Николай Лилин: Sibirietiškas auklėjimas

Iš italų kalbos vertė

LINA GAUČYTĖ

Turinys

Sibirietiškas auklėjimas

Aštuonių trikampių kepurė ir automatinis peilis

Kai prabyla oda

Borisas mašinistas

Mano gimtadienis

Nepilnamečių kalėjimas

Ksiuša

Laisvas kritimas

Sibirietiškas auklėjimas

Yra žmonių, kurie gyvenimu džiaugiasi, yra tokių, kurie dėl jo kankinasi, o mes už jį kovojame.

Senovinis Sibiro Urkų tautos posakis

Sibirietiškas auklėjimas

Žinau, kad taip daryti nederėtų, tačiau noriu pradėti nuo pabaigos.

Pavyzdžiui, nuo tos dienos, kai lakstėme po apgriuvusio pastato kambarius ir šaudėme į priešą iš taip arti, jog beveik ranka galėjome paliesti.

Buvome pervargę. Parašiutininkai keisdavosi pamainomis, o mes, sabotuotojai, nemiegojome jau tris paras. Mūsų atakos ritosi viena po kitos kaip jūros bangos, kad priešas neturėtų laiko atsipūsti, manevruoti, pasirengti atremti puolimą. Kovojome be perstojo, be atvangos.

Tą dieną drauge su Batu atsidūriau viršutiniame pastato aukšte. Turėjome sunaikinti paskutinį sunkųjį kulkosvaidį. Numetėme dvi rankines granatas.

Nuo stogo besileidžiančiame dulkių debesyje visiškai nieko nebuvo matyti. Taip susidūrėme su keturiais priešininkais, kurie kaip ir mes lyg akli kačiukai blaškėsi pilkame, murziname debesyje, atsiduodančiame šiukšlėmis ir degančiais sprogmenimis.

Ten, Čečėnijoje, dar niekada nebuvau į nieką šovęs iš taip arti.

Pirmame aukšte mūsų kapitonas pats vienas nušovė aštuonis priešus, o vieną paėmė į nelaisvę.

Drauge su Batu išėjęs iš pastato jaučiausi visiškai apkurtęs ir apsvaigęs. Kapitonas Nosovas paprašė Musės prižiūrėti belaisvį arabą, o pats drauge su Samčiu ir Zenitu nuėjo patikrinti rūsio.

Prisėdau ant laiptų greta Musės priešais išsigandusį belaisvį, kuris vis stengėsi kažką pasakyti. Musė jo nesiklausė, buvo pavargęs ir norėjo miego kaip ir mes visi. Vos tik kapitonas nusigręžė, Musė išsitraukė iš apsauginės liemenės austrišką Glock pistoletą, vieną savo trofėjų, ir nutaisęs įžūlią miną šovė belaisviui į galvą ir krūtinę.

Kapitonas atsigręžė, bet nieko nepasakė, tik nužvelgė jį su gailesčiu akyse.

Musė atsisėdo greta negyvėlio ir, nepajėgdamas atsispirti nuovargiui, užmerkė akis.

Žvelgdamas į mus taip, tartum tik dabar su mumis visais būtų susipažinęs, kapitonas tarė:

— To jau per daug, vaikinai. Visi į mašiną. Į užnugarį, ilsėtis.

Vienas paskui kitą patraukėme prie mašinų. Mano galva buvo tokia sunki, kad jeigu būčiau sustojęs, ji neabejotinai būtų sprogusi.

Grįžome į užnugarį, mūsų pėstininkų saugomą ir kontroliuojamą teritoriją. Užmigome iš karto. Aš net nespėjau nusivilkti liemenės ir nusiimti šoninių krepšių. Smigau į tamsą kaip negyvas.

Neilgai trukus Musė pažadino mane, daužydamas kalašnikovo buože per liemenę į krūtinę.

Lėtai ir nenoromis atplėšiau akis, apsidairiau. Neprisiminiau, kur esu. Nesugebėjau sutelkti dėmesio.

Musė atrodė pavargęs. Jis kramsnojo gabalą duonos. Lauke buvo tamsu, neįmanoma suprasti, kuri dabar valanda. Pažvelgiau į savo laikrodį, tačiau net negalėjau įžiūrėti skaičių, viskas tarsi skendėjo rūke.

— Kas nutiko, kiek laiko miegojome? — paklausiau Musės silpnu balsu.

— Nė velnio nemiegojome, brolau... Ir man atrodo, kad dar gana ilgai teks nemiegoti.

Rankomis užsidengiau veidą, stengdamasis rasti jėgų atsikelti ir pradėti mąstyti. Man trūko miego, jaučiausi siaubingai pavargęs. Mano kombinezonas buvo purvinas ir drėgnas, liemenė dvokė prakaitu ir šviežia žeme. Buvau nusikalęs.

Musė nuėjo žadinti ir kitų:

— Nagi, vaikinai, tuoj pat važiuojame... Mūsų reikia.

Visi buvo beviltiškai nusiminę, nenorėjo keltis. Tačiau nors ir skundėsi, keikėsi, sukilo ant kojų.

