Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Taip berniukas apsigyveno nusikaltėlių barake. Vienas kalinys sugydė jo pirštus, prie jų kruopščiai pritvarstęs minkšto medžio lazdeles. Nuo tos dienos nusikaltėliai jį globojo, išauklėjo. Pavadino Slyva pagal veido spalvą. Jo veidas visada būdavo pamėlęs, nes jam amžinai buvo šalta.

Būdamas penkiolikos Slyva tapo gaujos, kuri jį rado ir priglobė, vykdytoju. Koncentracijos stovykloje kilo karas tarp senuosius autoritetus remiančių nusikaltėlių — tarp jų buvo ir Slyvos draugai — ir tų, kurie patys save paskelbė naujaisiais autoritetais ir siūlė įvesti naujas taisykles. Pastarųjų buvo dauguma, jie buvo kilę iš žemiausių socialinių sluoksnių ir priklausė karo našlaičių kartai. Žodžiu, tokie nusikaltėliai, kokių anksčiau nebūdavo. Jie, kaip ir visa Rusija, gerbė tokias savybes kaip neišprusimas, žiaurumas, moralinių principų neturėjimas. Naktimis Slyva drauge su saviškiais įslinkdavo į zijanų (jaunų ir įžūlių nusikaltėlių) barakus ir juos išžudydavo — peiliu subadydavo miegančius. Kol jie suvokdavo, kas vyksta, pirmieji jau būdavo išskerdę pusę barako.

Slyva nužudė daug žmonių. Gal ir kvailystė, tačiau, manau, kad tik todėl jam pavyko išsigelbėti. Galbūt tokiu būdu išliejus įtūžį, nepaisant didžiulės vaikystėje patirtos traumos, jam pavyko išlikti sveiko proto.

Slyva sėdėjo ne viename kalėjime, taip pat ilgą laiką gyveno laisvėje ir visą laiką buvo vykdytojas. Vedė gerą moterį, susilaukė dviejų sūnų ir trijų dukterų. Ant dešinės rankos, kurios pirštus jam buvo sulaužę, buvo išsitatuiravęs kaukolę su policininko kepure. Ant kaktos išsitatuiravo užrašą Az vozdam. Išvertus iš senovinės rusų kalbos tai reiškia „atkeršysiu”.

Nežinau, ar jis atkeršijo, tačiau visą gyvenimą tik ir žudė policininkus. Turėjo be galo didelę per savo karjerą nužudytų policininkų ir kitų tvarkos palaikymo pajėgų ženklelių kolekciją. Laikė juos ant didžiulės komodos, raudonojoje savo namų kertelėje, po ikonomis. Ten pat stovėjo ir jo šeimos nuotrauka, priešais ją visuomet degė žvakė.

Tą kolekciją mačiau savo akimis. Pašiurpau. Daugybė įvairių epochų ženkliukų, nuo šešto dešimtmečio iki devinto dešimtmečio vidurio. Kai kurie kruvini, kiti suvarpyti kulkų. Buvo absoliučiai visų kategorijų ženklelių: įvairių Rusijos miestų apygardos policininkų, ypatingųjų su organizuotu nusikalstamumu kovojančių būrių, KGB agentų, įkalinimo įstaigų pareigūnų, prokuratūros agentų.

Slyva sakė, kad jų daugiau kaip dvylika tūkstančių ir kad esą ne visuomet jam pavykdavę juos nuimti. Absoliučiai tiksliai prisiminė viską apie kiekvieną auką: kaip ir kada nužudė. Kol apžiūrinėjau ženkliukus, jis nenustojo kartoti: „Gerai įsižiūrėk į juos, vaikeli, į tuos žmogžudžių veidus... Žmonių ašaros niekada nekrinta ant žemės, pirma jas surenka Viešpats?

Slyva kalbėjo, kad yra liepęs savo dukterims, jam mirus, nusiųsti tuos ženkliukus į Vidaus reikalų ministeriją Maskvoje drauge su laišku, kurį rašė ir taisė visą savo gyvenimą.

Parodė man tą laišką. Tai buvo veikiau ne laiškas, o visas sąsiuvinis, kuriame buvo pasakojama maždaug viskas: Slyvos istorija, jo pykčio priežastys, požiūris į pasaulį. Pabaigoje atskleidė, kur paslėpė kai kurių policininkų lavonus. Rašė, kad elgiasi dosniai, nes dabar mirusieji galėsią būti palaidoti ir, nors po daugelio metų, jų šeimos nariai turėsią, kur juos apraudoti. Deja, Slyvai galimybė apraudoti savo tėvo, motinos ir sesutės kapą nebuvo suteikta.

