Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Tas mokytojas išnaudodavo daugelį mokinių. Pavyzdžiui, liepdavo jiems vesti buhalteriją, mokėdavo grašius, o paskui teisindavosi keistomis kalbomis apie jogos filosofiją. Man atrodo, kad jam tiesiog taip buvo paranku. Visa tai pakenčiau tik todėl, jog man reikėjo to diplomo, kuris paskui man suteiktų galimybę mokytis visuose valstybiniuose universitetuose ir taip išvengti privalomosios karinės tarnybos. Svajojau atidaryti savo sporto mokyklą ir savo miesto gyventojus mokyti jogos.

Svajojau. Tačiau likus nedaug laiko iki studijų pabaigos nutiko labai nemalonus dalykas: drauge su mumis mokęsis vaikinas mirė nuo infarkto.

Daugelis joga užsiimančių žmonių tiki nuo realybės nutolusiais dalykais. Mokytojas vis pasakodavo apie žmones, kurie po daugelio metų treniruočių pradeda skraidyti, sugeba pasiversti įvairiomis gyvybės formomis. Pasakodavo daugybę kitų kvailysčių, kurių aš niekada nesiklausydavau, užleisdavau vietą kitiems grupės nariams, labiau besidomintiems tokiais argumentais. Tarp jų buvo ir Sergejus. Jis turėjo širdies problemų nuo pat gimimo, jam reikėjo gydytis, lankytis pas specialistus. Tačiau mūsų mokytojas jį įtikino, kad jo turimą širdies problemą galima išspręsti pratimais. Sergejus iš tiesų tikėjo, kad sunki patologija gali būti išgydyta tokiu būdu. Ne kartą bandžiau jam aiškinti, kad joga visiškai negali išgydyti nė vienos sunkios ligos, bet jis manęs neklausė. Atsakydavo, kad reikia tik treniruotis.

Kartą Sergejus nuvyko į didelį jogos mokyklų suvažiavimą Vengrijoje. Grįžtantį traukiniu jį ištiko infarktas. Mirė. Buvo liūdna ir tiek. Manęs su juo nesiejo artimi ryšiai, nebuvome geri draugai, tačiau, mano manymu, jo mirtis buvo vien mūsų mokytojo kaltė.

Baigėsi tuo, kad aš pasakiau mokytojui viską, ką galvoju, todėl susipykome. Jis išmetė mane iš mokyklos, tad diplomo negavau. Vietoj instruktoriaus diplomo man buvo įteiktas pažymėjimas, jog lankiau pamokas, jis suteikė galimybę viešai praktikuoti kai kurias disciplinas. Žodžiu, tai buvo tikras pasityčiojimas.

Visa tai nutiko pavasarį, kai Padniestrėje viskas pražysta ir ji tampa panaši į baltu nuometu pasipuošusią nuotaką, trykštančią gaivumu ir svaiginamais kvapais.

Kurį laiką nieko neveikiau, mąsčiau apie tai, kas įvyko. Paskui nuvažiavau į taigą aplankyti savo senelio Nikolajaus. Drauge ėjome medžioti, darėme tinklus ir labirintus žuvims upėje gaudyti, kaitinomės pirtyje ir daug kalbėjome apie gyvenimą.

Senelis Nikolajus gyveno miške vienas nuo dvidešimt ketverių metų ir buvo savaip išmintingas. Buvimas su juo tuo laikotarpiu man išėjo į naudą.

Grįžęs į Padniestrę ant upės kranto su draugais surengiau didelę šventę. Šventėme mano jau prieš kelis mėnesius praėjusį gimtadienį. Pasiėmėme dešimt valčių ir prisikrovę į jas vyno butelių, Melo senelės iškeptos duonos bei žvejybos įrankių patraukėme prieš srovę. Plaukėme į vietą, vadinamą „Didžiuoju lašu“.

Ši vieta, esanti už kokių penkiasdešimties kilometrų nuo mūsų, buvo gerai žinoma dėl savo grožio ir ramybės. Joje upė išplatėja, vietomis susidaro daug vienas su kitu susijungiančių mažų ežerėlių. Vanduo ten stovus ir šiltas. Srovės beveik nėra, atsiranda ji toje vietoje tik tada, kai kovo mėnesį ir iki balandžio vidurio, per potvynį, upė pakyla. Ten būdavo daug žuvų, ypač šamų. Jų ir plaukėme gaudyti. Naktį išplaukdavome valtimis ir įmerkę į vandenį įjungdavome didelį prožektorių. Šviesa atviliodavo šamus į paviršių, tuomet jiems trinktelėdavome mediniu plaktuku ilga rankena, skirtu kaip tik tokiai žūklei. Vienas laikydavo žibintą, o kitas būdavo pasiruošęs trenkti plaktuku. Buvo svarbu viską atlikti tyliai, nes menkiausias garsas išgąsdindavo šamus, o tuomet prireikdavo mažiausiai poros valandų, kol jie vėl išplaukdavo į paviršių. Aš žvejodavau su Melu, nes niekas kitas su juo nenorėdavo žvejoti: reikiamu momentu jis niekada nesugebėdavo pabūti tyliai.

