Николай Лилин: Sibirietiškas auklėjimas

— Kelkis, galvažudy! Duokš man tą peilį, parodysiu, kaip tai daroma! — taręs nuėjo prie broilerio, kuris tuo metu už kelių metrų nuo vietos, kur įvyko komedija, kapstė žemę. Tėvas prisigretino prie viščiuko ir visas išsirietė kaip tigras, pasiruošęs šokti ant grobio. Viščiukas ir toliau sau ramiai kapstė žemę tik jam vienam žinomais tikslais. Staiga tėvas šoko link jo, norėdamas sugauti, tačiau viščiukas pakartojo ankstesnį judesį, vikriai išsprūdo jam iš rankų ir įkirto į veidą visai šalia akies.

— Švenčiausioji Mergele! Pataikė į akį! — suriko tėvas. Dėdė ir Kaulas pašoko nuo suoliuko, stovėjusio po riešutmedžiu, ir pribėgo prie jo. Dėdė Vitalijus prieš tai įdėjo balandį į narvelį ir pakabino jį keli metrai nuo žemės, kad nepasiektų mūsų katė Murka, kuri labai mėgo pjauti balandžius. Dėl tos pačios priežasties ji visuomet glaustydavosi apie dėdę Vitalijų, nes jis kiaurą dieną sukinėdavosi apie balandžius.

Suaugusieji pradėjo pulti broilerį, kuris visą laiką išliko ramus ir kaskart labai efektyviai sugebėdavo pasprukti. Po ketvirtį valandos trukusių bevaisių bandymų trims vyrams ėmė stigti oro. Jie žiūrėjo į viščiuką, kuris lygiai taip pat užsispyręs kaip ir pirma kapstė žemę ir ramiai užsiėmė savo viščiukiškais reikalais. Tėvas nusišypsojo ir pasakė:

— Tegul šis viščiukas gyvena. Niekada jo nepjaukime. Tebūna čia, kieme, ir daro sau ką nori.

Vakare papasakojau seneliui, kas įvyko. Jis ilgai juokėsi, o paskui paklausė manęs, ar tėvo sprendimas man atrodo teisingas. Atsakiau jam klausimu:

— Kodėl turime palikti laisvėje būtent tą viščiuką, o ne kurį nors kitą?

Senelis pažvelgė į mane šypsodamasis, o tada tarė:

— Tik tas, kuris tikrai vertina gyvenimą, laisvę ir kovoja iki pat galo, nusipelno gyventi laisvėje... net jeigu jis tik pats paprasčiausias broileris.

Aš šiek tiek pasvarsčiau ir paklausiau:

— O jeigu vieną dieną visi viščiukai taps tokie kaip šis?

Senelis ilgai tylėjo, paskui atsakė:

— Tuomet teks apsieiti be vištienos sriubos vakarienei...

Sibiriečiams laisvės samprata šventa.

Kai buvau šešerių, dėdė Vitalijus nusivedė mane pas savo draugą, kurio aš niekada nebuvau matęs, nes kai gimiau, jis jau buvo už grotų, nuteistas daugeliui metų kalėjimo. Jo vardas buvo Aleksandras, tačiau dėdė jį vadino „Ežiu”.

Ežys, kalėjime praleidęs penkiolika metų, kaip tik tą dieną išėjo į laisvę. Sibiriečiai laikėsi papročio, kad pirmieji, ateinantys aplankyti ką tik į laisvę išleisto katorgininko, turi kartu atsivesti vaikų. Tai buvo savotiškas gera lemiantis ženklas, sėkmės tolesniame laisvame ir nusikalstamame gyvenime palinkėjimas. Vaikų buvimas reikalingas tam, kad ilgą laiką nuo visuomenės buvę atskirti žmonės pajaustų, jog jų pasaulis vis dėlto turi ateitį ir tai, ką jie daro, jų idealai, nusikalstamas auklėjimas nėra ir niekada nebus pamiršti. Aš, žinoma, nieko apie tai nesupratau. Man tiesiog buvo smalsu susipažinti su tuo veikėju.

Mūsų kvartale kasdien kas nors patekdavo į kalėjimą arba iš jo išeidavo, tad mums, vaikams, nebuvo keista matyti kalėjime sėdėjusį žmogų. Augome taip, kad būtume pasiruošę ir patys ten atsidurti. Buvome įpratę kalbėti apie kalėjimą lyg apie visiškai normalų dalyką, kaip kiti vaikai kalba apie tarnybą kariuomenėje arba kas bus užaugę. Vis dėlto kai kurių katorgininkų asmenybės mūsų pasakojimuose tapdavo herojais ir pavyzdžiais, į kuriuos bet kokia kaina norėdavome būti panašūs. Troškome gyventi tokį kaip jų nuotykių kupiną gyvenimą, spindintį nusikalstamu žavesiu. Tokį gyvenimą, apie kokį girdėdavome pasakojant suaugusiuosius, o paskui visa tai perpasakodavome vieni kitiems, dažnai pagražindami detales, paversdami tas istorijas panašias į pasakas ir fantastinius pasakojimus. Ežys toks ir buvo: legenda, viena tų asmenybių, maitinusių jaunas mūsų vaizduotes. Apie jį buvo pasakojama, jog dar būdamas paauglys buvo priimtas kaip plėšikas į vieną žinomiausių mūsų bendruomenės gaujų, kurią sudarė seni ir įtakingi sibiriečių nusikaltėliai, o vadovavo jai kitas legendinis veikėjas, visų vadinamas „Taiga”.

