Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Privalėjau apie mūsų rūpestį prabilti šiek tiek abejingu tonu, sakyti, kad atėjau „persimesti keliais žodeliais”, pakalbėti apie menkai reikšmingą, nelabai svarbų reikalą.

Dėdė Fedia nusišypsojo ir pasakė, kad jau viską žino. Paprašė papasakoti, kaip sekasi ieškoti. Trumpai, pernelyg nesileisdamas į smulkmenas, nupasakojau padėtį. Jis ramiai, kantriai klausėsi, tačiau kartkartėmis sunkiai atsidusdavo.

Man baigus, kurį laiką stovėjo nejudėdamas ir galvojo, paskui staiga pasakė, kad bus geriau, jei leisimės žemyn ir susėdę prie stalo išgersime čefyro. Nes „stovint vargu ar galima rasti teisingą atsakymą”.

Drauge su juo nulipome žemyn. Prie stalo jau sėdėjo du seni nusikaltėliai, juos dėdė Fedia iškart mums pristatė. Tai buvo jo svečiai, atkeliavę iš nedidelio Sibiro kaimelio, esančio ant Amūro upės kranto.

Prasidėjo arbatos gėrimo ceremonija.

Dėdė Fedia pats asmeniškai ėmėsi virti čefyrą. Visi jo dantys buvo patamsėję, beveik juodi — su niekuo nesupainiojamas aistringų čefyro gėrėjų požymis. Užkaitinęs vandenį ant malkomis kūrenamos krosnelės, nukėlė čefirbaką nuo ugnies, padėjo ant stalo ir jį į subėrė visą pakelį Irkutsko arbatos.

Laukdamas, kol čefyrą bus galima gerti, dėdė Fedia papasakojo mūsų istoriją savo svečiams. Jie jį išklausė su liūdesiu akyse. Vienas jųdviejų, aukštas ir stambus vyras tatuiruotu veidu, kaskart, išgirdęs Ksiušos vardą, persižegnodavo.

Dėdė Fedia supylė čefyrą į puodelį, sriūbtelėjo tris gurkšnius ir perdavė man. Čefyras buvo stiprus ir karštas, gerai „vežė”: taip sakoma, kai čefyras ima iškart veikti ir galvoje pajunti šiokį tokį lengvumą. Apsukome tris ratus. Melas išgėrė paskutinį gurkšnį, paskui, kaip reikalauja tradicija, išplovė puoduką.

Galiausiai dėdė Fedia ant stalo padėjo lėkštę ledinukų. Jie puikiai tiko sušvelninti stipriam čefyro burnoje paliktam skoniui. Mano mėgstamiausi ledinukai buvo ključva, spanguolių skonio. Tos rūgščios uogos auga ant mažų krūmelių šiaurinėje Rusijos dalyje ir tik pelkėtose vietose. Skanaudami ledinukus vėl pradėjome kalbėtis.

Dėdė Fedia papasakojo, kad žmonės, vadovaujantys jo barams ir naktiniams klubams, jau viską žino ir kad jeigu „Narve” (didžiausioje ir įspūdingiausioje diskotekoje mieste, kurioje lankydavosi labai daug žmonių) kas nors išgirstų ką nors įdomaus, be jokios abejonės, iškart mums apie tai praneštų.

Paskui padėjo ant stalo savo asmeninį indėlį į šį reikalą. Vienas iš svečių iškart pasekė jo pavyzdžiu ir ant stalo padėjo dolerių pakuotę. Dešimt tūkstančių. Netaręs nė žodžio, sibirietis milžinas tatuiruotu veidu, kurio pravardė buvo Raišas, pridėjo dar penkis tūkstančius.

Dėdė Fedia taip pat pasufleravo mums porą dalykų: patarė dar kartą apsilankyti Bamo rajone.

— Sunku garbingai kalbėtis su tais žmonėmis, baimės politika suveikia geriau, — pasakė ir pamerkė akį.

— Kaip čia pasakius, jeigu kam nors šmaukštelėsi ir kartais kuris nors neišgyvens, nieko tokio. Anksčiau ar vėliau jie vis tiek tarpusavyje išsižudytų. Bet jeigu įbauginsi, jie pradės rimtai judėti ir, ką gali žinoti, gal tarp ten gyvenančių šiukšlių ras jūsų ieškomą žmogų.

Dar patarė stipriau paspausti tuos iš Centro, nes galų gale, jeigu merginą išprievartavo jų rajone, dalis kaltės buvo ir ten gyvenančiųjų. Pasak jo (o tokie žmonės kaip jis klysta retai), visi atsakingi Centro rajono nusikaltėliai gali neabejodami „rašyti laiškus namo”, kitaip tariant, ruoštis brutaliam susidūrimui su nežinomybe.

Dėdė Fedia nepritarė Gagarino dosnumui duoti Centro rajono vaikinams pusę dienos, kad šie galėtų gauti informacijos be Sargo žinios.

— Dėl Jėzaus Kristaus meilės, — ėmė reikšti savo nuomonę, — kas mums rūpi, jeigu jie gaus nuo Sargo? Taip dar geriau, nes jie tikri neišmanėliai. Tie Centro vaikinai galvoja tik apie tai, kaip pasiguldyti moterį ir palošti kortomis, rengiasi lyg beždžionės, iš jų nešiojamo aukso kiekio galima pamanyti, kad jie čigonai, o paskui, kai jų teritorijoje kas nors atsitinka, stovi prisišikę į kelnes ir smirdi viso miesto akivaizdoje... Ne, dabar jūs eikite tiesiai pas Sargą ir pasakykite jam, kad jeigu jis iki šio vakaro neatveš jums tų silpnapročių, kurie, jam ir jo vyrams miegant, jų teritorijoje privirė košės, pranešite apie tai, kas įvyko, visoms viršūnėms... Pamatysite, patieks jums juos ant lėkštutės melsvais apvadais, pamatysite...

