Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Rankoje laikydama ryškiaspalvę šluostę, iš virtuvės atėjo senelė. Jai iš už nugaros labai susijaudinusi mama nenuleido liūdnų akių nuo tėvo, tarytum šis ruoštųsi mirti.

— Brangioji žmona, telaimina tave Dievas, pasakyk tam šiukšlės gabalui, kad mano namuose, kol aš gyvas, niekas nei man, nei mano draugams į veidą šautuvo neatkiš... Paklausk, ko jie nori, ir, dėl Dievo meilės, tenuleidžia šaudykles, kitaip kas nors paliks skylėtas.

Senelė pradėjo kartoti policininkui senelio žodžius ir, nors šis lingavo galvą, rodydamas, kad jau viską girdėjo, ji nesustojo ir laikėsi tradicijos iki galo. Visa tai atrodė labai nenatūraliai, kaip spektaklis, tačiau tai buvo spektaklis, kurį reikia vaidinti. Tai nusikaltėlių garbės reikalas.

— Visi gulkite veidu į žemę. Turime arešto ordiną, skirtą... — policininkas nespėjo pabaigti sakinio, nes senelis pertraukė jį ir, plačiai, šiek tiek piktai nusišypsojęs, kreipėsi į senelę:

— Vardan mūsų Viešpaties Dievo Jėzaus Kristaus, kuris mirė ir prisikėlė dėl mūsų, nusidėjėlių! Svetlana, meile mano, paklausk to buko mento, ar ji ir jos draugužės tik nebus atkeliavusios iš Japonijos.

Senelis panaudojo labiausiai paplitusį būdą, kuriuo nusikaltėliai žemina policininkus: kalba apie juos moteriškąja gimine. Visi nusikaltėliai nusijuokė. Senelis tęsė:

— Man neatrodo, kad būtų japonės, vadinasi, nėra drėbtos iš to paties molio kaip kamikadzės... Kodėl jos galvoja, kad gali sau leisti įsiveržti į vidury Žemupio esančius doro nusikaltėlio namus tuo metu, kai šis drauge su kitais gerais žmonėmis dalijasi džiaugsmu?

Senelio kalba palengva virto nusikaltėlių vadinamąja „daina”, kitaip tariant, ta ekstremalia bendravimo forma, kai nusikaltėlis pradeda kalbėti taip, tarsi kalbėtųsi pats su savimi. Trumpiau tariant, senelis išsakė tai, ką laikė savyje, ir nesivargino nei atsakyti į galimai užduotus klausimus, nei užmegzti kokio nors kontakto. Taip nutinka tuomet, kai norima įtikinti policininkus, jog tai, kas sakoma, yra vienintelė tiesa ir nėra jokių būdų nuo jos išsisukti.

— Kodėl matau negarbingus žmones paslėptais veidais? Kodėl šie neaiškūs padarai atėjo teršti gero mano namų ir doro mano šeimynykščių bei svečių vardo? Čia, mūsų, paprastų ir kuklių žmonių, tarnaujančių Viešpačiui Dievui ir Sibiro stačiatikių Motinai Bažnyčiai, namuose. Kodėl atėjo tie Šėtono skrepliai ir nori sužeisti mūsų mylimų moterų ir brangių vaikų širdis?

Tuo metu į kambarį įbėgo kitas policininkas ir kreipėsi į savo viršininką:

— Drauge kapitone, leiskite raportuoti!

— Raportuok, — atsakė žemas ir kresnas vyras balsu, kuris, rodės, atsklido iš anapus. Jis laikė ginklą įrėmęs mano tėvui į sprandą, o tėvas sarkastiškai šypsojosi toliau gerdamas arbatą ir gana garsiai kramtydamas riešutinius mamos pagamintus ledinukus.

— Lauke pilna ginkluotų vyrų, užblokuoti visi mašinų įvažiavimai, o patruliai, saugoję automobilius, paimti įkaitais!

Kambaryje stojo tyla. Ilga ir sunki tyla. Buvo girdėti tik du duslūs garsai: tėvo kramtomų saldainių traškėjimas ir silpnas supuvusių dėdės Vitalijaus plaučių švokštimas.

Pažvelgiau vienam greta manęs stovinčiam policininkui į akis. Pro kaukės plyšius mačiau, kaip jis ėmė prakaituoti ir išblyško. Priminė lavono, kurį prieš kokį mėnesį mano draugai ištraukė iš upės, veidą: oda balta, matyti pajuodusios kraujagyslės, o akys panašios į dvi gilias ir purvinas duobes. Kaktoje žiojėjo skylė. Kažkas jį buvo nušovęs į galvą. Na, policininko kaktoje skylės nebuvo, tačiau manau, kad tą akimirką abu, ir aš, ir jis, galvojome lygiai tą patį: kaip jo kaktoje atrodytų skylė. Nors turiu pripažinti, kad manęs asmeniškai ta mintis visiškai nejaudino, greta stovintis kaukėtas vyras buvo smarkiai susirūpinęs.

Staiga laukujės durys atsidarė, ir, nustūmę ką tik pražūtingą raportą išpyškinusį policininką, vienas paskui kitą įžengė šeši ginkluoti vyrai — tėvo ir senelio draugai. Pirmasis buvo dėdė Rąstas, kuris taip pat buvo ir mūsų teritorijos Sargas. Kiti buvo patikimiausi jo pagalbininkai. Senelis, dabar jau visiškai nebekreipdamas dėmesio į policininkus, atsistojo ir nuėjo pasitikti Rąsto.

