Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Savi pistoletai, kitaip dar vadinami „meilužėmis”, „tetomis”, „lazdomis”, „virvėmis”, paprastai neturi gilios ir svarbios prasmės. Jie laikomi paprasčiausiais ginklais ir tiek. Nėra kultinis objektas, kokiu gali būti laikomas „pikas” — tradicinis peilis. Pistoletas yra tik darbo įrankis.

Be savojo pistoleto namie taip pat laikomi ir kiti ginklai. Sibiriečių nusikaltėlių ginklai skirstomi į dvi dideles grupes: „garbinguosius” ir „nuodėminguosius”. „Garbingaisiais” vadinami tik medžioklei miške naudojami ginklai. Medžioklė, pagal sibirietišką etiką, yra apvalantis procesas, padedantis sugrįžti į lygmenį, kuriame žmogus buvo tuomet, kai jį sukūrė Dievas. Sibiriečiai niekada nemedžioja savo malonumui. Medžioja tik tam, kad prasimaitintų, ir tik tuomet, kai traukia į taigos gilumą savo tėvynėje. Jie niekada nemedžioja vietose, kur maisto galima prasimanyti nežudant laukinių gyvūnų. Paprastai miške praleidę savaitę sibiriečiai nušauna tik vieną šerną, visą kitą laiką vaikšto. Medžiojant negalvojama apie nieką kita, tik apie išgyvenimą. Šiuo požiūriu remiantis sukurtas moralės pagrindas, numatantis, kad kiekvienas nusikaltėlis privalo vadovautis kuklumo, paprastumo principu ir gerbti visų gyvų sutvėrimų laisvę. Jis turi įtakos visiems sibiriečių nusikaltėlių pasaulio įstatymams.

Garbingieji ginklai, naudojami medžioklei, namie laikomi specialioje vietoje, vadinamoje „altoriumi”. Čia taip pat laikomi istorinius epizodus vaizduojančiais piešiniais puošti namų šeimininkų ir jų protėvių diržai. Prie diržų visuomet kabo medžiokliniai peiliai ir kapšai su įvairiais talismanais bei kitais pagoniškuose sibirietiškuose burtuose naudojamais daiktais.

Nuodėmingieji ginklai yra tie, kurie naudojami nusikalstamais tikslais. Paprastai tokie ginklai laikomi sandėliuke ir įvairiose slėptuvėse, įrengtose kieme. Kurioje nors kiekvieno nuodėmingojo ginklo vietoje būna išraižytas kryžiaus ženklas arba kurio nors šventojo globėjo atvaizdas. Be to, kiekvienas toks ginklas būna „pašventintas” sibirietiškoje bažnyčioje.

Sibiriečiai labiausiai mėgsta puolamuosius Kalašnikovo automatus. Kriminaliniame žargone kiekvienas ginklo modelis turi vardą. Niekas nevartoja sutrumpinimų ar inicialų, kai nori nurodyti modelį, kalibrą arba šaudmenų rūšį. Pavyzdžiui, senasis 7,62 kalibro AK 47 vadinamas „pjūklu”, o jo šoviniai „galvutėmis”. Naujoviškesnis 5,45 kalibro AKS sulenkiama buože vadinamas „teleskopu”, o jo amunicija „skeveldromis”.

Kulkos gali būti įvairios: išcentruotos juoda galvute, žargonu vadinamos „mėsyte”; balta galvute, pramušančios šarvus, vadinamos „vinimis”; sprogstančios kulkos raudonai balta galvute — „žiežirbomis”.

Taip pat ir kiti ginklai: snaiperių šautuvai vadinami „meškerėmis” arba „pjautuvais”. Tie, prie kurių buožės pritvirtintas duslintuvas, — „botagais”. Duslintuvas vadinamas „auliniu”, „terminalu” arba „kurtiniu”.

Tradiciškai tame pačiame kambaryje negali būti laikomas garbingasis ir nuodėmingasis ginklas, kitaip garbingasis ginklas bus suterštas amžiams ir daugiau nebus galima jo naudoti, nes visai šeimai užtrauksiąs nelaimę. Tuomet reikės jį sunaikinti, laikantis ypatingo ritualo. Susukus ginklą į paklodę, ant kurios pagimdė moteris, jis užkasamas į žemę. Sibirietišku įsitikinimu, viskas, kas susiję su gimdymu, turi teigiamos energijos, nes kiekvienas gimstantis vaikas yra tyras, nesusitepęs nuodėme. Todėl tyrumo galia tarsi užplombuoja nesėkmę. Ten, kur užkasamas suterštas ginklas, paprastai pasodinamas medis. Jeigu „prakeikimas” imtų veikti, sunaikintų medį ir neišplistų kitur.

