Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Staiga, nutraukęs mano mintis, pirmas prabilo jis. Kalbėdamas vartė segtuvą, panašų į tuos, kuriuose policininkai laiko konfidencialią informaciją apie nusikaltėlius.

— Skaitau tavo istoriją, mielas mano Nikolajau, ir tu man vis labiau patinki. Mokykloje mokeisi nekaip, tiksliau, į ją beveik nėjai, užtat lankei keturias skirtingas sporto šakas... Šaunuolis, ir aš jaunas būdamas daug sportavau. Tik bukagalviai mokosi. Tikri vyrai sportuoja, ruošiasi kovai... Lankei imtynes, plaukimą, maratono bėgimą ir netgi šaudyklą... Šaunuolis, esi gerai pasirengęs jaunuolis. Manau, kad kariuomenėje tavęs laukia puiki ateitis... Yra tik vienas trūkumas. Sakyk, už ką buvai du kartus teistas? Vogei? — žvelgė tiesiai man į akis, o jei būtų galėjęs, turbūt būtų įkišęs nosį ir į mano smegenis.

— Nieko nepavogiau, aš nevagiu iš žmonių... Du kartus sumušiau žmones, mane nuteisė už „bandymą nužudyti, sukėlusį sunkias pasekmes”..

— Nieko tokio, nesijaudink... Ir aš jaunas būdamas mušdavausi, puikiai tave suprantu! Vyrams reikia išsikovoti vietą po saule, atrasti save, o muštynės pats geriausias būdas tai padaryti. Juk tada aiškiai matyti, kas yra šio to vertas, o į ką net spjauti gėda...

Kalbėjo su manimi taip, tarsi ketintų apdovanoti. Svyravau, nebežinojau, ką sakyti, o svarbiausia, kaip paaiškinti jam, kad visiškai neketinu tarnauti kariuomenėje.

— Klausyk, sūnau, man visiškai nerūpi tavo praeitis, baudžiamieji straipsniai ir visa kita. Man tu šaunus vaikis, telaimina tave Kristus. Padėsiu tau, nes man patinki. Štai čia turiu viso tavo gyvenimo aprašymą nuo tada, kai pradėjai lankyti mokyklą... — taręs padėjo segtuvą ant stalo ir užvertęs surišo jo šone esančias virveles. — Duosiu tau dvi galimybes rinktis. Taip leidžiu tik išskirtiniais atvejais, žmonėms, kurie man labai prie širdies. Galiu nusiųsti tave į pakrantės sargybą prie sienos su Tadžikistanu: padarysi karjerą, o jeigu patinka kopti į kalnus, tai ten tau labai tinkama vieta. Arba galiu nusiųsti tave į parašiutininkus, profesionalams skirtą mokyklą. Po šešių mėnesių tapsi seržantu ir ten taip pat padarysi karjerą. Laikui bėgant, nepaisant praeities, galėsi net tapti specialiųjų pajėgų nariu. Kariuomenė tau duos viską: atlyginimą, namus, draugus ir rangą atitinkantį darbą. Nagi, ką pasakysi? Kur nori būti paskirtas?

Atrodė, kad klausausi išprotėjusio žmogaus monologo. Jis kalbėjo dalykus, kurie man buvo visiškai bereikšmiai. Kariuomenė man duosianti viską, ką aš jau turiu: kaip galėjau jam paaiškinti, kad man nereikia nei rangą atitinkančio darbo, nei draugų, nei atlyginimo ar namų...

Jaučiausi taip, tarsi būčiau įsėdęs į ne tą traukinį ir staiga supratęs, kad neįmanoma grąžinti jo atgal.

Įkvėpiau šiek tiek oro ir atsakiau:

— Tiesą sakant, pone, noriu grįžti į savo namus!

Jis akimirksniu pasikeitė. Veidas paraudo, tarsi jį smaugtų nematoma ranka. Rankos susigniaužė į kumščius, o akys įgavo keistą atspalvį, pasidarė šiek tiek panašios į prieš audrą apniukusį dangų.

Pulkininkas paėmė mano asmens charakteristiką ir sviedė į veidą. Spėjau pakelti rankas ir atremti smūgį. Aplankas atsitrenkė man į rankas, atsivėrė ir popieriaus lapai pasklido po visą kambarį — ant stalo, palangės, grindų.

Stovėjau nejudėdamas kaip statula. Jis ir toliau žiūrėjo į mane neapykanta trykštančiu žvilgsniu. Paskui staiga pradėjo klaikiai rėkti (supratau, kad tai tikrasis jo balsas):

— Nenaudėli! Nori pūti šūde? Tai pūsi šūduose! Nusiųsiu tave ten, kur apsišiksi net nespėjęs nusileisti kelnių. Ir kiekvienąkart, kai taip nutiks, prisiminsi mane, nedėkingasis! Nori namo? Tuomet nuo šiandien tavo namai bus sabotuotojų brigadoje! Tenai tave išmokys, kas iš tiesų yra gyvenimas!

