Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Stengiausi nuslėpti susijaudinimą ir nutaisyti abejingą veido išraišką, bet nemanau, kad man tai pavyko, nes visi trys žiūrėjo į mane ir šypsojosi. Be jokios abejonės, jie galvojo apie savo pirmąjį kartą, apie savo pirmąjį piką.

— Neturiu, — labai rūsčiai atsakiau.

— Tuomet palauk truputėlį, tuoj grįšiu... — ištaręs šiuos žodžius Ežys nuėjo į namo vidų. Jaučiausi taip, tarsi tuoj turėčiau sprogti iš laimės. Manyje griežė orkestras, šaudė fejerverkai ir skambėjo milijardai euforiškų balsų. Buvau tarsi apgirtęs, atrodė, tuoj pratrūksiu.

Ežys netrukus grįžo ir priėjo prie manęs. Paėmė mano ranką ir į ją įdėjo piką. Mano pirmąjį piką.

— Jis tavo. Tepadeda tau Viešpats, kad tavo ranka taptų stipri ir ryžtinga...

Iš žvilgsnio buvo matyti, kad Ežys taip pat patenkintas.

Aš žiūrėjau į savo piką ir negalėjau patikėti, jog jis tikras. Buvo didesnis ir sunkesnis, nei tikėjausi.

Atlenkiau saugiklį, tokią mažytę svirtį, ir paspaudžiau mygtuką. Mechanizmo sukeltas garsas nuskambėjo man kaip muzika, tarsi metalas būtų įgavęs balsą. Ašmenys iššoko staiga, iš karto, su nenusakoma jėga. Buvo tiesūs, tvirti, stabilūs ir neklibėjo. Akimirka, kai tas keistas daiktas, kuris uždarytas panašus į amžiaus pradžios kanceliarijos reikmenį, o atidarytas įgauna aiškią, paprastą ir apibrėžtą labai gražaus, grakštaus, plono, gan tauraus ir žavaus ginklo formą, buvo pribloškiama.

Rankena iš juodo kaulo — taip pas mus vadinami tamsiai rudos, beveik juodos spalvos karališkojo elnio ragai. Viduryje — stačiatikių kryžiaus formos balto kaulo inkrustacija. Rankena buvo tokia ilga, kad turėjau laikyti ją abiem rankomis, kaip viduramžių riteriai kalaviją. Švytintys kaip veidrodis ašmenys taip pat buvo labai ilgi, vienas jų kraštas išgaląstas. Tai buvo fantastiškas ginklas. Jaučiausi taip, tarytum būčiau patekęs į rojų.

Nuo tos dienos mano autoritetas tarp draugų išaugo iki begalybės. Ištisą savaitę pas mane į svečius būriais plaukė vaikai iš viso kvartalo, kad pamatytų mano piką. Mano namai tapo savotiška šventove, o jie — piligrimais. Senelis įleisdavo juos į kiemą ir visus pavaišindavo gaiviu gėrimu. Senelė nespėdavo padaryti giros, o ji jau būdavo pasibaigusi. Tuomet aš paskleidžiau žinią, kad mielai priimu dovanas skysta forma, dar geriau, jeigu jos atšaldytos. Taigi, visi, kas norėjo ateiti pamatyti pirmąjį šešerių metų berniuką, laimingą tikro piko savininką, turėjo atsinešti gerti.

Tikrai labai didžiavausi savimi, tačiau po kurio laiko mane apėmė keistas liūdesys. Atsibodo po šimtą kartų per dieną pasakoti tą pačią istoriją ir visiems rodyti piką. Tuomet kaip ir kiekvieną sykį, kai iškildavo kokia nors problema arba dėl ko nors skaudėdavo širdį, nuėjau aplankyti senelio Kuzios.

Senelis Kuzia buvo senas nusikaltėlis ir gyveno nedideliame name mūsų rajone priešais upę. Jis buvo labai stiprus senis, vis dar visiškai juodais plaukais. Visas jo kūnas buvo nusėtas daugybe tatuiruočių. Turėjo jų visur, netgi ant veido. Paprastai jis nusivesdavo mane į sodą, iš kurio matyti upė, ir pasakodavo pasakas bei įvairiausias istorijas iš nusikaltėlių gyvenimo. Senelio Kuzios balsas buvo sodrus, tačiau jis kalbėdavo tyliai, ramiai, tad atrodydavo, kad balsas sklinda iš kažkur toli, ne iš jo paties. Didžiausią šiurpą keldavo jo akys. Buvo jos mėlynos, tačiau nešvaraus, drumsto mėlynumo su žalsvais atspalviais. Rodėsi, jos nepriklauso kūnui, nėra jo dalis. Kai senelis Kuzia tomis giliomis akimis ramiai, nesinervindamas įsistebeilydavo, pasijusdavai taip, tartum tave šviestų rentgeno spinduliais. Jo žvilgsnyje buvo kažkas tikrai hipnotizuojančio. Kairėje raukšlių išvagoto veido pusėje buvo matyti ilgas randas, primenantis nusikalstamos jaunystės laikus.

Taigi, nuėjau pas senelį Kuzią ir viską jam papasakojau. Paaiškinau, kad man patinka turėti piką, tačiau dabar draugai su manimi elgiasi kitaip nei anksčiau. Net geras mano draugas Melas, su kuriuo mudu, kaip pas mus sakoma, buvome „drėbti iš to paties molio”, elgėsi taip, tarytum būčiau ikona, kurios akivaizdoje reikia būti geriems ir laikytis pagarbiai.

