Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Nuėjome prie mokyklos tvoros.

Melas pabandė. Šoktelėjo pusmetrį ir nosimi atsitrenkė į tvorą. Paskui atsisėdo ant žemės ir padarė išvadą: „Po šimts, iš tikrųjų aukšta. Man niekaip nepavyks..?

Žiūrėjau į jį ir negalėjau patikėti, kad gyvas žmogus, kaip ir mes visi, gali būti toks naivus. Pabandžiau išgelbėti padėtį ir tariau, kad buvo labai juokinga, bet jau galime grįžti namo. Melas pritrenkė mane savo bukumu. Pasakė, kad dabar garbės reikalas laikytis priesaikos.

Norėjau ir juoktis, ir verkti. Kiti du draugai, Besą ir Džidžitas, nenustygo vietoje ir jau įsivaizdavo įvairiausius būdus, kaip Melas galėtų pabandyti prisiartinti prie šuns ir efektyviausiai įvykdyti savo prakeiktą planą. Trijulė žingsniavo priešais mane, tuodu pasakojo Melui visas operacijos smulkmenas, o aš kaip šmėkla vilkausi iš paskos.

Priėjome Maro namus. Melas perlipo tvorą ir nušoko į kiemą. Paties Maro namie nebuvo, nebuvo ir tinklų, kuriuos paprastai laikydavo ištempęs ant tvoros. Vadinasi, buvo išėjęs žvejoti.

Amūras gulėjo susirietęs prie durų. Siaubingai baisiame jo snukyje atsispindėjo švelni ironija. Jis įdėmiai žvelgė į mus ir bandė suprasti, kaip atliksime aštuonių trikampių kepurės įkišimo jam į pasturgalį operaciją.

Melas atsinešė virvę šuniui pririšti, turėjo ir vazelino tūbelę, kurią draugai buvo gavę iš tetos Natalijos, medicinos sesers, kad kepurė lengviau slystu į šuns kūno angą. Melas artinosi prie Amūro, o šis net nejudėjo. Žiūrėjo į jį abejingomis, nuobodulio širma aptrauktomis akimis, tarytum permatytų vaikėzą kiaurai. Su kiekvienu žingsniu Melas darėsi vis drąsesnis. Iš pradžių atrodė, kad bijo atlikti staigesnį judesį, ir slinko lėtai kaip vėžlys, o paskutinius žingsnius beveik nušuoliavo visas patenkintas, kad šuo nereaguoja.

Kai Melą ir Amūrą skyrė ne daugiau kaip pora metrų, Džidžitas įsikišo du pirštus į burną ir sušvilpė taip čaižiai, kad man net plaukai pasišiaušė. Pamačiau, kaip per kelias akimirkas Melas stebuklingai perskriejo tvorą, prašvilpė man virš galvos ir kakta atsitrenkė į nuo kaitrios vasaros saulės įšilusį asfaltą. Varteliai, į kuriuos smarkiai trankėsi Amūras, ėmė linkti nuo sunkaus jo kūno. Savo įsiūtį šuo palydėjo keistu balsu, kokio niekada nebuvau girdėjęs sklindant iš jokio gyvūno. Tai buvo panašu į žmogaus kriokimą, sumišusį su pašėlusių ir įsiutusių gyvūnų balsų choru. Tarsi dramblys, liūtas, vilkas, lokys ir arklys varžytųsi, kas garsesnis. Jeigu kas nors tą akimirką manęs būtų paklausęs, koks galėtų būti velnio balsas, būčiau pasakęs — toks, kaip Amūro.

Melo kelnės buvo praplėštos ties užpakaliu, o pro skylę buvo matyti raudoni kraujo dryžiai — Amūro letenos palikti pėdsakai. Melas buvo persigandęs ir vis dar negalėjo suprasti, kas jam atsitiko, o Džidžitas su Besą iš juoko raitėsi ant žemės ir nesiliovė švilpę, norėdami dar labiau paerzinti šunį, kuris iš kitapus vartelių taškėsi purslais ir liejo savo gyvulišką įsiūtį.

Laimei, vartai buvo uždaryti, nes jeigu jie būtų buvę atviri, Amūras būtų visus mus sudraskęs į gabalus.

Melas pralaimėjo lažybas, tačiau mes, išvydę tokį juokingą spektaklį, jam atleidome.

Būdamas dvylikos prisiviriau košės. Buvau teisiamas už „grasinimus viešoje vietoje”, „pasikėsinimą nužudyti su sunkiomis pasekmėmis” ir, žinoma, už „pasipriešinimą valdžios pareigūnui, vykdančiam pareigą saugoti viešąją tvarką”. Tai buvo pirmoji mano baudžiamoji byla ir, atsižvelgęs į aplinkybes (aš buvau paauglys, o auka — už mane pora metų vyresnis anksčiau teistas asmuo), teisėjas nusprendė paskirti bausmę, kuri mūsų žargonu vadinama „paglostymu”. Nepasodino į kalėjimą ir nereikėjo lankyti jokios perauklėjamosios programos ar panašių nesąmonių, po kurių žmonės paprastai tampa dar bjauresni ir piktesni. Reikėjo tik laikytis savotiškos asmeninės komendanto valandos: būti namie nuo aštuntos valandos vakaro iki aštuntos valandos ryto, kartą per savaitę nueiti į nepilnamečių skyrių ir lankyti mokyklą.

