Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Atsirėmiau į pertvarą, skiriančią stalą nuo kambario, ir kyštelėjau galvą: mačiau, kad po stalu ant kelių moteris turi pasidėjusi atverstą žurnalą. Straipsnis buvo apie Rusijos muzikos žvaigždes. Nuotraukoje puikavosi dainininkas su povo plunksnomis puošta karūna ant galvos. Pasijutau dar liūdniau.

— Sveiki, atsiprašau, ponia, gavau šitą, — tariau ir ištiesiau lapelį.

Moteris pakėlė į mane akis ir akimirksnį žiūrėjo taip, tarsi negalėtų suvokti, kur ji ir kas vyksta. Buvo matyti, kad nutraukiau asmeninių minčių ir svajonių giją. Tuomet ji greitu judesiu nutraukė žurnalą nuo kelių ir apvertusi padėjo už rašomosios mašinėlės taip, kad jo nematyčiau. Pastatė arbatos stiklinę ir neatsistojusi, netarusi nė žodžio abejingu veidu man iš rankų paėmė baltą lapelį, perbrauktą raudonu brūkšniu. Akimirką į jį žiūrėjo, paskui balsu, kuris man pasirodė panašus į vaiduoklio, tarė:

— Dokumentai?

— Kokie dokumentai? Mano? — išlemenau ir iš kelnių kišenės išsitraukiau pasą bei visa kita.

Ji nužvelgė mane šiek tiek paniekinamu žvilgsniu ir pro sukąstus dantis iškošė:

— Na, žinoma, kad ne mano.

Paėmė dokumentus ir padėjo juos į seifą. Tuomet nuo lentynos paėmė blanką ir pradėjo pildyti. Paklausė mano vardo, pavardės, gimimo vietos ir datos, gyvenamosios vietos adreso. Paskui pradėjo klausinėti asmeniškesnių dalykų. Paklausė duomenų apie mano tėvus, o tuomet ištarė:

— Ar esi buvęs suimtas, turėjęs problemų su teisėsauga?

— Na, aš problemų su teisėsauga niekada neturėjau, atrodo, kad tai teisėsauga kartkartėmis turi problemų su manimi... Esu buvęs suimtas daug kartų, neprisimenu, kiek. Du kartus atlikau bausmę nepilnamečių kalėjime.

Išgirdusi mano žodžius ji pasikeitė. Suplėšė lapą, kurį buvo pradėjusi pildyti, ir paėmė kitą, didesnį, nuo vieno kampo iki kito perbrauktą raudonu brūkšniu kaip tas lapelis pašto dėžutėje.

Vėl pradėjome nuo pradžių. Vėl visi asmens duomenys, šį kartą taip pat ir apie teistumus: straipsnių numeriai bei datos. Paskui sveikata: ligos, skiepai. Netgi paklausė, ar geriu, ar vartoju narkotikus ir rūkau. Taip visą valandą... Aš tiksliai neprisiminiau datų, kada buvau nuteistas, tad sugalvojau jas čia pat, stengdamasis bent jau pataikyti metų laiką, mėnesį.

Kai baigėme, bandžiau paaiškinti, kad greičiausiai įvyko nesusipratimas, kad aš negaliu būti paimtas į karinę tarnybą, nes esu pateikęs prašymą atidėti terminą šešiems mėnesiams ir mano prašymas buvo patenkintas. Kad pažadėjau per tą laiką pabaigti studijas ir vėliau stoti į universitetą. Pridūriau, kad jei viskas vyks, kaip tikiuosi, Benderuose atidarysiu jaunimo sporto mokyklą.

Ji klausėsi. Į mane nežiūrėjo, ir man dėl to buvo šiek tiek neramu. Paskui padavė popieriaus lapą. Jame buvo parašyta, kad nuo šio momento esu Rusijos valdžios nuosavybė, ir mano gyvybę saugo įstatymai.

Nepajėgiau suprasti, ką iš tikrųjų visa tai reiškia.

— Tai reiškia, kad jeigu bandysi bėgti, susižaloti ar nusižudyti, būsi teisiamas už valdžios nuosavybei padarytą žalą, — šaltai paaiškino ji.

Staiga pasijutau patekęs į spąstus. Aplinka ėmė atrodyti kur kas slogesnė ir klaikesnė nei pirma.

— Klausyk, — pratrūkau, — man nerūpi jūsų įstatymai, aš esu nusikaltėlis. Jeigu reikės, sėsiu į kalėjimą, bet niekada nepaimsiu į rankas tavo sušiktos valdžios ginklo...

Buvau įsiutęs. Pradėjęs kalbėti iškart pasijutau esąs stiprus, netgi stipresnis už tą absurdišką situaciją. Buvau įsitikinęs, visiškai įsitikinęs, kad galiu pakeisti mano gyvenimą turintį valdyti mechanizmą.

— Kur, po velnių, yra generolas, ar kaip vadinasi jūsų lyderis? Noriu su kuriuo nors iš jų susitikti, pasikalbėti, nes mes su tavimi vienas kito nesuprantame! — pakėliau balsą. Ji žiūrėjo į mane tokia pačia abejinga veido išraiška kaip pirma.

