Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Pagal nusikaltėlių taisykles, visi, valgę tos dešros, buvo „apkrėsti”, todėl nusirito į žemiausią nusikaltėlių bendruomenės kastą ir tapo visų niekinami dar prieš patekdami į kalėjimą. Tai buvo vienas žaidimėlių, kuriuos mentai dažnai žaisdavo: pasinaudodavo nusikaltėlių taisyklėmis ir šitaip atgręždavo nusikaltėlių ginklą į juos pačius. Nepilnamečiai užkibdavo dažniau, nes daugelis nežinodavo, kad garbingas nusikaltėlis iš mento rankų nieko negali imti. Kaip sakydavo amžinatilsį mano dėdė: „Geras nusikaltėlis iš mentų gauna tik lazdų ir tas pačias, pasitaikius progai, jam sugrąžina.”

Taigi, mano autoritetas tarp draugų staiga padidėjo, ir aš pradėjau skleisti savotišką senelio Kuzios man perteikiamo auklėjimo propagandą. Jis tuo labai džiaugėsi, nes taip aprėpdavo mus visus. Per mane vieną sugebėjo visiems diegti tinkamus auklėjimo pagrindus, vystyti sibirietišką požiūrį į gyvenimą, perteikti pažiūras ir idealus. Ne be reikalo mus, iš Žemupio rajono kilusius paauglius, visi kiti vadindavo „sibirietišku auklėjimu”. Šitaip buvo vadinami ištremti sibiriečiai, nes jie, kitaip negu kitos bendruomenės, liko ištikimi nusikaltėlių tradicijoms ir buvo labai konservatyvūs.

Mūsų mieste kiekviena nusikaltėlių bendruomenė išsiskirdavo iš kitų kokia nors specialia aprangos detale arba ypatingu jos dėvėjimo būdu. Ypač akivaizdžiai tai būdavo matyti tarp nusikaltėlių bendruomenių jaunimo. Nusikaltėliai taip pat naudodavo simbolius, pagal kuriuos iš karto buvai priskiriamas kuriai nors gaujai, rajonui ar tautiečių grupei. Daugelis bendruomenių žymėdavo savo teritoriją piešiniais ar užrašais, tačiau senos ir galingos bendruomenės į šią raiškos formą žiūrėjo gana nepalankiai. Pavyzdžiui, mūsų seniai visuomet drausdavo rašyti ar piešti ant sienų. Sakydavo, kad taip elgtis gėdinga ir nemandagu. Kartą senelis Kuzia man paaiškino, kad mūsų nusikaltėlių bendruomenei nėra reikalo savo buvimo patvirtinti kokiu nors būdu. Esame ir viskas. Žmonės tai žino ne todėl, kad kasdien mato užrašus ant namų sienų, o todėl, kad jaučia mūsų buvimą ir žino, jog visuomet gali sulaukti mūsų, nusikaltėlių, pagalbos ir supratimo. Tas pats pasakytina apie kiekvieną nusikaltėlį: net jeigu jis yra garsus ir žinomas, elgiasi kukliausiai iš visų.

Kituose rajonuose viskas būdavo kitaip. Centro gaujų nariai nešiodavo jų simboliu tapusios formos auksinius pakabukus. Pavyzdžiui, gaujos, kuriai vadovavo jaunas nusikaltėlis pravarde Piratas, aplink save sukūręs savotišką asmens kultą, nariai išsiskirdavo iš kitų nešiodami pakabukus su kaukole ir dviem kaulais kaip piratų vėliavoje. Kitos Geležinkelio stoties rajono gaujos nariai būdavo verčiami rengtis juodai. Taip jie akcentavo savo siekį priklausyti Juodosios sėklos kastai. Ukrainiečiai iš Balkos rajono rengdavosi amerikietišku stiliumi. Tiksliau, dažniau kopijuodavo afroamerikiečius. Dainuodavo dainas, kurios atrodė visiškai neturinčios prasmės, nes žodžiai tariami taip greitai, kad nieko neįmanoma suprasti. Be to, visur purškiamaisiais dažais terliodavo keistus dalykus. Kartą vienas jų Pakrantės rajone kažką nupiešė ant vieno pagyvenusio žmogaus, seno katorgininko, namo sienos. Už tai jaunas nusikaltėlis, senojo katorgininko kaimynas, jį nušovė. Prisimenu, kaip apie tai kalbėjausi su seneliu Kuzia: pasakiau jam, jog, mano galva, žudyti dėl tokio nusižengimo yra neteisinga. Galima paprašyti atlyginti nuostolius už įžeidimą ir pasityčiojimą. Be to, visuomet galima sumušti. Paprastai gavęs į kailį žmogus šį tą supranta. Senelis Kuzia buvo kitokios nuomonės. Pasakė man, kad esu pernelyg žmogiškas. Pernelyg žmogiškas ir per jaunas. Paaiškino, kad klaidingu keliu pasukę jaunuoliai, nenorintys klausyti vyresnių, dažniausiai pakenkia sau ir greta esantiems žmonėms. Ukrainiečių paaugliai buvo beužtraukią pavojų daugeliui vaikų iš kitų rajonų. Jie būtų pradėję juos mėgdžioti, nes elgtis nemandagiai visuomet paprasčiau ir labiau norisi negu laikytis gero auklėjimo taisyklių. Taigi, tokiu savo elgesiu ukrainiečiai davė pretekstą suabejoti nusikaltėlių galia ir tvarka mūsų mieste. Buvo būtina su jais pasielgti žiauriai ir labai griežtai, kad visi suprastų, kur gali nuvesti tradicijų nesilaikymas. Paskui senelis pridūrė:

