Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Kapas buvo sulaikytas Maskvoje per šarvuoto automobilio apiplėšimą ir nuteistas šešiolika metų kalėti. Kalėjime jis nužudė du žmones, todėl buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos ir perkeltas į specialųjį Ust Ilimsko kalėjimą, jame kali iki šiol. Dėl griežto režimo su juo neįmanoma susisiekti.

Džidžitas drauge su Besą apiplėšė ne vieną banką, vėliau su apiplėšimais kovojantis būrys juos susekė ir kurį laiką stebėjo. Tuomet jie pateko į gudriai paspęstus spąstus. Vienam informatoriui, kuriuo manipuliavo policininkai, davus ženklą, Džidžitas ir Besą apiplėšė banką, tačiau tą patį vakarą policininkai juos nužudė Tvero mieste esančiame viešbutyje Inturist ir pagrobė pavogtus pinigus. Melas vienas pats važiavo pargabenti jų kūnų namo. Palaidojo juos senosiose Benderų kapinėse. Laidotuvėse nedalyvavo beveik niekas iš mūsų, draugų. Tik Melas ir keli giminaičiai.

Melas ir toliau gyvena Padniestrėje savo tėvų namuose, kartais susiskambiname. Jis nebeužsiima jokia nusikalstama veikla, nes vienas nesugeba, o prie ko prisišlieti neturi. Kurį laiką dirbo vieno įtakingo jaunosios kartos nusikaltėlio apsaugininku, bet vėliau jam pabodo. Baigęs kursus pabandė mokyti vaikus aikido, bet ir tai nepavyko, nes į užsiėmimus visuomet ateidavo girtas. Dabar Melas neveikia nieko, visą laiką žaidžia su Play Station, kartais susitinka su kokia mergina, kartkartėmis padeda kam nors susigrąžinti skolą.

Ksiuša taip ir neatsigavo. Nuo tos dienos, kai buvo išprievartauta, su niekuo daugiau nebendravo: visą laiką tylėdavo, nudelbusi akis, ir beveik niekada neišeidavo iš namų. Kartais man pavykdavo ją įtikinti. Tuomet eidavome paplaukioti valtimi upėje, tačiau tai būdavo tas pats, kaip drauge vestis maišą. Anksčiau ji taip mėgdavo plaukioti valtimi: nuolat judėdavo, persėsdavo iš vienos vietos į kitą, išsitiesdavo valties priekyje ir įmerkdavo rankas į vandenį, triukšmaudavo, įsipainiodavo į žūklei naudojamus tinklus, žaisdavo su ką tik pagautomis žuvimis, su jomis kalbėdavo, vadindavo jas vardais. Po patirtos prievartos ji sėdėdavo nejudėdama, priblėsusi: daugių daugiausia ištiesdavo pirštą ir paliesdavo vandenį. Paskui taip ir sėdėdavo visą laiką, įsistebeilijusi į savo vandenin panirusį pirštą, kol paimdavau ją už rankos, kad padėčiau išlipti į krantą.

Kurį laiką tikėjau, kad palengva, žingsnelis po žingsnelio, ji atsigaus, tačiau padėtis tik blogėjo. Galiausiai Ksiuša nustojo net valgyti. Teta Anfisa be paliovos verkė. Bandžiau nuvežti ją į keletą ligoninių, pas įvairius specialistus, tačiau visi sakė tą patį: tokį elgesį lėmė jos ankstesnis psichikos sutrikimas. Nieko nebuvo galima padaryti. Sunkiausiomis akimirkomis, kad palaikytų Ksiušos gyvybę, teta Anfisa leisdavo jai vitaminus ir maitindavo per vamzdelį.

Tą dieną, kai aš išvykau, Ksiuša sėdėjo ant suoliuko priešais namus. Rankose laikė savo žaislą — megztą gėlę, kokiomis Sibire puošiami megztiniai.

Praėjus šešeriems metams nuo šios liūdnos istorijos, vieną naktį man paskambino Melas: Ksiuša mirė. „Jau seniai nejudėjo, — pasakojo, — ir palengva atsidavė mirties glėbiui.” Ksiušai mirus teta Anfisa išsikėlė gyventi į vieno kaimyno, kuriam reikėjo, kad kas nors padėtų jo žmonai prižiūrėti vaikus, namus.

Aš išvažiavau iš savo krašto, patyriau daug išgyvenimų ir įvairių istorijų, stengiausi gyvenime elgtis taip, kaip man atrodė teisinga, tačiau vis dar nesu iki galo įsitikinęs dėl daugelio dalykų, valdančių šį pasaulį. Ypač dėl teisingumo. Kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad pati sąvoka yra neteisinga. Bent jau kalbant apie žmogiškąjį teisingumą.

Praėjus dviem savaitėms nuo to, kai įvykdėme savo teisingumą, į mano namus užsuko nepažįstamas vyras. Jis pasisakė esąs Pilvo draugas. Papasakojo, kad Pilvas iškeliavo nežinia kur ir daugiau čia negrįš, tačiau prieš iškeliaudamas paprašė perduoti man vieną daiktą. Padavė paketą. Paėmiau jį, bet neatidariau. Iš mandagumo pakviečiau tą vyrą užeiti ir supažindinau jį su savo seneliu.

