrūdo jam į ranką dar vieną alaus skardinę ir apsivijo ranka jo kaklą.

Kol ai-rių vyrai didžiuo-iuojasi ir patenki-hinti

Ta šalim, kurio-hoje jie giiimė.

Stivį trikdė tas dainavimas. Darėsi neįmanoma. Atrodė, jog pakankamai garsiai dainuodami jie visi galėtų susiburti į galingą broliją. Tai buvo, kaip sakoma dainoje, „prie ginklų kviečianti“ muzika ir, rodės, mažai ką bendra turėjo su Škotija ir Naujaisiais metais. Tai buvo kovos muzika. Stivis nenorėjo su niekuo kovoti. Bet kartu tai buvo puiki muzika.

Pagirios, kurių stengtasi po truputį nusikratyti geriant, taip pat buvo užpiltos. Dabar jie jautėsi potencialiai tokie stiprūs, kokie prieš tai buvo susitraukę. Jie nesiliautų gėrę tol, kol nebūtų priėję prie šios muzikos, o jau tuomet bus sudegintas paskutinis adrenalino lašas.

Pats aš bu-hu-vau toks vai-kis kaip tu,

Kai pri-si-hi-hijuuun-giau prie Iiiii-RmrAaaaa kovinio spaaar-noo.

Prieškambaryje suskambo telefonas. Ragelį pakėlė Džunė. Begbis išplėšė jį jai iš rankų ir pavarė ją šalin. Ji įplaukė atgal į kambarį lyg vaiduoklis.

— Kas? KAS? KAS TAI? STIVIS? GERAI, PALAUK TRUPUTĮ. BE KITA KO, LAIMINGŲ NAUJŲJŲ METŲ, LĖLYTE... Franko padėjo ragelį, — ...kad ir kas, velniai griebtų, tu būtum... Jis nužingsniavo į prieškambarį. — Stivi. Kažkokia supista citrina tau skambina. Lyg supistą karštą bulvę apsikandusi, taip sakant. Londonas.

— Pcha! Tu pisliau! nusikvatojo Tomis, kai Stivis pašoko nuo sofos. Jau visą pusvalandį jis norėjo nusišlapinti, bet kojos neklausė. Dabar jos dirbo puikiai.

— Stivai? Ji visuomet vadino jį „Stivai“, o ne „Stivi“. Čia visi jį vadino Stiviu. — Kur tu buvai?

— Stela... kur aš buvau... aš mėginau tau prisiskambinti vakar. Kur tu esi? Ką veiki? Jis vos neprasitarė: su kuo tu dabar esi, bet susiturėjo.

— Aš buvau pas Liną, pasakė ji. Žinoma. Jos sesuo. Čingfordas ar kažkokia kita lygiai tokia pat niūri ir bjauri vieta. Stivį užplūdo džiaugsmas.

— Laimingų Naujųjų metų! atsipalaidavęs ir sklidinas jausmų pasakė jis.

Pasigirdo pypsėjimas, po to į aparatą buvo įmesta daugiau monetų. Stelos nebuvo namie. Kur ji buvo? Alinėje kartu su Milardu?

— Laimingų Naujųjų metų, Stivai. Aš esu Kings Krose. Po dešimties minučių sėdu į Edinburgo traukinį. Ar tu gali mane pasitikti stotyje dešimtą keturiasdešimt penkios?

— Užsikrušk, velnias! Tu juokauji... pisliava! Niekur kitur pasaulyje aš nebūsiu dešimtą keturiasdešimt penkios. Tu padovanojai man Naujuosius metus. Stela... tai, ką aš pasakiau tą naktį... aš noriu pasakyti, kad labiau nei kada nors anksčiau, žinai...

— Tai gerai, nes man atrodo, kad tave įsimylėjau... aš nieko daugiau nedarau, kaip tik galvoju apie tave.

Stivis nugurkė seilę. Jis jautė, kaip ašaros tvenkiasi akyse. Viena jų nusirito skruostu žemyn.

— Stivai... ar tau viskas gerai? paklausė ji.

— Daug geriau nei gerai, Stela. Aš myliu tave. Jokių abejonių, jokio mėšlo.

— Šūdas... pinigai baigiasi. Niekuomet neapgaudinėk manęs, Stivai, tai ne supistas žaidimas... Pasimatysime be penkiolikos vienuolika... Aš tave myliu...

— Aš tave myliu! AŠ TAVE MYLIU! Pasigirdo pypsėjimas, ir linija išsijungė.