— Šventasis Kristau ir visi palaimintieji giminės! — tarė Rąstas, apkabino senelį ir broliškai paspaudė ranką.

— Seneli Borisai, dėkui Dievui, niekas nesusižeidė!

— Tik pamanyk, Rąstai, kas per laikai! Negalime jaustis ramūs net savo namuose!

Rąstas ėmė kalbėtis su seneliu taip, tarytum pasakotų, kas įvyko, tačiau jo žodžiai buvo skirti policininkų ausims:

— Na, nėra ko nerimauti, seneli Borisai! Mes visi su tavimi kaip visuomet ir džiaugsme, ir varge... Juk žinai, mano mielas, be mūsų leidimo į namus niekas neįeina ir neišeina. Ypač tie, kurie turi negarbingų ketinimų...

Rąstas priėjo prie stalo ir vieną po kito apkabino visus nusikaltėlius. Apkabino, bučiavo juos į žandą ir labinosi įprastu sibirietišku pasisveikinimu:

— Telydi visus brolius ir garbingus vyrus taika ir sveikata!

Šie, kaip numato paprotys, jam atsakė:

— Mirtis ir prakeikimas mentams ir niekšams!

Policininkai nieko negalėjo padaryti, tik stovėjo ir stebėjo tą jaudinančią pasisveikinimo ceremoniją. Dabar jų ginklai, kaip ir galvos, buvo žemai nuleisti.

Rąsto padėjėjai, naudodamiesi namuose esančių moterų pagalba, liepė policininkams išeiti.

— Dabar tikiuosi, kad čia esantys mentai paliks šiuos namus ir niekada daugiau negrįš. Savo rankose laikome jų draugus, kuriuos sučiupome pirmuosius. Šitiems išsinešdinus iš mūsų kvartalo, paleisime juos ramiai eiti... — Rąstas kalbėjo labai ramiai ir taikiai. Jeigu ne jo žodžių turinys, būtų buvę galima pagalvoti, kad pasakoja švelnų ir raminantį dalyką, kaip pasaką vaikams prieš miegą.

Policininkai buvo persigandę. Pro kambario langą matė, jog kieme pilna iki dantų apsiginklavusių vyrų.

Mūsų draugai savo kūnais suformavo koridorių, kuriuo, nuleidę galvas, vienas paskui kitą pradėjo žingsniuoti policininkai.

Aš jaučiausi kupinas teigiamų emocijų, norėjau šokti, rėkti, dainuoti ir išreikšti ką nors didingo, nors pats dar nesuvokiau ką. Jaučiausi priklausantis stipriam pasauliui, esąs jo dalis. Man atrodė, kad visa to pasaulio jėga glūdi manyje.

Nežinau, kaip ir kodėl, tačiau vienu momentu nušokau nuo suolo ir lyg padūkęs nulėkiau į didįjį kambarį, kuriame buvo raudonoji kertelė. Ant lentynėlės, virš raudonos skepetaitės, siuvinėtos auksiniais raštais, gulėjo senelio ir mūsų svečių pistoletai. Daug negalvojęs čiupau legendinį senelio tokarevą ir, nubėgęs atgal pas policininkus, nusitaikiau į juos. Nežinau, kas konkrečiai šmėstelėjo man galvoje tą akimirką. Jaučiau tam tikrą euforiją, džiaugsmą dėl to, kad esu. Policininkai lėtai traukė išėjimo link. Sustojau priešais vieną jų ir įsistebeilijau: jo akys buvo pavargusios ir atrodė paraudusios nuo uždegimo, žvilgsnis liūdnas, susisielojęs. Prisimenu, kad akimirką pajutau į save nukreiptą visą jo neapykantą. Nusitaikiau į veidą ir iš visų jėgų pabandžiau nuspausti gaiduką, tačiau nepajėgiau jo spustelėti nė per milimetrą. Ranka darėsi vis sunkesnė, aš nepajėgiau išlaikyti pistoleto, iškelto pakankamai aukštai. Tėtis pradėjo juoktis ir pakvietė mane:

— Eikš tučtuojau čia, basakoji! Ar nežinai, jog namuose šaudyti negalima?

Policininkai išėjo, o keletas nusikaltėlių sekė jiems iš paskos iki pat kvartalo ribų. Paskui, kai palyda grįžo, link miesto pajudėjo ir mašina su policininkais, kurie buvo laikomi įkaitais. Priešakyje važiavo Rąsto draugų automobilis. Važiavo lėtai, kad policininkai neturėtų progos padidinti greičio ir žmonės galėtų neskubėdami juos įžeidinėti, išlydėti iš kvartalo, laikydamiesi tam tikros ceremonijos, kuria švenčiama pergalė. Prieš automobiliui pajudant iš vietos, kažkas gale pririšo virvę su įvairiais apatiniais skalbiniais: kelnaitėmis, liemenėlėmis, mažais rankšluosčiais, skudurais ir netgi mano apatiniais marškinėliais. Tai mano tėvo indėlis į diskreditavimo kampaniją. Daugybė žmonių išėjo į lauką pasižiūrėti vingiuojančių apatinių skalbinių. Vaikai bėgo automobiliui iš paskos ir stengėsi pataikyti į jį akmenimis.