Николай Лилин: Sibirietiškas auklėjimas

— Žiūrėkite, kokie šlykštūs mentai! Ateina į Žemupį vogti mūsų apatinių kelnių! — šaukė kažkas iš minios, o savo žodžius palydėjo švilpimu ir keiksmais.

— Ir ko gi jiems reikia? Matyti, kad valdžios galvos nebeduoda ko ėsti savo šunims! Liko net be trumpikių!

— Kas gi čia bloga, brolau, būti neturtingam ir neįstengti net glaudžių nusipirkti? Juk galėtų ateiti pas mus garbingai kaip tikri vyrai, neslėpdami veidų, padovanotume kiekvienam po puikių sibirietiškų apatinių porą!

— Žinoma, kad padovanotume. Tik turėtų pranešti iš anksto, kad spėtume pridėti jiems į tas glaudęs!

Šitaip šūkavo žmonės, o susirinkusiųjų minia juokėsi. Senelis Kaštonas iš namų netgi atsinešė armoniką ir eidamas automobiliui iš paskos pradėjo groti bei dainuoti. Keletas moterų ėmė šokti. Kaštonas, užvertęs galvą, ant kurios pūpsojo aštuonių trikampių kepurė, ir užmerkęs akis iš visų jėgų plėšė seną sibirietišką dainą:

Kalbėk man, sese Lena, kalbėk, brolau Amūrai1!

Apkeliavau aš kraštą savo skersai ir išilgai,

Stabdžiau aš traukinius ir šautuvui giedoti leidau,

Tiktai Taiga senoji žino, kiek mentų aš nudaigojau!

O dabar, kai man sunku, padek man Jėzau Kristau, Padėk man išlaikyti rankoj pistoletą!

O dabar, kai mentų pilna kaip šunų, padėk man,

Sibiro žemele,

Žemele Sibiro, išsaugok man gyvybę!

Bėgau ir aš. Traukiau dainą, be perstojo taisydamasis aštuonių trikampių kepurės, kuri man buvo per didelė ir vis smuko ant akių, snapelį.

Užtat kitą dieną, kai tėvas sunkia savo ranka man gerai išpėrė kailį, noras dainuoti visai prapuolė. Pažeidžiau tris šventas taisykles: paėmiau į rankas ginklą, neatsiklausęs suaugusiojo; paėmiau jį iš raudonosios kertelės, nuėmęs kryžių, kurį buvo uždėjęs senelis (kryžių nuimti gali tik tas, kuris jį uždėjo); ir galiausiai, bandžiau iššauti namie.

Kai tėvas man išvanojo kailį, užpakalis ir nugara tiesiog liepsnojo, todėl, kaip paprastai, nuėjau pasiguosti seneliui. Senelis buvo rimtas, tačiau kartkartėmis šmėstelintis šypsenos šešėlis reiškė, kad galbūt mano problemos ne tokios sunkios, kaip galėjo atrodyti. Atskaitė ilgą moralą, kurio esmė buvo tokia, jog pasielgiau labai kvailai. Kai paklausiau, kodėl stebuklingas pistoletas pats neiššovė į policininkus, jis man atsakė, kad burtai veikia tik naudojami protingam dalykui ir tik suaugusiajam leidus. Tą kartą pradėjau įtarti, kad senelis man pasakoja nevisiškai realybę atitinkančius dalykus, nes mintis, jog burtai veikia tik tuomet, kai leidžia suaugusieji, man nepatiko...

Nuo tada daugiau nebegalvojau apie burtus ir ėmiau atidžiau stebėti savo dėdės ir senelio judesius, jiems čiupinėjant pistoletus. Greitai supratau, kaip veikia labai svarbi kiekvieno ginklo mechanizmo dalis, vadinama „saugikliu“.

Sibiriečių bendruomenėje žudyti išmokstama nuo mažens. Mūsų gyvenimo filosofija yra glaudžiai susijusi su mirtimi. Vaikai mokomi, kad rizika ir mirtis yra egzistencijos dalis. Todėl atimti kam nors gyvybę arba mirti yra normalu, jeigu tam yra pakankamai svarbi priežastis. Negalima išmokyti mirti, nes vieną kartą pabandžius, atgal sugrįžti neįmanoma, o iš anapus kol kas dar niekas nepaskambino ir nepapasakojo, kaip viskas ten atrodo. Tačiau nesunku išmokyti susigyventi su mirties grėsme, priprasti „tampyti likimą už ūsų”. Daugelis sibirietiškų pasakų yra apie mirtiną nusikaltėlių ir valdžios atstovų susidūrimą, apie tai, kaip jie kasdien garbingai ir iškeltomis galvomis rizikuoja, apie tai, kaip nusikaltėliams pagaliau pavyksta pasičiupti grobį ir išlikti gyviems, taip pat apie „gerą atminimą” tų, kurie žuvo, bet nepaliko draugų nelaimėje. Šiomis pasakomis vaikams perteikiamos vertybės, suteikiančios sibiriečių nusikaltėliams gyvenimo prasmę: pagarba, drąsa, draugystė, atsidavimas. Būdami penkerių šešerių metų sibiriečių vaikai yra tokie ryžtingi ir rimti, kad jiems gali pavydėti netgi kitų bendruomenių suaugusieji. Štai nuo tokių tvirtų pamatų pradedama mokyti žudyti, imtis fizinių veiksmų prieš gyvą padarą.

