Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Paprastai apie šamo pasirodymą sužinodavome pamatę iš gelmės kylantį didžiulį tamsų šešėlį, plaukiantį šviesos link. Pasirodžius šešėliui iškart reikėdavo pradėti lėtai ir tyliai kelti į paviršių žibintą, kad šamas sektų paskui, bet jo nepasiektų.

Žibintui pasiekus paviršių ir išnirus iš vandens būdavo svarbiausias momentas: norėdamas pataikyti į šamą, plaktuką laikantis draugas turi smogti iš visų jėgų į vietą, kurioje vos prieš akimirką buvo žibintas. Jeigu akimirksnį pavėluoji, jeigu šamas paliečia žibintą, jis iškart vėl panyra į gelmę, nes šamai yra dideli bailiai, bijo bet kokio kontakto su jiems nepažįstamais daiktais. Todėl šitaip žvejojant šamus darna labai svarbi.

Atidžiai žvelgiau vandenin. Pagaliau pamačiau iš gelmės kylantį šešėlį ir lėtai traukdamas virvę pradėjau tempti žibintą aukštyn. Melas man už nugaros pakėlė plaktuką ir pasiruošė smūgiuoti.

Nebuvo abejonių: tai tikrai šamas, kilo labai greitai. Turėjau tik laiku ištraukti žibintą.

Kai jau buvau jį iškėlęs beveik į patį paviršių ir vandenyje liko tik pats galiukas, Melas taip stipriai tvojo plaktuku, kad ore pasigirdo švilpimas, tarsi man pro ausis būtų praskriejusi kulka.

— Kristau! — surikau ir vos spėjau laiku paleisti žibintą iš rankų, kai Melo plaktukas siaubingai stipriai atsitrenkė į jį. Žibintas sudužo, ir šviesa iškart užgeso. Tamsoje išgirdau, kaip Melas tyliai atsiduso:

— Eik šikt, kokia kvaila žuvis. Maniau, kad kyla greičiau...

Jis vis dar buvo palinkęs virš manęs ir rankoje laikė plaktuką. Atsistojau, paėmiau irklą ir netaręs nė žodžio tvojau jam per nugarą.

— Už ką? — paklausė jis išsigandęs ir atsitraukė atatupstas į valties galą.

— Po šimts pypkių, Melai, esi tikras asilas! Kokio velnio daužai į žibintą?

Išgirdau nuo kranto atsklindančius Gagarino, Džidžito ir Besos balsus.

— Kas ten darosi? Ar iš proto išsikraustėte? — klausė Gagarinas.

— Kas gi gali darytis, tiesiog žuvis pernelyg didelė, nepajėgia įkelti į valtį, — pabrėžtinai ironiškai atšovė Džidžitas, puikiausiai supratęs, kad tas kvailys Melas ir vėl kaip paprastai bus sumovęs žūklę.

— Ei, Kolima! — šūktelėjo Besą. — Gali iškart jį nudėti, vis tiek nė vienas iš mūsų nieko nematė, paskui pasakysime, kad pats nuskendo.

Aš buvau įpykęs, bet kartu susidariusi padėtis kėlė ir juoką.

— Nagi, užvesk variklį, grįžtame į krantą... — piktai pasakiau Melui.

— Gal nori apsukti dar vieną ratą? — paklausė, o jo balse buvo justi nusižeminimo gaidelė.

Pažvelgiau į Melą: tamsoje jo veidas atrodė panašus į velnio. Nusišypsojau ir tariau:

— Sakai dar vieną ratą? Ir su kokiu žibintu šviesime sukdami tą sušiktą ratą?

Krante visi juokėsi.

Kai atplaukėme į krantą, Besą, turėjęs labai savotišką humoro jausmą, žvilgtelėjo į valtį ir patvirtino:

— Taip ir galvojau, brolau! Juodu visą žuvį suvalgė vieni patys! Ir kad tik nereikėtų dalytis su mumis, sulapnojo ją žalią!

Visi raitėsi iš juoko. Net ir Melas juokėsi, tik aš buvau šiek tiek nusiminęs, nes jaučiau, kad mano gyvenime turi įvykti kažkas naujo. Jaučiau, jog kažkas turi pasikeisti.

Surengėme puikią fiestą. Kiti buvo sugavę didelių šamų, išvalėme juos ir paruošėme kepti molyje. Tačiau man atrodė, kad visi kažkokie keisti, tarsi žinotų, jog mūsų laukia ypatingas laikotarpis, pakeisiantis mus visiems laikams. Kalbėjome apie praeitį. Visi pasakojome epizodus iš savo vaikystės, o besiklausantieji juokdavosi arba tylėdavo, priklausomai nuo pasakojimo nuotaikos.

Kiaurą naktį praleidome prie laužo, sėdėjome iki pat aušros, žiūrėjome, kaip žiežirbos ir pelenai, virtę dulkėmis, kyla į orą ir maišosi su švelniais ryto atspalviais. Aušo nauja diena.