Kapitonas Nosovas vaikščiojo telefono ragelį prisispaudęs prie ausies, o vienas pėstininkas, kuprinėje nešinas lauko radijo aparatu, sekiojo jam iš paskos kaip koks naminis gyvūnėlis. Kapitonas siuto, per radiją kažin kam vis kartojo, kad pirmą kartą per tris dienas sustojome poilsio, kad esame pervargę. Viskas veltui, nes galiausiai Nosovas žygiavimo ritmą primenančiu tonu pasakė:

— Taip, drauge pulkininke! Patvirtinu, įsakymas priimtas!

Vadinasi, mus ir vėl siunčia į pirmą liniją.

Nenorėjau net pagalvoti.

Nuėjau prie vandens pripildytos metalinės statinės. Panardinau rankas: vanduo buvo gaivus, mane nukrėtė lengvas drebulys. Tuomet į vandens statinę panirau visa galva ir kurį laiką taip buvau, sulaikęs kvėpavimą.

Panardinęs galvą statinėje atmerkiau akis ir pamačiau visišką tamsą. Išsigandau ir tuoj pat ištraukęs galvą giliai įkvėpiau.

Statinėje regėta tamsa mane išgąsdino. Pagalvojau, kad mirtis galėtų būti kaip tik tokia — tamsi ir be oro.

Stovėjau palinkęs virš statinės ir žiūrėjau į vandens paviršiuje raibuliuojantį savo bei savo gyvenimo iki šios akimirkos atvaizdą.

Aštuonių trikampių kepurė ir automatinis peilis

Vasaris yra šalčiausias metų mėnuo Padniestrėje. Pučia stiprus vėjas, šaltis tampa geliantis ir žnaibo skruostus. Prieš išeidami į gatvę žmonės apsimuturiuoja kaip mumijos, o į šimtus drabužių sluoksnių susupti vaikai iki pat akių užtrauktais šalikais atrodo panašūs į skudurines lėles.

Paprastai daug sninga, dienos būna trumpos ir tamsa žemę apgaubia labai anksti.

Gimiau kaip tik tą mėnesį. Atrodžiau taip prastai, kad senovės Spartoje dėl fizinės būklės, be jokios abejonės, būčiau buvęs sunaikintas. O čia mane įdėjo į inkubatorių.

Gimiau aštuntą nėštumo mėnesį, išlindau kojomis į priekį ir turėjau daugybę kitų nukrypimų. Viena maloni medicinos sesuo sakė mano mamai, kad ši privalanti susitaikyti su mintimi, jog ilgai negyvensiu. Verkdama mama specialiu aparatu nusitraukinėjo pieną, kuris paskui man būdavo sumaitinamas inkubatoriuje. Tuo metu turbūt jai buvo labai nelengva.

Aš nuo pat gimimo galbūt iš įpratimo ne kartą skaudinau savo tėvus ir atėmiau iš jų nemažai galimybių pasidžiaugti gyvenimu (tiksliau, iš savo mamos, nes tėvui iš tiesų visiškai nerūpėjau. Jis gyveno nusikaltėlio gyvenimą, plėšdavo bankus ir daug laiko praleisdavo kalėjimuose.). Ko tik nepridirbau mažas būdamas, visko net nebeprisimenu. Tai normalu, juk užaugau liūdnai pagarsėjusiame kvartale, kaip tik toje vietoje, kur ketvirtame dešimtmetyje įsikūrė iš Sibiro ištremti nusikaltėliai. Gyvenau ten, Benderuose, tarp nusikaltėlių, o visas mūsų kvartalas, kuriame nusikalstamumas klestėte klestėjo, buvo kaip viena didelė šeima.

Kai buvau mažas, manęs nedomino žaislai. Būdamas ketverių penkerių metų pramogos ieškodavau sukinėdamasis namie ir stengdamasis nutaikyti momentą, kai senelis arba dėdė imsis ardyti ir valyti ginklus. Atsargiai ir su meile jie tai darydavo dažnai, nes ginklų turėjo tikrai daug. Mano dėdė sakydavo, kad ginklai — kaip moterys, jei jų neglamonėji tiek, kiek reikia, pernelyg sustabarėja ir išduoda.

Mūsų, kaip ir visų sibiriečių, namuose ginklai buvo laikomi griežtai jiems skirtose vietose. „Savais” vadinami pistoletai yra tie, kuriuos sibiriečių nusikaltėliai visuomet nešiojasi su savimi ir naudoja kasdien. Jie laikomi raudonojoje kertelėje, kurioje kabo šeimos ikonos, mirusių šeimos narių ir visų tų, kurie atlieka bausmę kalėjime, nuotraukos. Po ikonomis ir nuotraukomis yra savotiška lentynėlė, uždengta raudonos medžiagos skepetaite, ant jos paprastai stovi kokia dešimtis sibirietiškų kryžių. Įėjęs į namus nusikaltėlis iškart patraukia į raudonąją kertelę, išsitraukia pistoletą ir padeda jį ant lentynėlės, paskui persižegnoja ir ant jo uždeda kryžių. Tai senovinė tradicija, užtikrinanti, kad ginklai sibiriečių namuose nebūtų naudojami: jeigu taip nutiktų, tokiuose namuose nebebūtų galima gyventi. Kryžius yra tarsi savotiškas antspaudas, nuimamas tik tuomet, kai nusikaltėlis išeina iš namų.