Paprastai jau nuo mažens tėvas vedžiojasi su savimi sūnų, kad šis matytų, kaip skerdžiami gyvuliai: vištos, žąsys, kiaulės. Taip vaikas pripranta prie kraujo, prie žudymo specifikos. Vėliau, kai būna šešerių septynerių, vaikui suteikiama galimybė pačiam nudobti nedidelį gyvūną. Šiame edukaciniame procese nėra vietos netinkamiems jausmams, tokiems kaip sadizmas ar bailumas. Vaikas turi būti mokomas ir su juo turi būti elgiamasi taip, kad iki galo suvoktų savo veiksmus, o ypač — už jų slypinčius motyvus ir gilią prasmę.

Skerdžiant didesnį gyvulį, tokį kaip kiaulė, jautis ar karvė, paprastai vaikui leidžiama pasitreniruoti su maita, kad išmoktų tinkamai smūgiuoti peiliu. Tėvas dažnai vesdavosi mane ir brolį į didelę mėsinę, kurioje, pasitelkdamas ant kablių sukabintas paskerstas kiaules, mokydavo mus elgtis su peiliu. Po ilgų pratybų ranka tampa tvirta ir įgudusi.

Maždaug dešimties metų berniukai jau būna visiškai įsitraukę į nepilnamečių klaną, kuris aktyviai bendradarbiauja su sibiriečių bendruomenės nusikaltėliais. Čia pirmą kartą gauna progą susidurti su daugybe įvairių nusikalstamo gyvenimo situacijų. Vyresnieji moko mažuosius, kaip elgtis muštynių ar konfliktų metu, kaip elgtis su kitų bendruomenių vaikais. Visi vaikai įgyja patirties.

Dažnai būdami trylikos keturiolikos metų sibiriečių paaugliai jau būna teisti, vadinasi, pabuvoję nepilnamečių kalėjime.

Ši patirtis atlieka labai svarbų, tiksliau, esminį vaidmenį formuojantis charakteriui ir individualaus pasaulio supratimui. Būdami tokio amžiaus daugelis sibiriečių jau yra turėję reikalų su nelegalia prekyba, būna įvykdę žmogžudystę arba bent jau kėsinęsi ką nors nužudyti. Be to, visi geba perduoti informaciją bendruomenėje, laikytis, perteikti ir saugoti sibirietiško nusikalstamo pasaulio įstatymų pagrindus ir principus.

Kartą tėvas pasikvietė mane į sodą:

— Eikš, basakoji! Ir atsinešk peilį!

Iš virtuvės pasiėmiau peilį, kuris paprastai naudojamas žąsims ir vištoms kirsti, ir nubėgau į sodą. Po dideliu senu riešutmedžiu sėdėjo tėvas, jo draugas Aleksandras, kurį visi vadino „Kaulu”, ir dėdė Vitalijus. Kalbėjosi apie balandžius, kurie yra visų sibiriečių nusikaltėlių aistra. Dėdė Vitalijus rankose laikė balandį. Išskleidė jo sparną, rodė jį tėvui su Kaulu ir kažką pasakojo.

— Nikolajau, sūneli, nukirsk vieną vištą ir nunešk ją motinai. Pasakyk, kad nupeštų ir vakarienei išvirtų sriubos, nes dėdė Kaulas liks pas mus šiek tiek pasikalbėti.

„Šiek tiek pasikalbėti” reiškė, kad šeimos vyrai kiaurą naktį sėdės, gers ir valgys, kiek pajėgs, kol išsekę vienas po kito nulūš. Kai vyrai šiek tiek kalbasi, niekas jiems netrukdo. Visi užsiima įprastais reikalais, apsimesdami, kad vieta, kurioje vyksta pasitarimas, neegzistuoja.

Nubėgau į vištidę, esančią kiemo gale, ir čiupau pirmą pasitaikiusį broilerį. Viščiukas buvo eilinis, rusvomis plunksnomis, gana mėsingas ir labai ramus. Suspaudžiau jį rankose ir patraukiau prie netoliese esančios medinės trinkos, kurią naudojome vištų galvoms kirsti. Broileris nesistengė ištrūkti ir neatrodė išsigandęs. Priešingai, dairėsi aplink, tarsi būtų išėjęs į turistinį žygį. Paėmiau jį už sprando ir paguldžiau ant trinkos, tačiau, kai į orą pakėliau peilį, norėdamas atlikti mirtiną judesį, viščiukas pradėjo stipriai spurdėti, kol galiausiai ištrūko iš rankų ir dar stipriai kirto snapu man į galvą. Praradau pusiausvyrą ir parkritau ant užpakalio: mane nugalėjo viščiukas. Netrukus pamačiau, kad tėvas ir kiti du vyrai stebi reginį. Dėdė Vitalijus juokėsi, Kaulo veide buvo matyti šiokia tokia šypsena, tačiau tėvas buvo rimtesnis negu bet kada. Atsistojęs priėjo prie manęs.