Senelis Kuzia pradėjo juoktis, bet nepiktai. Pasakė man, kad nesu žvaigždei tinkamo stoto.

Paskui ėmė skaityti man vieną savo ilgųjų moralų. Patarė elgtis taip, kaip man norisi. Pasakė, kad dėl to, jog gavau piką, netapau kitoks negu kiti, man tiesiog pasisekė tinkamu laiku atsidurti tinkamoje vietoje. Jeigu mūsų Viešpats taip norėjo, vadinasi, turiu būti pasirengęs prisiimti man suteiktą atsakomybę. Jį išklausęs, kaip visuomet pasijutau geriau.

Senelis Kuzia išmokė mane senųjų nusikaltėlių elgesio taisyklių, kurios dabartiniais laikais keitėsi tiesiog jo akyse. Jis sielojosi dėl to. Sakydavo, kad viskas visuomet prasideda nuo smulkmenų, kurios atrodo nereikšmingos, tačiau galiausiai lemia visišką savo tapatumo praradimą.

Norėdamas įkalti tai man į galvą, dažnai pasakodavo vieną sibirietišką pasaką, įkūnijančią metaforą, kuri kaip tik ir reiškė, kad netinkamai gyvenantys žmonės, susigundę apgaulinga nauda, praranda tapatumą.

Pasaka buvo apie vilkų gaują, atsidūrusią gana sunkioje padėtyje, nes jau seniai neturėjo ko ėsti. Trumpiau tariant, jiems buvo sunkus laikas. Senasis gaujos vadas visus ramino, prašė gaujos narių turėti kantrybės ir palaukti, nes vis vien anksčiau ar vėliau bėgsiąs šernų ar elnių pulkas, jie sumedžiosią daug mėsos ir pagaliau prikimšią pilvus. Vienas jaunas vilkas nenorėjo laukti ir ėmė ieškoti greito problemos sprendimo. Jis nusprendė išeiti iš miško ir traukti prašyti maisto žmonių. Senasis vilkas bandė jį sulaikyti. Sakė, kad jeigu jis eis prašyti žmonių duoti maisto, pasikeis ir daugiau nebebus vilkas. Jauniklis juo nepatikėjo, šiurkščiai atrėžė, jog tam, kad prisikimštų pilvą, nėra reikalo laikytis griežtų taisyklių, svarbu prikimšti jį ir tiek. Šitaip pasakęs patraukė kaimo link.

Žmonės šėrė jį maisto atliekomis. Kiekvieną kartą prisikimšęs pilvą jaunasis vilkas norėdavo grįžti į mišką pas kitus gaujos vilkus, tačiau apsnūsdavo ir vis atidėdavo, kol galiausiai visiškai užmiršo gyvenimą gaujoje, medžiojant patiriamą malonumą, jausmus, kurie apimdavo tuomet, kai dalydavosi grobiu su kitais gaujos vilkais.

Jaunasis vilkas pradėjo traukti į medžioklę drauge su žmonėmis. Padėdavo jiems, ne vilkams, su kuriais gimė ir augo. Kartą medžiodamas žmogus šovė į vieną seną vilką, šis parkrito sužeistas. Jaunasis vilkas nulapatavo prie jo, kad atneštų savo šeimininkui. Tuo metu, kai bandė sugriebti dantimis, pamatė, jog tai senasis gaujos vadas. Jauniklis susigėdo, nežinojo, ką jam pasakyti. Įsivyravusią tylą užpildė senasis vilkas, ištaręs paskutinius savo žodžius: „Nugyvenau gyvenimą kaip tikras vilkas. Daug medžiojau ir su savo broliais pasidalijau daugybe grobių, todėl dabar mirštu laimingas. Tu gyvensi amžinoje gėdoje, vienas pasaulyje, kuriam nepriklausai, nes vilko savigarbą iškeitei į prikimštą pilvą. Esi nevertas vilko vardo. Visur, kur eisi, būsi žeminamas. Nepriklausai nei vilkų, nei žmonių pasauliui... Suprasi, kad alkis užeina ir praeina, tačiau kartą praradęs savigarbą, daugiau niekada jos nebesusigrąžinsi.”

Pasakos pabaiga buvo mano mėgstamiausia dalis, nes senojo vilko žodžiai išreiškė pačią tikriausią išgrynintą nusikaltėlių filosofiją. Seneliui Kuziai pasakojant, tuose žodžiuose atsispindėdavo jo paties nugyventas gyvenimas, jo požiūris į pasaulį ir supratimas.

Prisiminiau tuos žodžius, kai po kelerių metų traukiniu buvau vežamas į nepilnamečių kalėjimą. Vienas sargybinis savo valia nusprendė išdalyti nuteistiesiems rūkytos dešros griežinėlių. Buvome alkani, ir daugelis puolė godžiai ryti tą dešrą. Aš jos neėmiau. Vienas vaikinukas paklausė kodėl. Papasakojau jam pasaką apie vilko vardo nevertą jauniklį. Jis manęs nesuprato, tačiau, kai atvažiavome, rūkytą dešrą išdalijęs sargybinis pagrindinėje aikštėje atsistojo priešais visus ir paskelbė, kad prieš duodamas dešrą mums buvo padėjęs ją išvietėje.