Mano tėvų namuose buvo daug ginklų. Senelis turėjo kambarį, pilną garbingųjų ginklų: įvairaus kalibro ir gamintojų šautuvų, daugybę peilių ir įvairių rūšių šovinių. Į tą kambarį įeiti galėdavau tik kartu su kuriuo nors suaugusiuoju, o kai taip nutikdavo, stengdavausi ten užsibūti kiek galėdamas ilgiau. Laikydavau ginklus rankose, apžiūrinėdavau jų detales, užduodavau šimtus klausimų, kol mane nutildydavo:

— Užteks klausinėti! Luktelk truputėlį, užaugsi, o tada galėsi pats visus išbandyti...

Žinoma, laukiau nesulaukiau, kada pagaliau užaugsiu.

Susižavėjęs žiūrėdavau, kaip senelis ir dėdė elgiasi su ginklais, o kai pats juos paliesdavau, jie man atrodydavo esantys gyvi padarai.

Dažnai senelis mane pasikviesdavo ir pasisodindavo priešais save, paskui ant stalo padėdavo seną tokarevą, gražų ir galingą pistoletą, kuris man atrodė pats nuostabiausias iš visų ginklų.

— Matai šitą? — klausdavo. — Tai nepaprastas pistoletas, jis stebuklingas. Atsidūręs netoli mento iššauna pats, nereikia net gaiduko spausti...

Aš iš tikrųjų tikėjau to pistoleto galia, o kartą, kai vykdydami reidą į mūsų namus įsiveržė policininkai, priviriau košės.

Tą dieną mano tėvas grįžo iš ilgai trukusios kelionės po Vidurio Rusiją, kur apšvarino ne vieną inkasatorių automobilį. Po visą šeimą suvienijusios vakarienės, kurioje dalyvavo ir keletas artimų draugų, vyrai sėdėjo prie stalo, kalbėjosi ir aptarinėjo įvairius reikalus bei nusikalstamus dalykus, o moterys virtuvėje plovė indus, dainavo sibirietiškas dainas ir, prisiminusios kokias nors praeities istorijas, juokėsi. Sėdėjau greta savo senelio ant suolo, rankoje laikiau karštos arbatos puodelį ir klausiausi suaugusiųjų pokalbio. Sibiriečiai, kitaip negu kitos bendruomenės, gerbia vaikus ir jų akivaizdoje kalba apie viską nieko neslėpdami ir nedrausdami.

Staiga išgirdau moterų klyksmus, po jų suklegėjo daug nervingų balsų. Per keletą sekundžių į namus prigužėjo ginkluotų vyrų. Veidus jie slėpė po kaukėmis, o į mus laikė nukreipę kalašnikovus. Vienas prisiartino prie mano senelio, įsmeigė ginklą jam į veidą ir kaip išprotėjęs, akivaizdžiai emocinės pusiausvyros netekusiojo balsu, sušuko:

— Kur žiūri, senas kalės vaike? Liepiau tau žiūrėti į grindis!

Aš visiškai neišsigandau. Manęs nebaugino nė vienas tų vyrų. Buvau drauge su visa savo šeima ir dėl to jaučiausi esąs stipresnis už bet kokį gyvą padarą. Tačiau to vyro elgesys su seneliu mane supykdė. Stalą, aplink kurį sėdėjome, apsupo policininkai ir laikė į mus nutaikę ginklus. Po neilgai trukusios pauzės senelis, nežiūrėdamas policininkui į veidą, tačiau aukštai iškelta galva, pašaukė senelę:

— Svetlana! Svetlana! Ateik, mieloji, turi perduoti kelis mano žodžius šitam šiukšlei!

Nusikaltėlių elgesio taisyklės numato, kad sibiriečiai negali tiesiogiai bendrauti su policininkais. Draudžiama juos užkalbinti, atsakyti į jų klausimus ir apskritai turėti kokių nors santykių su jais. Nusikaltėlis turi elgtis taip, tarsi policininkų nebūtų, o tarpininkauti pasitelkti šeimos arba artimą šeimai moterį, tačiau svarbu, kad ji būtų sibirietė. Nusikaltėlis nusikaltėlių kalba pasako moteriai tai, ką nori perduoti policininkui, o ji pakartoja jo žodžius rusiškai, nors policininkas ir girdi viską kuo puikiausiai, nes stovi ten pat priešais. Policininkui atsakius, moteris atsigręžia į nusikaltėlį ir viską išverčia į nusikaltėlių kalbą. Nusikaltėlis negali žiūrėti policininkui į veidą, o jeigu kalbėdamas jį mini, privalo vadinti paniekinamais žodžiais, tokiais kaip „šiukšlė”, „šuva”, „bailys”, „niekšas”, „šunsnukis”, „aborto liekana” ir taip toliau.

Tą vakarą seniausias žmogus kambaryje buvo mano senelis. Taigi, pagal nusikaltėlių elgesio taisykles, jis ir turėjo teisę kalbėti. Visi kiti privalėjo tylėti, o jeigu norėjo ką nors pasakyti, turėjo paprašyti jo leidimo. Mano senelis buvo gerai žinomas dėl sugebėjimo išspręsti sudėtingas situacijas.