Николай Лилин: Sibirietiškas auklėjimas

Rankose raktus laikantis kareivis žiūrėjo į mane išsigandęs: aiškiai buvo matyti, kad nekantrauja kuo greičiau mane užrakinti.

Seržantas įbedęs akis į mane tarė:

— Būk čia ir lauk!

Aš taip pat žvelgiau jam tiesiai į akis, neslėpdamas neapykantos.

— Kokio velnio turiu laukti? Ką visa tai reiškia?

— Lauk pasaulio pabaigos, šūdo gabale! Jeigu pasakiau laukti, lauk ir neklausinėk. Čia aš sprendžiu, ko tau laukti!

Šitaip pasakęs seržantas davė ženklą kareiviui, kad uždarytų duris, ir pergalingai nužingsniavo.

Prieš užrakindamas mane kareivis priėjo ir paklausė:

— Kuo tu vardu, vaikine?

Jo balsas atrodė ramus ir taikus.

— Nikolajus, — tyliai atsakiau.

— Nebijok, Nikolajau, čia esi saugesnis negu būdamas su jais... Pailsėk, nes po poros dienų tave ves į traukinį, kuris nuveš tave į Rusiją, į tau paskirtą brigadą... Ar jau pasakė, kur tave siunčia?

— Pulkininkas sakė, kad siunčia mane į sabotuotojus... — atsakiau pavargusiu balsu.

Jis patylėjo, o paskui susijaudinęs paklausė:

— Sabotuotojus? Šventasis Kristau, ir ką gi tokio jam padarei? Ką iškrėtei, kad šito nusipelnytum?

— Buvau auklėtas sibirietiškai, — atsakiau, jam uždarant duris.