— Be to, kodėl apsimeta esantys juodaodžiai amerikiečiai, o ne, tarkim, šiaurės korėjiečiai ar palestiniečiai? Aš tau pasakysiu kodėl: tai mėšlas, per televiziją, kiną, laikraščius ir visas kitas bjaurastis ateinantis iš velnio. Garbingas ir savo vardo vertas žmogus jų niekada neliečia... Amerika yra prakeikta, Dievo užmiršta šalis, todėl reikia ignoruoti viską, kas iš ten ateina. Tie kvaileliai linksminasi žaisdami amerikiečius. Neilgai trukus pradės ir kalbėti klykaudami kaip beždžionės...

Senelis Kuzia, kaip ir kiti sibiriečių nusikaltėliai, nekentė visko, kas amerikietiška, nepritarė šaliai, kuri įkūnijo pasaulinę galią. Devintame dešimtmetyje daugybė žydų pabėgo iš SSRS į Ameriką. Išgirdęs kalbant apie juos senelis Kuzia nustebęs sakydavo:

— Kokio velnio visi lekia į Ameriką ir sako, kad ieško laisvės? Mūsų protėviai Sibire slėpdavosi miškuose. Jie juk nebėgo į Ameriką. Be to, kam sprukti iš sovietinio režimo, kad patektum į amerikietiškąjį? Tai tas pats, kaip iš narvo ištrūkęs paukštis savo noru apsigyventų kitame narve...

Dėl šių priežasčių Žemupyje buvo draudžiama naudotis bet kokiu amerikietišku daiktu. Amerikietiški automobiliai, be jokių kliūčių važinėjantys visame mieste, į mūsų rajoną patekti negalėjo. Taip pat buvo draudžiami drabužiai, buitinės technikos prietaisai ir visi kiti daiktai „made in USA”. Man šis dalykas buvo gana skaudus, nes labai mėgau džinsus. Jie man patiko, bet negalėjau jų mūvėti. Paslapčiomis klausydavausi amerikietiškos muzikos. Mėgau bliuzą, roką ir metalą, tačiau laikydamas namie diskus ir kasetes labai rizikavau. Jeigu tėvas, surengęs inspekciją mano slėptuvėse, juos rasdavo, pakeldavo audrą. Mušdavo ir savo bei senelio akivaizdoje priversdavo mane savo rankomis sulaužyti visus įrašus. Paskui visą savaitę kiekvieną vakarą turėdavau jam ir kitiems šeimos nariams po valandą groti akordeonu rusiškas melodijas ir dainuoti rusų liaudies arba nusikaltėlių dainas.

Manęs nežavėjo amerikietiška politika, tik muzika ir kai kurių rašytojų knygos. Kartą nutaikęs progą pabandžiau tai paaiškinti seneliui Kuziai. Tikėjausi, kad jis, naudodamasis savo galiomis, galėtų padėti man gauti leidimą nesislapstant nuo šeimos narių klausytis amerikietiškos muzikos ir skaityti amerikietiškas knygas. Senelis Kuzia pažvelgė į mane taip, tarsi būčiau jį išdavęs, ir tarė:

— Vaikeli, ar žinai, kodėl siaučiant marui žmonės degina viską, kas priklausė ligoniams?

Papurčiau galvą, nors jau įsivaizdavau, kur link jis suka.

Senelis Kuzia liūdnai atsiduso ir baigė:

— Užkratas, Nikolajau, užkratas.

Kadangi buvo draudžiama viskas, kas amerikietiška, be to, užginta materialiais dalykais demonstruoti turtus ir galią, mūsų rajono žmonės rengdavosi labai paprastai. Mes, paaugliai, vilkėjome tikrai varganus drabužius, tačiau tuo ir didžiavomės. Kaip trofėjus nešiodavome senus savo tėvų arba vyresnių brolių išaugtus batus, nemadingus jų drabužius, kurie turėjo akcentuoti sibirietišką kuklumą ir paprastumą.

Mūsų seniai su pinigais elgdavosi labai savotiškai. Buvome labai sena ir turtinga bendruomenė, namai mūsų rajone buvo milžiniški, žmonės būtų galėję sau leisti gyventi, kaip pas mus ir pas jus sakoma, „tarsi inkstai taukuose”. Būtų galėję mėgautis visais gyvenimo malonumais, tačiau pinigai buvo naudojami keistai. Sibiriečiai nepirko drabužių, papuošalų, brangių mašinų, nelošė. Jie noriai leido pinigus tik dviem dalykams: ginklams ir stačiatikių ikonoms. Visi turėjome daugybę ginklų. Ir ikonų, kurios kainavo labai brangiai.