Taip pat ir aš juokiausi, papasakojau vieną kitą istoriją, tačiau buvau sklidinas naujo jausmo, panašaus į liūdną ilgesį. Jaučiausi taip, tarsi priešais mane plytėtų didžiulė tuštuma, o aš turėčiau žengti pirmąjį žingsnį jos link. Tarsi paskutinį kartą turėčiau galimybę pažvelgti atgal, kad atminty išsaugočiau gražiausias ir svarbiausias akimirkas, liksiančias praeityje.

Iki aušros gėriau vyną, valgiau ir kalbėjausi, o tuomet nuėjau į mišką miegoti. Iš valties pasiėmiau antklodę, užsimečiau ją ant pečių ir patraukiau į krūmokšnius, kur vėsuma teikė atgaivą nuo karščio. Draugai išsiskirstė kas kur: vienas miegojo priešais beveik visai užgesusį laužą, Melas tįsojo vidury keliuko, vedančio prie ežerėlio, kuriame palikome valtį, ir nors keliukas buvo pažliugęs purvu, jis miegojo kaip negyvas, apsikabinęs irklą. Besą vaikščiojo nešinas tuščiu buteliu ir klausinėjo vaikinų, ar niekas nežino, kur sudėtos atsargos. Niekas jam neatsakė. Ir ne todėl, kad nežinojo, kur jos yra. Paprasčiausiai todėl, kad visi buvo katastrofiškos būklės.

Eidamas susisupęs į antklodę pajutau pasišlykštėjimą. Prisimenu, jog, nors buvau girtas ir šlitinėjau, visiškai blaiviai mąsčiau, kad esame tik vargšų girtuoklių, sugebančių prisidirbti bėdų ir žlugdyti save, gauja.

Vos išsitiesęs ant žemės iškart užmigau. Prabudau tik vakarėjant, jau temo. Draugai šaukė mane vardu. Atsimerkiau ir toliau gulėjau nejudėdamas. Dar stipriau negu praeitą naktį jaučiau, kad mano gyvenime tikrai kažkas nutiks. Nenorėjau keltis, norėjau likti gulėti krūmuose.

Kai grįžome namo, nuėjau į pirtį. Užkūriau krosnį ir šiek tiek pakūrenau malkomis. Tuomet paruošiau sausas ąžuolo šakas ir sumerkiau jas į karštą vandenį, kad paskui būtų galima naudoti masažui. Sumaišiau pušų ekstraktą su liepų esencija ir mišinį padėjau greta krosnies, kad oras, kuriuo kvėpuosiu, prisigertų kvapų. Pasidariau du litrus erškėtrožių, liepžiedžių, mėtų ir vyšnių žiedų užpilo. Praleidau dieną ilsėdamasis pirtyje, tįsojau nuogas ant medinių gultų ir lėtai šutau. Mane supo kvapūs garai, dideliais gurkšniais siurbčiojau žolelių užpilą ir net nejutau, koks jis karštas.

Naktį miegojau kaip negyvas, tarsi būčiau nugrimzdęs į nebūtį. Kitą dieną nubudau ir išėjau į lauką, atidariau pašto dėžutę, norėdamas patikrinti, ar nėra laiškų, ir radau balto popieriaus lapelį, nuo vieno kampo iki kito perbrauktą raudona linija. Jame buvo parašyta, kad Rusijos Federacijos karinė tarnyba kviečia mane atvykti patikrinimui. Privalau turėti asmens dokumentus. Taip pat buvo parašyta, kad tai trečias ir paskutinis kartas, kai siunčiamas šaukimas, ir kad man neatvykus per tris dienas būsiu patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už „atsisakymą vykdyti karinės tarnybos prievolę tėvynei”.

Pamaniau, kad tas popiergalis yra menkniekis, nereikšmingas formalumas. Parėjau namo, pasiėmiau dokumentus ir net nepersirengęs, avėdamas šlepetėmis, išėjau į nurodytą vietą kitame miesto gale, į seną rusų karinę bazę.

Prie įėjimo parodžiau popierių sargybiniams. Nieko nepasakę, jie man atidarė duris.

— Kur man eiti? — paklausiau vieno jų.

— Eik tiesiai, juk vis tiek neturi reikšmės... — nenoriai atsakė akivaizdžiai suirzęs kareivis.

„Idiotas”, — pagalvojau ir patraukiau link didelio kabineto, ant kurio durų buvo užrašyta: „Karo prievolės ir naujokų skyrius”.

Kabinete buvo tamsu, beveik nieko nebuvo galima įžiūrėti. Jo gale buvo mažytis langelis, pro kurį sklido silpnutė, labai geltona ir liūdna šviesa. Buvo girdėti rašomosios mašinėlės barbenimas.

Priėjau arčiau ir pamačiau jauną moterį, vilkinčią kareivišką uniformą. Sėdėdama prie staliuko viena ranka ji rašė mašinėle, o kita laikė arbatos stiklinę. Gurkšnojo mažyčiais gurkšneliais ir vėsindama dažnai pūtė arbatą.