— Jeigu nori pasikalbėti su pulkininku, jis yra. Bet nemanau, kad tau pavyks ką nors išspręsti... Priešingai, pasistenk nebloginti savo padėties, patariu elgtis ramiai...

Kai dabar pagalvoju, tai buvo geras patarimas. Esu įsitikinęs, kad ji man sakė svarbų dalyką, rodė geresnį kelią, bet aš tuo metu buvau apakęs.

Jaučiausi blogai. „Kaip gali būti, — pats sau sakiau, — dar šįryt buvau laisvas, kūriau savo dienos ir ateities, likusio gyvenimo planus, o dabar esu beprarandąs laisvę dėl kažkokio popieriaus lapelio.” Norėjau rėkti ir su kuo nors bartis, kad kas išgirstų mano įsiūtį. Man to reikėjo. Pertraukiau ją ir užrikau į akis:

— O Dieve ant kryžiaus, Palaimintasis Viešpatie! Jeigu noriu su kuo nors pasikalbėti, pasikalbėsiu! Kur, po velnių, yra tas jūsų vadas, generolas ar koks jis ten šūdas?

Ji pakilo nuo kėdės, paprašė manęs nusiraminti ir atsisėdus ant suoliuko palaukti dešimt minučių. Apsidairiau ir nepamačiau jokio suoliuko. „Po paraliais, ir kurgi aš patekau, visi čia bepročiai”, — galvojau, laukdamas tamsoje.

Staiga durys atsidarė ir vidutinio amžiaus karininkas pašaukė mane vardu:

— Nikolajau, eikš, pulkininkas tavęs laukia!

Pašokau kaip staigiai paleista spyruoklė ir nuskubėjau link jo, nes troškau kuo greičiau ištrūkti iš tos šlykščios skylės.

Bėjome į nedidelę aikštelę, apsuptą baltai dažytų pastatų, kurie buvo nusagstyti propagandiniais piešiniais ir plakatais, vaizduojančiais pratimus, kuriuos kareiviai turi daryti, kad išmoktų žygiuoti būriu. Perėjome aikštelę ir įėjome į šviesią patalpą dideliais langais. Čia vazonuose augo daugybė gėlių. Tarp gėlių stovėjo suoliukas, o greta suoliuko — didelė peleninė.

— Palauk čia, pulkininkas tave pakvies pro šias duris. Jei nori, gali parūkyti...

Karininkas buvo malonus, kalbėjo su manimi labai draugiškai. Nurimau ir pasijutau saugiau. Man atrodė, kad dabar pagaliau mano padėtis bus išnagrinėta ir mano balsas išgirstas.

— Ačiū, mielas pone, bet nerūkau. Labai dėkoju už paslaugumą, — ir aš stengiausi būti kuo mandagesnis. Norėjau padaryti gerą įspūdį.

Karininkas atsisveikino ir paliko mane vieną. Sėdėjau ant suoliuko ir klausiausi kareivių, išėjusių į aikštę pratybų, keliamo triukšmo. Pažvelgiau pro vieną langą.

— Kairę, kairę, viens, du, trys! — iš visų jėgų rėkė instruktorius, idealiai sutvarkytą uniformą vilkintis jaunuolis, kuris žygiavo drauge su vyrų būriu. Neatrodė, kad jie labai, trokšta treniruotis.

— Nikolajau, gali užeiti, sūnau! — pašaukė mane šiurkštus vyriškas balsas, kuris nors ir skambėjo maloniai, beveik meiliai, vis tiek atrodė kažkoks netikras, fone tarsi buvo girdėti nemaloni gaidelė.

Priėjau prie durų, pasibeldžiau ir paklausiau, ar galiu įeiti.

— Užeik, sūnau, užeik! — atsakė vis dar draugiškas ir malonus stambaus ir stipraus vyro, sėdinčio prie masyvaus stalo, balsas.

Įėjau, uždariau duris ir žengiau keletą žingsniu link jo, paskui staigiai sustojau.

Pulkininkas buvo maždaug penkiasdešimtmetis labai tvirtas vyras. Plikai nuskustą galvą vagojo du ilgi randai. Žalia uniforma buvo ankštoka. Kaklas toks platus, kad švarko apykaklė buvo taip įtempta, jog, rodėsi, tuoj plyš. Rankos tokios didelės ir mėsingos, kad nagų beveik nebuvo matyti. Perplėšta ausis liudijo, kad jis sportinių imtynių profesionalas. Veidas buvo lyg nukopijuotas iš sovietinio plakato, skelbiančio Antrojo pasaulinio karo propagandą: šiurkštūs bruožai, stora ir tiesi nosis, didelės, griežtos akys. Ant krūtinės, kairėje švarko pusėje, į eilę susegti gal dešimt medalių.

„Te neapleidžia manęs Jėzus, šitas baisesnis už mentą...” Jau įsivaizdavau, kuo gali baigtis mūsų susitikimas. Nežinojau, nuo ko pradėti. Man atrodė, kad neturiu jokių galimybių tokiam kaip jis sugebėti išreikšti tai, ką noriu.