Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Jeigu užkalbindavai Niksoną, jis imdavo, apkalbinėti komunistus. Sakydavo, kad jie nori sunaikinti jo šalį. Vadindavo „purvinais teroristais”. Niksonas sakydavo, kad nepasitiki niekuo, išskyrus savo „sekretorių”, kuris tomis akimirkomis imdavo demonstruoti ištikimybę, plakdamas savo šlykščiai nuplikusią uodegą šeimininkui palei blauzdas.

„Užkniso tie arabai, — sakydavo, — o Fidelį Kastro reikėtų nužudyti, tik tai neįmanoma. Ir žinai kodėl? Jis pasislėpė Sibire ir yra saugomas komunistų. Kuboje laiko antrininką, kuris į jį visai nepanašus. Jo barzda akivaizdžiai dirbtinė, be to, jis rūko cigarus neįkvėpdamas dūmo.”

Niksonas toks buvo. „O ar žinai, ką reiškia Amerikos vėliava? — klausdavo. — Aš tau pasakysiu: negyvą komunistą. Žvaigždės — tai smegenys, išsitaškiusios, kai jam šovė į galvą, o baltos ir raudonos juostos reiškia kruviną odą.”

Niksonas nemėgo ir juodaodžių. Sakydavo, kad jie sustabdė demokratijos progresą. Painiodamas Martiną Liuterį Kingą su Maiklu Džeksonu, sakydavo, kad jis „buvo geras negras, mėgo šokti ir dainuoti”, tačiau kiti juodaodžiai jį nužudė tik dėl to, jog tasai vieną dieną panoro tapti baltaodžiu.

Privažiavę prie kiosko pamatėme Niksoną, kaip visada sėdintį savo prezidento krėsle ir žaidžiantį Tetris. Išlipau iš mašinos pats pirmas, o jis, mane išvydęs, pribėgo norėdamas pasisveikinti. Jis taip darydavo su visais, kuriuos mėgo. Apkabinau jį ir paprašiau pažadinti Stepaną, nes reikalas skubus. Jis tučtuojau pasileido tekinas į už kelių dešimčių metrų esantį namą.

Reikia paminėti, kad Niksonas negalėjo pakęsti mano draugo Melo. Dėl nepaaiškinamų priežasčių sakydavo, jog jis šnipas. Sykį porą kartų vožtelėjo Melui metaliniu strypu, nes mirtinai jo išsigando. Todėl paliepiau Melui likti mašinoje ir nesirodyti, kad nekeltume sumaišties vidury nakties. Niksonui nubėgus pakviesti Stepano, Melas išlipo iš mašinos ir nuėjo į netoliese želiančius krūmus atlikti gamtinių reikalų. Melui šlapinantis ir skleidžiant į rimtą krioklį panašų garsą, Niksonas grįžo. Stūmė neįgaliojo vežimėlį, kuriame sėdėjo vis dar užsimiegojęs Stepanas.

Kadangi Stepaną pažinojau geriau už kitus, pasikalbėti su juo likau aš ir Nebylys. Kiti laukė mašinose arba prie kiosko gėrė alų.

Stepanas turbūt suprato, jog reikalas rimtas, nes nejuokavo kaip įprastai. Atsiprašiau, kad pažadinau jį vidury nakties, ir papasakojau liūdną mūsų istoriją. Kalbėdamas mačiau, kaip gyvoji jo veido pusė virsta tarytum kauke, panašia į tą, kurias japonai naudoja, norėdami pavaizduoti savo demonus.

Stepanas įpyko. Kai užsiminiau apie atlygį, jis paniekinamai mostelėjo ranka ir pasakė, kad turi kai ką mums duoti. Pasikvietė Niksoną ir kažką jam paliepė. Šis dingo ir po kelių minučių vėl pasirodė nešinas kartonine dėže. Stepanas padavė dėžę man ir pasakė, kad jis yra vargšas ir kuklus žmogus, todėl negali mums duoti daugiau, tačiau tai gražiausias ir naudingiausias jo turimas dalykas.

Atvožiau dėžę: viduje buvo Stečkino pistoletas su duslintuvu ir stabilizatoriumi bei šešios pilnos apkabos. Nuostabus ir gana brangus ginklas. Tai buvo vienintelis Sovietų Sąjungoje pagamintas pistoletas, galintis vieną po kito iššauti dvidešimt apkabos šūvių.

Padėkojau ir pasakiau, kad jeigu jis neprieštarauja, mielai sumokėsiu už ginklą, bet Stepanas atsisakė patikinęs, jog viskas gerai. Tik paprašė, kad apie jo gestą papasakočiau savo bendruomenės seniams. Pažadėjo man, kad klausysis ausis ištempęs ir, jeigu sužinos ką nors įdomaus, iškart man praneš. Prieš nueidamas norėjau sumokėti nors už tai, ką iš kiosko paėmė mano draugai — kelis butelius alaus, cigaretes ir maisto produktus. Tačiau ir vėl neišėjo. Tuomet Niksonui į kišenę įgrūdau šiek tiek pinigų, o jis, kol lipome į mašinas, patenkintas atsisveikindamas mojavo mums kaip vaikas.

