Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Staiga vienas atidarė dureles ir iš visų jėgų pasileido bėgti angaro pusėn. Įsmuko į skardos tunelį — siaurą dienos šviesos apšviestą įėjimą, tarsi tamsoje nušviestą kelią. Jis taip smarkiai bėgo, kad mes stovėjome nustėrę.

Melas keletą kartų šovė jam pavymui, bet nepataikė. Tuomet Gagarinas priėjo prie vieno paauglio armėno, rankose laikančio kalašnikovą. Paprašė „sekundę“ paskolinti ginklą. Vaikinas, akivaizdžiai sukrėstas to, ką matė, padavė savo kalašnikovą. Mačiau, kaip tą akimirką drebėjo jo ranka.

Gagarinas atrėmė ginklą į petį ir paleido ilgą salvę bėglio pusėn. Kai kulkos jį pasivijo, tas buvo nubėgęs jau kokių trisdešimt metrų. Tuomet Gagarinas nuėjo prie jo. Žingsniavo taip, tarsi pasivaikščiodamas parke. Priėjęs paleido dar vieną papliūpą į ant žemės gulintį kūną, šis paskutinį sykį suspurdėjo ir nurimo.

Gagarinas paėmė jį už kojos ir, atvilkęs prie mašinos, paliko greta kitų dviejų negyvėlių, gulinčių ten nuo pat žudynių pradžios.

Mašinoje buvo keturi žaizdų sudarkyti lavonai. Džipas buvo skylėtas, iš vienos padangos lėtai šnypštė oras, nes ją buvo pradūrusi kulkos nuskelta kėbulo nuolauža. Visur kraujas: penkių metrų atstumu ištiškęs purslais, išsiliejęs balomis, lašantis iš mašinos ant grindinio kraujas maišėsi su benzinu ir upeliais tekėjo link mūsų, tiesiai po kojomis.

Tvyrojo visiška tyla, niekas nepratarė nė žodžio, visi stovėjo nejudėdami ir žiūrėjo į tai, kas liko iš tų vyrų.

Džipą ir lavonus palikome ten, kur įvykdėme teisingumą.

Paskui nuvažiavome į senojo Frunzičiaus namus. Pilvas turėjo iškeliauti. Prieš išvykdamas jis šiltai ir pagarbiai su mumis atsisveikino. Pasakė, kad padarėme tai, ką reikėjo.

Frunzičius mus patikino, kad lavonais pasirūpins armėno, kuris buvo sužeistas bandydamas sustabdyti mašiną, šeima. Jiems tai savotiškas asmeninis pasitenkinimas. Frunzičius taip pat užtikrino, kad „ant tų šunų kapo nebus nė kryžiaus”.

Nejuokavo ir nebuvo linksmas kaip paprastai. Frunzičius kalbėjo rimtai, tačiau teigiamai, tarsi norėdamas parodyti, jog mus palaiko. Kalbėjo mažai, pavaišino keliais buteliais labai gero armėniško konjako.

Tylėdami išgėrėme. Aš pradėjau jausti stiprų ir gniuždantį nuovargį.

Gagarinas ištraukė krepšį su pinigais ir pasakė Frunzičiui, jog atlygis priklauso jam. Frunzičius atsistojo nuo stalo, išėjo į kitą kambarį, o paskui grįžo rankose laikydamas pinigų paketą — penkis tūkstančius dolerių. Įdėjo juos į krepšį prie kitų ir tarė:

— Negaliu duoti daugiau, nes esu vargšas senis. Gagarinai, prašau nuvežti viską tetai Anfisai ir paprašyti jos atleidimo visų mūsų, nusidėjėlių ir blogų žmonių, vardu.

Tylėdami išgėrėme trečią butelį. Kai išvažiavome iš Kaukazo, jau buvo tamsu, aš vos neužmigau mašinoje. Galvoje sukosi daugybė minčių, prisiminimų ir neaiškių pojūčių maišalynė, tarsi būčiau palikęs kažką neužbaigtą arba blogai atliktą. Man tai buvo liūdna akimirka, nejaučiau jokio pasitenkinimo. Negalėjau nustoti galvojęs apie tai, kas nutiko Ksiušai. Neįmanoma jausti sielos ramybės.

Po kurio laiko pasikalbėjau su seneliu Kuzia.

— Reikėjo juos nubausti už tai, ką padarė, — tariau, — tačiau juos nubaudę, Ksiušai nepadėjome. Mane vis dar kankina jos skausmas, kuriam tas mūsų teisingumas neturėjo jokios reikšmės.

Jis atidžiai manęs klausėsi, paskui nusišypsojo ir pasakė, kad ir man reikėjo eiti savo senelio vyresniojo brolio keliu, kitaip tariant, gyventi vienam miškuose, gamtoje, nes gyvenimui tarp žmonių esu pernelyg humaniškas.

Atidaviau jam naganą, tačiau jis nenorėjo jo imti atgal, padovanojo man.

Praėjus beveik mėnesiui sužinojome, kad Pavelas ir trys jo bendrai, dalyvavę sąmoksle prieš nusikaltėlių bendruomenę, buvo nužudyti. Juos pririšo prie medžių parke, esančiame priešais Tiraspolio policijos nuovadą, ir į galvas įkalė po vinį.