Viename sąsiuvinio skyriuje buvo jo eilėraščiai. Jei neįvertintum už jų slypinčios istorijos, pasakytum, kad jie labai paprasti, naivūs, nenušlifuoti. Prisimenu vieną, skirtą sesutei Lesiai. Bene ilgiausią iš visų. Vadino sesutę „nekaltu mielo Mūsų Viešpaties angelu”, rašė, kad ji šypsojosi, kaip „šypsosi dangus po lietaus”, kad jos „kviečių laukų, kurie tik ir laukia, kol bus nušienauti”, spalvos plaukučiai „žvilgėjo kaip saulė”. Paprastais ir meiliais žodžiais, nesilaikydamas rimo taisyklių, pasakojo, kaip ją mylėjo, ir prašė atleisti, kad nesugebėjo iškęsti skausmo, kai policininkai laužė jam pirštus, nes buvo „mažas berniukas, bijantis skausmo kaip ir visi vaikai”. Kalbėjo sesutei, kad motinos gestas, kai trenkė jos galvą į sieną, buvo „kilnus mylinčios motinos, netekusios vilties, žingsnis. Žinau, kad tu ją supranti ir kad dabar drauge esate rojuje kartu su Mūsų Viešpačiu?

Iš to eilėraščio buvo galima suprasti, kokia paprasta ir daugeliu atvejų primityvi Slyvos siela, kokia ji savaip graži bei kilni.

Dabar, kai paseno, o žmona mirė, Slyvą kankino vienatvė. Bare jis nuolat ieškodavo draugijos, pasakodavo apie savo gyvenimą ir rodydavo ten laikomą natūralaus dydžio šeimos portretą.

Man patikdavo su juo pasišnekučiuoti. Jis visuomet mielai pasidalydavo savo išmintimi ir ko nors išmokydavo.

Tai jis mane išmokė gerai šaudyti pistoletu. Žinoma, prieš tai mane mokė tėvas, dėdė ir senelis, tačiau aš buvau pernelyg liesas, mano rankos mažos ir gležnos, tad šaudamas nesugebėdavau gerai valdyti ginklo, jį spausdavau per stipriai. Slyva nusivedė mane prie upės, kur buvo galima nesibaiminant šaudyti į vandenį, tikrai žinant, kad nieko nesužeisi, ir pasakė: „Atpalaiduok ranką, vaikine?

Šaudėme tokarevu 7,62 — gana dideliu ir galingu, tačiau gerai subalansuotu pistoletu, kurio atatrankos jėga nelabai didelė. Vėliau išmokė mane šaudyti ir makedonietiškai. Šis būdas labai praverčia šaudant dviem pistoletais, taip pat kai šaudoma judant.

Žodžiu, užsukdavau pas Slyvą mielu noru ir gana dažnai. Dar ir todėl, kad jo dukterėčia buvo gera mano draugė ir kepdavo skaniausius mieste obuolių pyragus.

Kai atvažiavome į Slyvos barą, mūsų draugų dar nebuvo. Slyva kaip visada sėdėjo prie savo staliuko. Gėrė arbatą, valgė pyragą ir skaitė eilėraščių knygą. Vos mane išvydęs, padėjo knygą į šalį ir atėjo pasitikti. Apkabino ir tarė:

— Vaikeli, kaip laikaisi? Nutverėte jį?

Jau viską žinojo. Pagalvojau, kad taip dar geriau: bent jau nebereikės dar kartą pasakoti tos istorijos, kuri, virsdama žodžiais, man kėlė begalinį skausmą.

Pasakiau jam, kad vis dar ieškome kaltininko, ir jis tučtuojau pasiūlė savo pagalbą: pinigų ir kelias šaudykles.

Atsakiau, kad surinkome jau net per daug pinigų, o galbūt ir ginklų. Tačiau, kaip sakoma Sibire, „jei nenori įžeisti seno kurčio tigro, vaikščiodamas turi kelti šiokį tokį triukšmą”, todėl užbaigiau šitaip:

— Būtų gerai, jeigu išplatintum informaciją savo klientams ir klausytumeisi pastatęs ausis. O tavo dukterėčios obuolių pyragas su arbata labai pakeltų nuotaiką.

Netrukus visi sėdėjome prie stalo, valgėme pyragą ir gėrėme arbatą su citrina. Po dėdės Fedios čefyro buvo pats tas. O tas pyragas... tirpo burnoje.

Tarpusavyje aptarėme dėdės Fedios mums duotus patarimus. Visi buvome tos pačios nuomonės ir supratome, kad jeigu būtume pas jį nuvažiavę anksčiau, būtume sutaupę nemažai laiko.

Tuo metu atvažiavo likusieji: atrodė pavargę, tiksliau, išsekę. Kapas buvo dar panašesnis į numirėlį nei paprastai. Žvilgtelėjęs į jį pastebėjau, kad kairysis paakys šiek tiek pamėlęs. Visi buvo akivaizdžiai įsiaudrinę.

— Kas atsitiko? — paklausiau.

Gagarinas papasakojo, kad važinėdami po barus akis į akį susidūrė su tais debilais, apie kuriuos pasakojo Mino. Jie buvo septyniese, važinėjo juodu visureigiu ukrainietiškais numeriais.

— Norėjome su jais pasikalbėti, — sakė Gagarinas, — o vietoj atsakymo jie į mus paleido šūvius. Vienas kažkokiu japonišku daiktu net pataikė Kapui į veidą.