Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

— Laikykite Pavelą tol, kol įsitikinsite, jog tai, ką papasakojau, yra teisybė, — užbaigė.

Taigi, vienam mūsų teko užleisti vietą Pavelui ir važiuoti Pilvo mašina. Nedavęs progos nuspręsti kitiems, pasisiūliau aš.

Įsėdome į vieno vaikinuko iš Centro rajono vairuojamą mašiną.

— Ar tu tikrai taip nori nudėti tuos žmones? — paklausė manęs Pilvas, kai pajudėjome.

Prieš atsakydamas kurį laiką pagalvojau.

— Iš manęs nekoks žudikas. Nejaučiu didelio pasitenkinimo žudydamas. Noriu tik, kad būtų įvykdytas teisingumas.

Pilvas nieko man neatsakė, tik linktelėjo ir nusigręžė į langą. Šitaip sėdėjo tylėdamas ir nejudėdamas, kol atvažiavome į Kaukazą. Man pasirodė, kad jam padarė įspūdį mano atsakymas, bet nesugebėjau suprasti, ar jis tokios pat, ar priešingos nuomonės.

Pasiekę Kaukazą nuvažiavome į tokio seno armėno vardu Frunzičius namus. Pažinojau jį, buvo geras mano senelio draugas. 1953 metais buvo vienas iš ginkluoto kalinių sukilimo Sibiro gulage organizatorių. Jo gyvenimas buvo nelinksmas, tačiau jam pavyko išsaugoti linksmą būdą: net ir po trumpučio pokalbio su juo užplūsdavo energijos banga.

Frunzičius drauge su kitais trimis armėnais laukė mūsų mašinoje priešais savo namų duris. Tie trys vaikinukai buvo jauni, vienas net nepilnametis. Pamatęs mus atvažiuojant užvedė variklį ir, rodydamas kelią, važiavo priekyje.

Atlydėjo mus į rajono pakraštyje stovintį seną karinį sandėlį. Už jo plytėjo laukai ir augo miškelis. Sandėlį pastatė vokiečiai per Antrąjį pasaulinį karą, jame buvo ne vienas tunelis. Kai prireikdavo nuleisti šiek tiek kraujo, nusikaltėliai neretai pasinaudodavo tais tuneliais nešvariems darbeliams atlikti.

Viduje buvo gal dvidešimt armėnų — suaugusiųjų ir paauglių. Visi ginkluoti kalašnikovais. Stovėjo aplink juodą gerokai aplamdytą džipą. Priekinis jo stiklas buvo išdaužtas, nebuvo ir dešiniųjų durelių. Džipe sėdėjo penki vyrai ištįsusiais veidais ir, nežinau dėl kokios priežasties, visiškai nuogi.

Jų drabužiai buvo sumesti į krūvą priešais mašiną, greta dviejų kūnų. Vienas buvo sužeistas į kaklą, iš jo vis dar bėgo kraujas. Kito galvoje žiojėjo skylė, iš kurios kraujas jau nebebėgo.

Išlipau iš mašinos iškart paskui Pilvą ir priėjau prie vaikinų, kurie susidomėję apžiūrinėjo penkių dar gyvų gyvulių veidus.

— Jie mūsų, tačiau pirma Pilvo eilė, — pasakė Gagarinas.

Nespėjau mintyse apsvarstyti, kaip Pilvas privers juos kalbėti, kai pamačiau, kaip nuo nepaprastai stipraus spyrio ant žemės parkrito Pavelas.

Susmukęs ant žemės Pavelas atrodė apgailėtinai. Prisiminiau tokį storą berniuką, kadaise gyvenusį mūsų rajone: jis taip nerangiai judėdavo ne tiek dėl savo svorio, kiek dėl silpno charakterio. Buvo įsitikinęs esąs beveik neįgalus ir vos radęs progą griūdavo žemėn. Kartais tai darydavo specialiai, norėdamas į save atkreipti kitų dėmesį, paverkti ir pasiskųsti savo fizine būkle. Po kelerių metų tas prakeiktas storulis sužinojo, kad Motina Gamta jį apdovanojo ilgu ir galingu kaip snaiperinis dragūnoko šautuvas „artilerijos pabūklu”. Nuo tada dingo visas vaikiškas jo silpnumas. Ypač bendraujant su merginomis, kurias keitė taip pat dažnai, kaip griežtų asmens higienos taisyklių besilaikantis džentelmenas keičia kojines.

Prisiminus tą tipelį mane visuomet suimdavo juokas, tačiau šią akimirką toji asociacija pažadino keistą pykčio jausmą. Taip, buvau įsiutęs. Staiga suvokiau, kad nors trūksta tik vieno žingsnio iki misijos įvykdymo, nejaučiu nieko ypatinga, jokio išskirtinio jausmo, visiškai nieko. Jaučiau tik pyktį ir nuovargį. Du veik primityvius, labai panašius į gyvuliškus, pojūčius, bet nieko, visiškai nieko žmogiškai pakilaus.

Štai Pavelas, tįso ant žemės. Jo padėtį mano dėdė būtų apibūdinęs taip: „Savo galvą painioja su subine.” Žiūrėjau į jį ir galvojau, kad gyvenime nėra nieko garantuoto ir tikro. Juk ta žmogiškoji šiukšlė, kuri šią akimirką buvo tarsi mėsos gabalas, besiruošiantis tapti muštu kepsniu, visai neseniai buvo pasipūtęs ir iš tiesų galingas.