Stivis laikė ragelį taip švelniai, lyg tai būtų jos kūno dalis. Tuomet padėjo jį, nuėjo ir pagaliau nusišlapino. Jis dar niekada taip nejautė gyvenimo. Kol stebėjo savo dvokiančią šlapimo čiurkšlę teškenant į unitazą, jo smegenys kūrė saldžiausias svajones. Jį pagavo stipri meilė pasauliui. Tai buvo Naujieji metai. Senieji gerieji Lang Syne. Jis mylėjo visus, ypač Stelą ir savo draugus šiame vakarėlyje. Savo bendrus. Karštaširdžius maištininkus; šios žemės druską. Dar daugiau, jis net mylėjo „Jambo“ sirgalius. Jie buvo geri žmonės; tiesiog palaikė savo komandą. Nekreipdamas dėmesio į padarinius, šiais metais jis aplankys juos. Stiviui patiktų vedžioti Stelą po miestą, į įvairius vakarėlius. Tai būtų nuostabu. Futbolo sirgalių susiskirstymas buvo kvaila ir nereikšminga nesąmonė, skaldanti darbo žmonių klasės vienybę, garantuojanti, kad buržuazijos hegemonija tvirtai gyvuos. Stivis pats visa tai išsiaiškino.

Nuėjo tiesiai į kambarį ir uždėjo ant patefono The Proclaimers Sunshine On Leith. Jis norėjo atšvęsti tai, kad ir kur benukeliautų, čia — jo namai ir šie žmonės — jo žmonės. Po trumpo traškėjimo pasigirdo akordas. Protesto dėl pakeisto įrašo banga nutilo pamačius Stivio pakilumą. Garsiai niūniuodamas jis energingai pliaukštelėjo Tomiui, Rentsui ir Begbiui ir pradėjo suktis valso žingsniu apkabinęs Keli, nė kiek nesijaudindamas dėl to, kad nustebino visus tokiu savo pasikeitimu.

— Malonu, kad prisidėjai prie mūsų, pasakė jam Gevas.

Stebėdamas rungtynes, jis vis dar jautėsi pakiliai, nors kitiems viskas atrodė be galo klaiku. Jo nuotaika pastebimai gedo. Ir vėl nepritapo prie savo draugų. Anksčiau nesugebėjo pritarti jų linksmybei, o dabar negalėjo atsiduoti jų nevilčiai. „Hibiai“ pralaimėjo „Heartsams“. Abi komandos prarado stebėtinai daug galimybių; tai buvo tiesiog mokyklinukų žaidimas, bet „Heartsai“ bent jau mėgino pasinaudoti savosiomis. Ligotasis laikė rankomis suspaudęs galvą. Franko grėsmingai dėbčiojo į „Heartsų“ sirgalius, šokančius kitame aikštės gale. Rentsas šaukdamas reikalavo trenerio atsistatydinimo. Tomis ir Šonas ginčijosi dėl gynybos spragų, mėgindami paskirstyti kaltę dėl įvarčių. Gevas keikė teisėjo masonišką šališkumą, o Dousis tuo metu vis dar dejavo dėl ankstesnių netikslių „Hibsų“ smūgių. Bulvė (narkotikai) ir Nukainotasis (alkoholis) vis dar tebebuvo bute, išvirtę iš koto, jų bilietai tiko dabar tik užpakaliui nusišluostyti. Stiviui šiuo metu visa tai nerūpėjo. Jis buvo įsimylėjęs.

Po rungtynių jis visus paliko ir nuėjo į stotį pasitikti Stelos. Į tą pačią pusę ėjo ir gauja „Heartsų“ sirgalių. Stivis buvo labai išsiblaškęs. Vienas vyrukas kažką riktelėjo tiesiai jam į veidą. Tie šikniai laimėjo keturi-vienas, pagalvojo jis. Kokio penio jiems dar reikia? Kraujo? Tikriausiai.

Pakeliui į stotį Stivis nurijo keletą tiesiog siaubingų įžeidimų.

Žinoma, pagalvojo jis, jie galėtų sugalvoti ir ką nors geresnio už „Hibių kekšius“ ar „suskretusią vaginą“. Vienas didvyris pamėgino iš už nugaros pakišti jam koją, stengdamasis šitaip sukurstyti savo draugus. Jam reikėjo nusiimti savo kaklaraištį. Kas, po galais, galėjo žinoti? Jis dabar jau buvo Londono vaikinas, ką bendra šiuo metu visas šis mėšlas turi su jo gyvenimu? Jis net nenorėjo vargintis ir atsakinėti į savo paties klausimus.