Rėkė ant manęs. Aš stovėjau kaip mietą prarijęs ir nejudėjau, o viduje jaučiausi tuščias tuščias.

Būdavo geriau, kai mušdavo mentai. Tuomet bent jau puikiai žinodavai, kuo viskas baigsis. Ši situacija man buvo visiškai nepažįstama. Mane apėmė didžiulis nerimas, nes nieko nežinojau apie kareivius. Nesuvokiau, kodėl turėčiau apsišikti, o svarbiausia, niekaip nepajėgiau prisiminti, kas tie sabotuotojai...

— Lauk, lauk iš čia! — man parodė duris.

Net neatsisveikinęs apsisukau ant kulnų ir išėjau iš kabineto. Už durų manęs laukęs kareivis atidavė man pagarbą.

— Seržantas Glazunovas! Sekite paskui mane, drauge! — tarė į užtaisomo kalašnikovo garsą panašiu balsu.

„Blusėtas šuo gal ir yra tavo draugas”, — pagalvojau, tačiau kukliai atsakiau:

— Atsiprašau, pone seržante, ar galiu nueiti į tualetą?

Jis keistai pažvelgė į mane, bet nepasakė ne.

— Žinoma, koridoriumi iki galo, tuomet į dešinę!

Perėjau visą koridorių. Jis sekė man iš paskos, o kai įėjau į tualetą, liko laukti už durų.

Tualete užsiropščiau iki viršuje esančio lango, o kadangi grotų ant jo nebuvo, nesunkiai iššokau. Lauke, už pastato esančiame kieme, nieko nebuvo.

„Tepraryja liepsnos tą beprotnamį, aš keliauju namo..?

Galvoje besisukant tokioms ir panašioms mintims, patraukiau prie išėjimo iš bazės. Ten mane sustabdė sargybinis. Jaunas, gal mano metų, labai liesas kareivis, šiek tiek žvairuojantis viena akimi.

— Dokumentai!

— Neturiu, atėjau aplankyti draugo...

Kareivis įtariai pažvelgė į mane.

— Parodyk leidimą išeiti iš bazės!

Išgirdus tuos žodžius man širdis į kulnus nusirito. Nusprendžiau apsimesti kvailiu:

— Kokį dar leidimą, ką čia kalbi. Atidaryk tas duris, man reikia eiti... — praėjau pro kareivį ir nuėjau link durų. Jis nutaikė į mane šautuvą ir suriko:

— Stok arba šausiu!

— Nagi, traukis! — atsakiau ir, čiupęs už šautuvo vamzdžio, ištraukiau jį jam iš rankų.

Kareivis pabandė suduoti kumščiu man į veidą, bet apsiginiau šautuvo buože. Staiga kažkas iš už nugaros stipriai trinktelėjo man per galvą. Pajutau, kaip kojos suglebo ir išdžiūvo burna. Du kartus giliai įkvėpiau, o su trečiu kvėptelėjimu praradau sąmonę.

Po kelių minučių atsigavau. Gulėjau ant grindų kareivių apsupty. Tarp jų buvo ir mane palydėti turėjęs seržantas. Buvo susirūpinęs, vaikščiojo aplink ir sąmokslininko tonu visiems kalbėjo:

— Nieko neįvyko, viskas gerai. Niekas nieko nematė, juo pasirūpinsiu aš.

Buvo akivaizdu, jog bijo būti nubaustas už neapdairumą.

Priėjo prie manęs ir spyrė tiesiai į šonkaulius.

— Tik dar kartą taip padaryk, šunsnuki, ir pats asmeniškai tave nudėsiu!

Dar porą kartų įspyrė, paskui padavė ranką ir padėjo atsistoti. Nuvedė mane į kažkokį namelį su grotomis ant langų ir šarvuotomis durimis. Labai priminė kalėjimą.

Įėjome. Vidus buvo menkai apšviestas, viskas atrodė nešvaru ir pilka, neprižiūrėta, apleista. Koridorius buvo trumpas ir siauras, jame — trejos šarvuotos durys. Iš koridoriaus galo atėjo kareivis. Maždaug dvidešimties metų, šiek tiek liesokas, bet iš veido atrodė geras. Rankose laikė didelį ryšulį įvairaus dydžio raktų ir nepaliaudamas juo žvangino. Tuomet vos neapsiverkiau iš liūdesio ir nevilties, kurį man kėlė tas žvangėjimas. Vienu tų raktų kareivis atrakino duris, ir seržantas įvedė mane į labai mažą ankštą kambarį su vienu grotuotu langu, prie sienos stovėjo medinis gultas.

Žiūrėjau ir negalėjau patikėti savo akimis. Taip paprastai, ne iš šio, nei iš to, atsidūriau kameroje.

Seržantas labai valdingu tonu paliepė kareiviui, kuris turėjo eiti sargybą:

— Per vakarienę duok jam valgyti kaip ir visiems kitiems. Ir atsargiai: jis agresyvus... Nevesk jo į tualetą vienas, pažadink savo porininką ir eikite drauge. Jis pavojingas, prie vartų užpuolė sargybinį, norėjo pagrobti automatą...