Nustoję mušti vaikinai jį įvertė į vienos mašinos bagažinę. Taip reikia pagal taisykles: dabar jis apkrėstasis, tad negali būti toje pačioje erdvėje su garbingais nusikaltėliais.

Nemanau, kad tie penki pusgalviai, sėdintys nuogi džipe, suprato, kas jiems tuoj nutiks. Neįsivaizduoju, kas sukosi jų galvose, tačiau žvelgiau į juos ir man atrodė, kad jie nesuvokia aplinkos, tarsi būtų apkvaišę nuo narkotikų.

Man buvo gaila. Tiek daug galvojau apie tą akimirką, įsivaizdavau baimę jų akyse, žodžius, kuriais maldaus pasigailėti ir nežudyti: „Nenorime mirti, pasigailėkite..” žodžius, kuriais jiems atsakysiu: maniausi sujungsiąs juos į sudėtingą kalbą, kad įkalčiau į galvas, kokį didelį skausmą išprovokavo jų padarytas siaubas. Galvojau, jog kalbėsiu taip, kad paskutines akimirkas jie praleis visiškoje klaikybėje, kad juos aplankys kraupus jausmas, panašus į tą, kurį jautė Ksiuša. Deja, regėjau tik abejingus veidus, žvilgsnius, kurie tarsi skubino padaryti tai, dėl ko atvažiavome. Galbūt tik man taip pasirodė, nes mano draugai atrodė patenkinti. Jie ėjo link džipo ir neslėpdami pasitenkinimo šypsojo, demonstratyviai išsitraukė pistoletus ir juos užtaisė taip lėtai, jog buvo girdėti, kaip iš dėklų kulkos išstumiamos į lizdus ir atsitrenkia į sklendes.

Pažvelgiau į Melą: jis žingsniavo Gagarinui už nugaros, piktai iššiepęs klaikų savo veidą. Rankose laikė du pistoletus.

Paėmiau senelio Kuzios naganą ir nykščiu atlaužiau gaiduką. Revolverio būgnas apsisuko ir aiškiai tarkštelėjęs sustojo. Jutau, kaip po rodomuoju pirštu pakilo gaiduko svirtelė: revolveris paruoštas.

Kitoje rankoje laikiau stečkiną. Užtaisiau jį kaire ranka, kaip išmokė senelis Slyva: laikydamas rankoje rodomuoju pirštu išjungiau saugiklį, drūtgalį įrėmiau į diržą ir pajutau, kaip mechanizmas pajudėjęs į priekį įstumia kulką į lizdą.

Sutelkiau dėmesį į džipą, norėdamas apsispręsti, į kurį šiknių šauti pirmiausia. Tuomet Gagarinas, netaręs baigiamosios kalbos ir net neperspėjęs, pradėjo šaudyti abiem pistoletais. Netrukus, tiksliau, beveik tuo pat metu, ėmė šaudyti visi kiti. Susivokiau, kad ir aš šaudau.

Kapas šaudė užmerkęs akis ir labai greitai. Jam pirmajam pasibaigė makarovų šoviniai. Taip ir liko stovėti, vis dar pakeltose rankose laikydamas į džipą nukreiptus pistoletus, įsistebeilijęs į tuos penkis, į kuriuos liejosi mūsų pyktis, smingantis į kūnus kulkų pavidalu.

Gagarinas šaudė atsipalaidavęs, ramiai, pernelyg nesitaikydamas ir leisdamas kulkoms pačioms nubrėžti trajektoriją.

Melas kaip visuomet šaudė klaikiai. Stengėsi pistoletu pasiekti automato šūvių dažnumą ir kulkas leido visomis įmanomomis kryptimis. Kaip tik dėl to niekas niekada nedrįsdavo per susišaudymą būti jo priekyje. Išskyrus Gagariną, bet tik todėl, kad jis jautė įgimtą pasitikėjimą Melu, kurį galima būtų palyginti su šeštuoju pojūčiu.

Katinas šaudė su tokiu atsidavimu ir taip susitelkęs, kad net pats nejautė, jog laiko iškišęs liežuvį. Sukosi kaip reikiant, stengėsi iš visų jėgų.

Džidžitas šaudė gerai, visiškai taikliai, neskubėdamas. Gerai nusitaikydavo ir paleisdavo du tris šūvius, paskui vėl ramiai nusitaikydavo.

Besą šaudė kaip laukinių vakarų kaubojus. Pistoletus laikė juosmens lygyje ir šaudė vienodais, tarsi laikrodžiu pamatuotais, tarpais. Beveik niekada nepataikė, užtat visai neblogai atrodė.

Aš šaudžiau per daug negalvodamas. Taip, kaip buvau pratęs, makedonietiška technika. Ji šitaip vadinama todėl, kad makedoniečiai puikiai kovodavo dviem kalavijais vienu metu. Nesitaikiau, tiesiog šaudžiau į mašiną, ten, kur sėdėjo žmonės. Mačiau, kad jie miršta, kad kūnus purto paskutiniai traukuliai, kad juos apleidžia gyvybė.