Taiga buvo idealus tikro sibiriečių nusikaltėlio pavyzdys. Jo tėvai buvo nusikaltėliai, o jis pats nuo mažens dalyvavo puldinėjant šarvuotus traukinius ir buvo nužudęs daug policininkų. Apie jį pasakota daugybė nuostabių istorijų, kuriose jis vaizduotas kaip išmintingas ir galingas nusikaltėlis, idealiai mokantis vykdyti neteisėtą veiklą ir kartu esantis labai paprastas, žmogiškas, padedantis silpnesniesiems ir baudžiantis už bet kokią neteisybę.

Kai sutiko Ežį, kuris anuomet buvo paauglys našlaitis, Taiga jau buvo senas. Padėjo jam taip, kaip Taigai atrodė teisinga, — išmokė jį nusikaltėlių įstatymų ir moralės normų. Labai greitai Ežys jam tapo kaip anūkas. Be to, Ežys mokėjo užsitarnauti Taigos pagarbą.

Kartą Ežį drauge su kitais penkiais nusikaltėliais apsupo policija. Nebuvo kaip ištrūkti. Visi gaujos nariai laikėsi senųjų sibiriečių įsitikinimų, taigi, nebūtų leidęsi sugaunami gyvi. Būtų kovoję iki pergalės arba iki mirties. Seniesiems Ežio bendrams pagailo jo, tokio jauno. Pasiūlė jam sprukti ir sudarė galimybes saugiai pabėgti, tačiau Ežys iš pagarbos jiems atsisakė. Niekas neabejojo, kad visiems galas. Policininkai nesiliovė spaudę. Staiga Ežys padarė vieną gudrų dalyką: sau už nugaros paslėpė automatą ir išgąstingai šaukdamas nuėjo link policininkų. Prašė pagalbos, tartum būtų buvęs paprasčiausia atsitiktinė auka, nesusijusi su nusikaltėlių ir policininkų susirėmimu. Mentai leido Ežiui pasislėpti už jų nugarų, o jis, vos tik ten atsidūrė, išsitraukė automatą ir visus juos išguldė. Ežio poelgis išgelbėjo senius, ir jis tapo nuolatiniu jų gaujos nariu, įgijęs visas suaugusio nusikaltėlio teises. Mums, vaikams, jis buvo pavyzdys: retai nutinka, kad paauglio žodis būtų toks pat svarus kaip suaugusiojo.

Vėliau, būdamas maždaug trisdešimties, už pasikėsinimą nužudyti policininką Ežys pakliuvo į kalėjimą. Nebuvo nei įrodymų, nei liudininkų, tačiau jį prigriebė pagal straipsnį už „dalyvavimą nusikalstamoje grupuotėje”. Tam įrodyti pakako poros gyvenamojoje vietoje rastų pistoletų ir keleto ankstesnių teistumų. Susitaręs su mentais teisėjas galėjo ištempti nuosprendį iki dvidešimt penkerių metų ir pritaikyti įvairių bausmės režimų. SSRS teisėsauga toli gražu nebuvo akla. Priešingai, kartais atrodydavo, kad mus visus stebi pro mikroskopą.

Mano dėdė buvo Ežio draugas. Kalėjime juodu priklausė tai pačiai „šeimai”. Kadangi dėdė iš kalėjimo išėjo anksčiau už jį, vieną dieną nuėjo aplankyti senojo Taigos, kuris jau gulėjo mirties patale. Dėdė perdavė jam linkėjimus nuo netikro anūko. Prieš mirtį Taiga palaimino mano dėdę ir pasakė, kad pirmas berniukas, gimęs mūsų šeimoje, turės būti pavadintas mano prosenelio Nikolajaus, kuris jaunystėje buvo Taigos draugas ir kurį dvidešimt septynerių nušovė policininkai, vardu. Pirmasis po penkerių metų gimiau aš.

Su dėde Vitalijumi ėjome pėsčiomis. Buvo netoli — pusvalandis kelio. Ežys neturėjo namų, svečiavosi pas vieną seną nusikaltėlį vardu „Virtas”, gyvenantį mūsų kvartalo pakraštyje, netoli laukų, kur upė darė didelį vingį ir slėpėsi tarp miško medžių.

Varteliai buvo atidaryti. Buvo gana karšta vasaros diena. Kieme, vynuogėmis apaugusios pavėsinės šešėlyje, sėdėjo Virtas su Ežiu. Gėrė girą — gaivinantį gėrimą, daromą iš juodos duonos ir mielių. Giros kvapas buvo labai stiprus, jį iš karto buvo galima užuosti tvyrant karštame ir nejudriame ore.