Už dviejų šimtų metrų mūsų laukė Melas, kuris, norėdamas išvengti susidūrimo su Niksonu, brovėsi per krūmus ir dabar buvo įsiutęs, nes tamsoje susibraižė veidą.

Stepano pistoleto niekas nepanoro imti, nes, kaip paaiškėjo, visi jau turėjo bent po porą. Todėl jį paėmiau aš.

Artėjome prie Centro, o nakties tamsa darėsi vis labiau permatoma: aušo rytas. Antrasis mūsų paieškų rytas.

Mašinoje šiek tiek numigau. Nieko konkretaus nesapnavau, tarsi būčiau nugarmėjęs į tuštumą. Kai nubudau, jau buvome Centre. Mašinos stovėjo vieno namo kieme. Išskyrus mane ir Melą, kuris vis dar miegojo, visi buvo išlipę ir kalbėjosi su dviem greta durų stovinčiais asmenimis.

Išlipau ir priėjau prie kitų. Paklausiau Kapo, kas vyksta. Šis atsakė, kad tuodu, su kuriais kalbasi Gagarinas, yra Centro rajono Sargo padėjėjai.

— O ką pasakė?

— Kad nieko nežino apie tai, kas nutiko prie telefono būdelių. Kad niekada nieko negirdėjo apie nepažįstamuosius, kurie jų rajone kabinėjosi prie merginos.

Netrukus anie pasišalino.

— Na? — paklausiau Gagarino.

— Dabar jiems tai iššūkis. Prisipažinti, kad nieko nežinai, yra tas pats, kas pripažinti, jog esi už borto. Jeigu taip iš tiesų yra, jiems tai gali brangiai kainuoti. Žodžiu, paprašė duoti laiko, kad galėtų viską išsiaiškinti. Ir prašė kol kas nieko nesakyti Sargui. Patikino, kad visapusiškai bendradarbiaus. Susitarėme vidurdienį susitikti po senuoju tiltu.

Vėl sulipome į mašinas ir nusprendėme važiuoti pusryčiauti į Pakrantės kvartale esančią vietą, vadinamą „Blynianę“.

Pakrantės rajonas buvo pačioje gražiausioje miesto vietoje. Prie upės buvo didžiulis parkas, pliažai ir vietos, kuriose galėjai atsipalaiduoti ir maloniai praleisti laiką. Visi brangiausi miesto restoranai, barai ir naktiniai klubai buvo ten. Taip pat ir nelegalūs lošimo namai, į kuriuos patekti įmanoma tik turint kvietimą.

Rajoną valdė įvairūs Benderų nusikaltėliai. Jis buvo savotiškas turistų traukos centras. Atvažiuodavo daug žmonių iš Odesos, turtingų žydų ir įvairių prekybininkų, nes buvo labai madinga pakvėpuoti šiek tiek egzotišku nusikalstamo pasaulio oru. Tačiau tikriems nusikaltėliams buvo draudžiama pakrantės rajone spręsti asmeninius klausimus. Jeigu kas pridarydavo kokių bėdų ar patriukšmaudavo, tai būdavo tik specialiai svečiams suvaidinta parodija, kad jie pasijaustų patekę į liūdnai pagarsėjusią vietą. Šitaip jie šiek tiek pajusdavo pavojų. Tik tiek, kiek reikia adrenalinui pakelti. Iš tiesų tame rajone niekas nėra iškrėtęs nieko rimto.

„Blyninėje” buvo kepami skaniausi blyneliai visame mieste. Rusijoje blyneliai vadinami bliny , visi juos kepa savaip: skaniausius kepa nuo Dono kilę kazachai. Jie į tešlą deda mielių, o paskui blyną greitai padegina ant įkaitintos ir sviestu išteptos keptuvės. Blynai iškepa stori, labai riebūs, traškūs ir nepamirštamo skonio.

Ten, „Blyninėje”, blynai buvo patiekiami sibirietiškai: su grietine, sumaišyta su medumi, o užgeriami juoda arbata su citrina.

Buvome gana pavargę. Viduje buvo šiek tiek žmonių. Iš pradžių užsisakėme penkias dešimtis blynų (vidutiniškai rusas suvalgo mažiausiai po penkiolika blynų, o tokie kaip Melas bei Gagarinas ir trigubai daugiau). Per tris minutes lėkštė ištuštėjo. Kelis kartus užsisakėme dar. Arbatos pylėmės tiesiai iš ant stalo stovinčio samovaro. Kartkartėmis ateidavo padavėjas ir jį papildydavo vandens. Pas mus taip yra: daugelyje kavinių arbatos gali gerti tiek, kiek nori. Visi, nesvarbu ką užsisako, gali gerti, kiek tik telpa. Nemokamai.

Valgydami ir gerdami aptarėme padėtį. Grupės nuotaika buvo gana pakili, tačiau taip pat ir nervai gana įtempti. Visus vienijo didelis troškimas įvykdyti teisingumą.