Vyras liko mūsų namuose iki kitos dienos. Drauge su seneliu valgė, gėrė ir kalbėjosi apie įvairius nusikaltėlių reikalus: apie etiką, jaunimo auklėjimo trūkumą, apie tai, kaip laikui bėgant pasikeitė nusikaltėlių bendruomenės, ir ypač apie Europos bei Amerikos šalių įtaką, kuri žlugdo jaunųjų Rusijos nusikaltėlių kartas.

Aš visą laiką buvau greta jų. Kai ištuštindavo butelį, skubėdavau į rūsį ir pripildydavau jį iš statinės.

Svečiui išvykus atidariau Pilvo siuntinį. Viduje radau suomišką peilį, vadinama finka, — įprastą Sankt Peterburgo ir Rusijos šiaurės rytų nusikaltėlių ginklą. Ginklas buvo naudotas, kaip pas mus ir Italijoje sakoma — „pagyvenęs” — gražia balto kaulo rankena. Buvo pridėtas ir popieriaus lapelis, kuriame Pilvas pieštuku buvo užrašęs:

„Žmogiškasis teisingumas siaubingas ir neteisingas, dėl šios priežasties teisti gali tik Dievas. Deja, kartais esame priversti aplenkti jo sprendimus.”

Laisvas kritimas

Kai man sukako aštuoniolika, buvau išvykęs. Vienoje sporto mokykloje mokiausi fizinio lavinimo. Norėjau susikurti kitokią ateitį, už nusikaltėlių pasaulio ribų.

Man tai buvo labai keistas laikas. Daug skaičiau, susipažindavau su vis naujais žmonėmis ir pradėjau suvokti, kad nusikaltėlio gyvenimas, kurį anksčiau maniau esant gerą ir garbingą, yra ekstremalus, kad visuomenė tokį gyvenimą laiko nenormaliu. Tačiau ir apie pačią visuomenę susidariau nekokią nuomonę. Man atrodė, kad žmonės yra akli ir kurti kitų, netgi savo pačių, problemoms. Niekaip nesuvokiau „normalų” pasaulį valdančiųjų veiksnių. Jame žmonės galiausiai atskiriami vieni nuo kitų, neturi nieko, kas juos sietų. Jie neturi galimybės pajusti palaimą dalytis jausmais ir dalykais su kitais žmonėmis. Mane siutino tradicinė rusiška moralė: visi greiti teisti, kritikuoti tavo gyvenimą, užtat patys sugeba tik leisti vakarus prie televizoriaus. Aukščiausias jų siekis — prikimšti šaldytuvą skanaus ir nebrangaus maisto, visiems drauge prisigerti per šeimos šventes. Moka tik pavydėti kaimynams ir stengiasi, kad kiti imtų pavydėti jiems. Gražios mašinos, geriau užsienietiškos, vienodi drabužiai, kad neišsiskirtum iš kitų, šeštadienio vakaras vietos bare — pasirodyti, išgerti turkiško alaus skardinėje, visiems pasakoti, kad viskas gerai, kad „reikalai” klostosi puikiai. Nesvarbu, jog esi tik kuklus išnaudojamas darbininkas ir nesugebi matyti, koks iš tiesų yra tavo gyvenimas.

Man rusų posovietinis vartotojiškumas buvo kažkas siaubinga. Žmonės savo noru skendo firminiuose skalbimo milteliuose ir dantų pastose, visi gerdavo tik iš užsienio atvežtus gėrimus, o moterys be saiko tepdavosi prancūziškais kremais, kasdien reklamuojamais per televiziją, ir tikėdavo, kad jie pavers jas panašiomis į reklamose vaizduojamas manekenes.

Buvau pavargęs ir sutrikęs. Netikėjau, kad sugebėsiu realizuoti save šiame pasaulyje kokiu nors garbingu ir naudingu būdu.

Visą laiką lankiau savo miesto sporto centrą. Užsiėmiau joga. Buvau lieknas ir lankstus, pratimai man pavykdavo gerai ir visi buvo manimi patenkinti. Vienas mano kovų meno mokytojas patarė pabandyti lankyti jogos užsiėmimus, kuriuos Ukrainoje vesdavo mokytojas, daug metų mokęsis Indijoje. Taip pradėjau dažnai važinėti į tobulinimosi kursus Ukrainoje, o kiekvieną vasarą drauge su grupe iš sporto skyriaus mėnesiui važiuodavome į Indiją.

Sulaukęs aštuoniolikos metų turėjau gauti jogos instruktoriaus diplomą, tačiau man nepatiko, kaip buvo tvarkomasi mokykloje, dažnai susibardavau su mokytoju. Jis man sakydavo, jog aš nepaklusnus, o neišmetė manęs tik todėl, kad daugelis vaikinų buvo mano pusėje.