Buvo kalbama, kad už visos šios istorijos kyšojo policininkų, siekiančių susilpninti mūsų miesto nusikaltėlių bendruomenę, ausys. Jiems tai pavyks vėliau, po penkerių metų, supriešinus jaunus nusikaltėlius su seniais ir pradėjus kruviną karą, kuris paženklino mūsų bendruomenės žlugimo pradžią. Iš tiesų, šiandien ji nebėra tokia, kokia buvo mano pasakojamos istorijos laikais.

Po trejų metų senelis Kuzia mirė nuo senatvės. Jo mirtis drauge su kitais įvykiais sudrebino visą sibiriečių bendruomenę. Daugelis senojo tikėjimo nusikaltėlių, nepatenkinti šalyje įvedamu kariniu ir policijos režimu, grįžo į Sibirą arba emigravo į tolimus kraštus.

Mano tėvas išsikėlė gyventi į Graikiją, ten penkerius metus sėdėjo kalėjime, o šiandien ir toliau gyvena Atėnuose.

Senasis Slyva vis dar gyvas ir tebesėdi savo bare. Pastaruoju metu apkurto, todėl kalbėdamas rėkia. Jo dukterėčia, ta, kuri kepdavo visame mieste skaniausius obuolių pyragus ir buvo gera mano draugė, ištekėjo už gero vaikino, pardavinėjančio kompiuterių reikmenis. Juodu drauge išsikėlė gyventi į Volgogradą.

Dėdę Fedią labai sukrėtė valdžios, režimo įvedimas Padniestrėje. Iš paskutiniųjų laikėsi ir visomis išgalėmis stengėsi įtikinti nusikaltėlius kovoti, tačiau paskui pasidavė ir išvyko gyventi į Sibirą, į mažą kaimelį ant Lenos upės kranto, kur ir toliau ėjo savo, Šventojo, pareigas.

Barbosas tapo labai svarbiu asmeniu nusikaltėlių visuomenėje: sudarė paktą su policija ir dabar mūsų mieste turi milžinišką valdžią, ten Juodoji sėkla iš esmės yra vienintelė policijos ginama kasta. Jos nekenčia visos kitos bendruomenės, bet niekas negali nieko padaryti, nes dabar jau jie vadovauja, jie kontroliuoja visus kalėjimus ir nusikaltėlių veiklą.

Gruzinų bendruomenėje buvo kilęs kruvinas karas, po kurio valdžią įgavo jaunieji nusikaltėliai. Gruzinai susikivirčijo su armėnais, ypač dėl savo nacionalistinių pažiūrų, su jais kariauja dar ir šiandien. Per tą karą Mino buvo nužudytas. Nušautas pakeliui į ligoninę, kai ėjo aplankyti žmonos, ką tik pagimdžiusios sūnų, kurio jis taip ir nespėjo pamatyti.

Senelis Frunzičius dėl tarp gruzinų ir armėnų kilusio karo nusprendė išvažiuoti iš Benderų. Šitaip pasielgė ne vienas abiejų konfliktavusių bendruomenių senis. Senelis Frunzičius pareiškė pasitraukiąs iš veiklos ir išsikėlė gyventi į savo gimtinę, joje dabar užsiima smulkia nelegalia prekyba alkoholiu.

Stepanas vis dar turi kioską prie gatvės, bet jau nebepardavinėja ginklų. Juodosios sėklos nusikaltėliai uždraudė jam tai daryti. Tad dabar, kad pragyventų, pardavinėja cigaretes. Prastumia ir vieną kitą suklastotos degtinės siuntą. Jo dukra baigė mokslus ir įsidarbino vienoje architektų studijoje Maskvoje. Niksonas kaip visada ištikimai padeda Stepanui. Jis vis dar pyksta ant komunistų ir juodaodžių, bet pagaliau susidraugavo su Melu, nors dėl to Melui ir teko paaukoti savo Game Boy žaidimų įrenginį. Šis žaidimas sugebėjo Niksono širdyje pakeisti jo taip mėgtą senąjį Tetris.

Melas sakė, kad pastaruoju metu Niksonas pražilo ir ėmė pernelyg sparčiai senti.

Gagarinas po šios istorijos išgyveno tik trejus metus: buvo nužudytas Sankt Peterburge, nes įsivėlė į reikalus su žmonėmis, turinčiais policijos ir KGB stogą. Apie jo mirtį sužinojome tik po kurio laiko, kai viena Gagarino meilužė susisiekė su jo tėvais ir pasakė, jog jis palaidotas Ligovo kapinėse.

Katinas išsikėlė į Rusijos pietus ir kurį laiką priklausė sibiriečių nusikaltėlių gaujai, kuri plėšė iš Azijos šalių atvykstančius traukinius. Vėliau susipažino su viena mergina iš Rostovo prie Dono, kazachų žemės, ir drauge su ja išsikėlė gyventi į kaimą ant Dono upės kranto. Oficialiai jis jau nebeužsiima nusikaltėlių veikla, augina tris vaikus — du berniukus ir mergaitę. Medžioja ir drauge su žmonos tėvu bei broliais dirba staliaus darbus. Melas ne kartą buvo nuvažiavęs jo aplankyti. Kaskart jam svečiuojantis, Katinas veltui bandydavo įkalbėti Melą vesti jaunesniąją savo žmonos seserį.