Svarbiausia būdavo neleisti jam smūgiuoti į šamus plaktuku. Melas buvo labai stiprus, tačiau nelabai taiklus. Kartą jis nepataikė į šamą, užtat pataikė į savo porininką, mūsų draugą Besą. Sulaužė jam ranką. Nuo tada niekas nebenorėjo būti poroje su Melu. Visi jo vengė, sugalvodavo, kaip išsisukti. Sakydavo: „Neįsižeisk, bet mes su juo jau anksčiau buvome sutarę žvejoti poroje. Susirask sau kitą porininką...”

Kadangi niekas jo nenorėdavo, paprastai jį į porą paimdavau aš, nors ir žinojau, kad rizikuoju. Kita vertus, tik aš reikiamu momentu sugebėdavau jį sudrausminti.

Kelionė iki Didžiojo lašo praėjo puikiai. Oras buvo nuostabus, vanduo, sakytum, Viešpaties palaimintas, net ir plaukdami prieš srovę nejautėme jokio pasipriešinimo. Mano valties variklis tą dieną veikė kuo puikiausiai, nė karto neužgeso. Trumpiau tariant, viskas buvo idealu kaip atviruko piešinėlyje.

Atplaukę visų pirma papietavome. Aš šiek tiek padauginau vyno, todėl tapau pernelyg geras, geresnis nei paprastai. Eilinį kartą sutikau būti poroje su Melu. Jis apsidžiaugė, kad nebus paliktas krante, kaip dažnai nutikdavo.

Buvau toks atsipalaidavęs, jog leidau jam laikyti plaktuką. „Leidau” nėra tinkamas žodis. Būtų teisingiau sakyti, kad jis atsisėdo mano valtyje ir, žvilgtelėjęs į mane lyg niekur nieko, nesiklausęs čiupo į rankas plaktuką. Aš nieko nepasakiau, tik pagrūmojau kumščiu, norėdamas parodyti, jog jeigu nepataikys, baigsis blogai.

Nuplaukėme link mūsų pasirinkto ežerėlio. Kiekviena valtis pasuko į atskirą ežeraitį. Reikėjo būti visiškai atsiskyrusiems. Žvejojant tame pačiame vandens telkinyje kitos valtys liktų be laimikio, nes smūgio garso išgąsdintos žuvys pasislepia dugne.

Naktis buvo giedra, danguje spindėjo galybė žvaigždžių, o blyškus banguojantis ir mirgantis vandens paviršius atrodė pasakiškai. Tolumoje buvo girdėti laukuose ošiantis vėjas. Kartkartėmis mus pasiekdavo ilgas ir skvarbus jo gūsis, tarsi atskriejęs nardytų tarp mūsų. Upės kvapas maišėsi su miško aromatais ir nuolat kito. Rodės, aiškiai uodi akacijų lapų ir liepžiedžių kvapsnį, o paskui viršų paima upės krantuose želiančių samanų dvelksmas. Varlės choru traukė serenadas, kartkartėmis kokia žuvis išnirdavo į paviršių ir šauniai plekštelėdavo vandenin. Staiga iš miško išniro trys maži karališkieji elniai, ėjo atsigerti: srėbdami vandenį pleškėjo liežuviais, o paskui prunkštė kaip arkliai.

Aš tarsi ištirpau toje magiškoje aplinkoje. Man tokios akimirkos buvo vienos brangiausių gyvenime. Jeigu kas nors manęs paklaustų, kas yra rojus, neabejodamas atsakyčiau, kad rojus — į šį momentą panaši akimirka, trunkanti amžinai.

Tik Melas savo buvimu trukdė man visomis juslėmis pakilti į dangaus aukštybes: vos į jį pažvelgęs ir vėl prisipildydavau sunkaus realybės pojūčio. Suprasdavau, kad kol tas subjektas, tas nuosprendis, kurį likimas man lėmė pakęsti, bus greta, tol negalėsiu visiškai išsilaisvinti iš savo šiurkštaus žmogiškojo kūno.

— Melai, užčiaupk srėbtuvę, kitaip gausi plaktuku per galvą... — pasakiau ir pradėjau lėtai, kad nekelčiau pernelyg daug triukšmo, irkluoti.

Melas buvo susikaupęs. Sėdėjo valties viduryje ir abiem rankomis laikė plaktuką, tarsi bijotų, kad tas nepabėgtų.

Kai priplaukėme ežerėlio vidurį, ištraukiau seną povandeninį žibintą. Įžiebiau šviesą ir persisvėręs per valties kraštą labai lėtai nuleidau. Šviesa po vandeniu atrodė gražiai, apšvietė apie dešimt metrų gelmės, buvo matyti daug smulkių detalių. Mažos žuvytės apsupo žibintą ir plaukiojo aplink, tarytum suktų garbės ratą.

Melas įsitaisė virš manęs, rankoje laikydamas paruoštą plaktuką. Laukė mano ženklo.