Jam kalbant, jau įsivaizdavau, kaip visa tai atrodys. Centro sargas net nenorėjo mūsų priimti, kur jau ten mums jį kritikuoti ar jam grasinti. Tačiau, kaip visuomet sakydavo amžinatilsį mano dėdė, „kas nerizikuoja, tas negeria šampano.

Padėkojome dėdei Fediai už priėmimą, labai vertingus patarimus bei pinigus, skirtus padidinti atlygiui, ir nuvažiavome prisijungti prie likusios grupės dalies, kad suplanuotume susitikimą su Centro vaikinais.

Susitikti buvome sutarę senojo Slyvos bare. Slyva jau seniai nedalyvavo jokioje veikloje ir tik rūpinosi savo baru. Kitaip tariant, visuomet sėdėdavo prie staliuko ir ką nors gerdavo arba valgydavo, o dvi jaunos merginos, jo dukterėčios, dirbdavo.

Slyva dėl savo sunkaus ir skausmu persunkto gyvenimo buvo gerai žinomas mieste. Jis nebuvo kilęs iš nusikaltėlių šeimos: tėvai buvo mokyti žmonės, intelektualai. Tėvas — mokslininkas, užsiėmė moksliniais tyrimais chemijos srityje, o mama dėstė literatūrą Maskvos universitete. Ketvirto dešimtmečio pabaigoje, Stalino režimui atginus siaubo bangą, jo tėvai buvo suimti ir paskelbti liaudies priešais. Tėvas buvo apkaltintas ryšių su Amerikos ir Anglijos šnipais palaikymu, o motina — antisovietine propaganda. Visa šeima kartu su dviem vaikais — Slyva, kuriam tuomet buvo dvylika, ir jo sesute Lesia, kuriai buvo vos kiek daugiau nei treji, — buvo deportuota į Vorkutos gulagą. Ten draugai komunistai, patriotai ir taikos visoje žemėje įtvirtintojai politinius kalinius kankindavo pačiais nežmogiškiausiais kankinimo būdais. Slyvos tėvas buvo labai silpnas fiziškai. Nuo sumušimų ir ūmaus plaučių uždegimo jis mirė dar traukinyje. Atvežti į Vorkutą vaikai nuo motinos nebuvo atskirti, bet tik todėl, kad tuomet vaikų blokas dar nebuvo pastatytas. Toje vietoje jie gyveno ilgai. Matė aplink mirštant daugybę žmonių — nuo šalčio, ligų, sumušimų ir bado, kankinamų parazitų...

Slyva pasakojo, kad kartą jį, sesutę ir mamą nuvedė į vietą, kurioje dirbo vadinamasis „ypatingasis vidaus tyrėjų būrys” — skerdikų gauja, kankindavusi jau nuteistus žmones. Tačiau kankindavo ne tam, kad išgautų informacijos, o „perauklėjamaisiais” tikslais. Prižiūrėtojų akivaizdoje jie privertė mamą išsirengti ir liepė išrengti vaikus. Tuomet pastatė vaikus į kampą ir pradėjo mušti mamą, o vaikus vertė žiūrėti, kaip ji kankinama. Paskui tie gyvuliai paėmė Slyvą ir sugalvojo žaidimą: pasakė, kad jeigu motina savo rankomis nesulaužys dukrelei mažojo pirštelio, jie po vieną sulaužysią jam visus pirštus. Mamai prieš akis, ilgai ir siaubingai kankindami, sulaužė jam šešis pirštus. Slyva pasakojo, kad buvo paklaikęs iš baimės ir nesiliovė klykęs, jog daugiau nebegali. Paskui staiga motina, panikos ir beprotystės apimta, čiupo mažąją Lesią, kurią laikė apsikabinusi, ir trenkė jos galvą į sieną. Tada pabandė užmušti ir Slyvą, tačiau mentams pavyko ją sustabdyti. Tuomet jie žiauriai ją sumušė. Iš to bloko gyva Slyvos mama jau neišėjo.

Slyvą išmetė laukan, ant sniego. Leisgyvį, sulaužytais pirštais paliko sušalti. Vaikinas pasakojo, jog norėjo tik kuo greičiau mirti, todėl pradėjo valgyti sniegą, kad greičiau sušaltų. Tuo metu netoli tos vietos dirbo paprastų kalinių, nusikaltėlių, būrys. Jie pjovė medieną barakų statyboms, nes gulagą reikėjo plėsti. Pamatę vaiką ant sniego, jie paėmė jį ir pradėjo juo rūpintis. Prižiūrėtojai į tai žvelgė pro pirštus, nes su paprastais kaliniais gulage (bent jau iš pradžių, kol sovietinė kalėjimų sistema dar nebuvo tapusi idealiai sustyguotu mechanizmu — pramonės grandine) buvo elgiamasi kitaip nei su politiniais. Administracija jų prisibijojo, nes jie buvo vieningi ir labai organizuoti. Panorėję būtų galėję surengti pačius tikriausius maištus.