Taip gyventi turėjau pusantrų metų, paskui galėjau grįžti į įprastinį ritmą. Tačiau jeigu per tą laiką būčiau padaręs nusikaltimą, tiesiu taikymu būčiau atsidūręs ant nepilnamečių kalėjimo gulto arba geriausiu atveju kokioje nors perauklėjamojoje kolonijoje.

Metus viskas klojosi puikiai, kaip įmanydamas stengiausi neįsivelti į nemalonumus. Žinoma, dažnai naktimis išeidavau iš namų, nes būdavau įsitikinęs, kad niekas nesužinos. Svarbiausia, pats sau sakydavau, nebūti nutvertam toli nuo namų netinkamu laiku ir jokiu būdu neįsipainioti į kokį nors rimtą reikalą.

Vieną popietę pas mane atėjo Melas ir kiti trys draugai. Susirinkome kieme ir susėdome ant suoliuko po medžiu aptarti nemalonų nutikimą, įvykusį prieš savaitę su grupele paauglių iš Tiraspolio. Turėjome vieną draugą, kuris į mūsų rajoną buvo atsikėlęs neseniai. Jo šeima buvo priversta išsikelti iš Sankt Peterburgo, nes tėvas turėjo nemalonumų su policija. Jie buvo žydai, tačiau dėl ypatingų aplinkybių ir šiokių tokių bendro verslo reikalų sibiriečiai rūpinosi jų saugumu.

Mūsų draugas buvo trylikametis vardu Lioza. Lioza yra senovinis žydiškas vardas. Berniukas buvo labai uždaras ir silpnas. Turėjo sveikatos problemų: buvo beveik kurčias ir nešiojo didžiulius akinius, todėl sibiriečių bendruomenė iš karto žvelgė į jį su užuojauta ir supratimu, kaip į visus neįgaliuosius. Pavyzdžiui, mano tėvas vis primindavo man juo pasirūpinti. Sakydavo, kad, jeigu kas nors jį užpultų ar įžeistų, nedelsdamas griebčiausi peilio. Lioza buvo labai mokytas, jo judesiai rafinuoti, o kalbėjo visuomet rimtai. Viskas, ką sakydavo, skambėdavo įtikinamai. Ne veltui iš karto pakrikštijome jį atitinkama pravarde: Bankininkas.

Lioza visur eidavo su mumis. Niekada nesinešdavo peilio ar kitokių ginklų ir net nemokėjo muštis, užtat viską žinojo. Buvo kaip vaikščiojanti enciklopedija. Nuolat pasakodavo istorijas iš knygų: kaip gyvena ir dauginasi vabzdžiai, kaip gyvūnai susiburia į bandas, kodėl paukščiai migruoja ir panašiai. Pamenu, kartą jam pavyko neįmanomas dalykas: išaiškinti Melui, kaip dauginasi sliekai hermafroditai. Užtruko gan ilgai, tačiau galiausiai jam pavyko. Melas vaikščiojo kaip žaibo trenktas, tarsi vienu metu jam būtų pasirodę Jėzus, Dievas Tėvas ir Mergelė Marija. Vis kartojo: „Tai bent istorija! Sliekai neturi šeimos! Neturi nei mamos, nei tėčio, viską daro patys!” Gebėjimas ką nors, net ir patį menkiausią dalyką, išaiškinti mano draugui Melui neabejotinai reiškė nepaprastas žmogiškąsias ir intelektualines savybes. Melas ir kiti trys bičiuliai — Besą, Džidžitas ir Kapas — papasakojo man, kad Lioza vienas buvo nuvažiavęs į Tiraspolį, į kassavaitinį sendaikčių turgų. Lioza buvo aistringas kolekcionierius ir norėjo apsimainyti pašto ženklais. Grįžtantį autobuse jį užpuolė kvailių gauja. Jie jį sumušė (laimei, nelabai stipriai, tik vožė kelis antausius) ir atėmė pašto ženklų albumą. Įsiutau. Susitarėme susitikti tą patį vakarą su kitais mūsų rajono paaugliais ir surengti baudžiamąją ekspediciją į Tiraspolį.

Tiraspolis, Padniestrės sostinė, nuo mūsų nutolęs per kokius dvidešimt kilometrų, buvo kitoje upės pusėje. Miestas buvo didesnis už mūsiškį ir visiškai kitoks. Tiraspolio gyventojai neturėjo nieko bendra su nusikalstamu pasauliu. Ten buvo daug ginklų fabrikų, karinių dalinių ir įvairiausių kontorų. Taigi, visi gyventojai buvo arba darbininkai, arba karininkai. Mūsų santykiai su to miesto vaikais buvo labai prasti. Vadindavome juos „mamytės sūneliais”, „ožiais”, „bekiaušiais”. Tiraspolyje negaliojo nusikaltėlių įstatymai, ginantys garbę ir pagarbą, o paaugliai elgdavosi kaip tikrų tikriausi gyvuliai. Ne be reikalo niekas iš mūsų nenustebo, išgirdęs, kas nutiko Liozai, — buvo visiškai normalu, kad Tiraspolyje kokių nors šunsnukių gauja ką nors užpuola.