Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Ilgus metus paliktos likimo valiai, jos virto apleista vieta. Čia buvo verčiamos šiukšlės, o paaugliai eidavo peštis. Kai kurie moldavų bendruomenės nariai plėšė kapus. Jie šitaip niekindavo mirusiuosius vien tam, kad parsineštų dekoratyvinių akmenų, kuriuos paskui panaudodavo savo tvoroms pagražinti. Iš čia kilo labai įžeidžiamas posakis: „Moldavo siela tokia pat graži, kaip jo namų tvora.”

Aštuntame dešimtmetyje senajame žydų kvartale namus pradėjo statytis ukrainiečiai. Ten gyveno daug laisvo elgesio merginų, su kuriomis dažnai linksmindavomės. Norint pasimylėti su mergina iš Balkos rajono, užtekdavo ją pavaišinti gėrimu, nes jos nebuvo auklėjamos taip griežtai, kaip Žemupio merginos. Į seksualinius santykius žvelgė kaip į pasilinksminimą, tačiau, kaip dažnai tokiais atvejais nutinka, pernelyg laisvas jų elgesys kėlė savotišką nerimą ir daugelis jų likdavo įkalintos savo pačių seksualinėje laisvėje. Paprastai jos pradėdavo santykiauti keturiolikos metų arba dar anksčiau. Kai sulaukdavo aštuoniolikos, daugelį jų jau pažinodavo visas miestas. Vyrams patogu turėti moterų, kurios visuomet pasiruošusios gultis su jais į lovą ir nieko už tai neprašo. Tai buvo žaidimas, trukdavęs tol, kol mergina vyrui atsibosdavo. O kai taip nutikdavo, nuo vienos jis pereidavo prie kitos.

Bręsdamos daugelis Balkos merginų imdavo suvokti savo padėtį ir jausdavo didžiulę tuštumą. Jos taip pat troško sukurti šeimą, susirasti vyrą ir tapti tokiomis pat moterimis, kaip ir kitos. Deja, tai jau nebebuvo įmanoma: bendruomenė jau būdavo amžiams jas paženklinusi, nė vienas garbingas vyras niekada nebūtų galėjęs jų vesti.

Tos vargšės sielos, suvokusios, kad nebegali jausti teigiamų paprasto gyvenimo teikiamų emocijų, žudėsi baisingais kiekiais. Mūsų mieste šis merginų savižudybių reiškinys buvo gana šokiruojamas. Daugelis vyrų pastebėję, iš kur kyla ši neviltis, ir nenorėdami būti jų gyvenimo griovėjais, atsisakė su jomis palaikyti santykius.

Pažinojau vieną seną nusikaltėlį iš Centro rajono vardu Vitia. Vitia buvo vadinamas „Kengūra”, nes jaunystėje per vieną susišaudymą buvo sužeistas į kojas ir nuo to laiko keistai vaikščiojo, tarsi šokčiojo nedideliais šuoliukais. Jis turėjo nemažai naktinių klubų įvairiuose Rusijos miestuose ir seniai jautė silpnybę Balkos merginoms. Tačiau prasidėjus savižudybėms, Kengūra buvo pirmasis, nujautęs problemos mastą, ir daugelio žmonių akivaizdoje pasižadėjo daugiau neieškoti šių merginų draugijos, net patikino pasikalbėsiąs su jų šeimos nariais. Tačiau ukrainiečių garbės supratimas buvo savotiškas: jie neprieštaraudavo, kad jų dukterys įsiveltų į kompromituojančias situacijas, tačiau vėliau apsimesdavo nieko nežinantys ir įsiusdavo, jeigu kas nors jiems pasakydavo teisybę. Dėl šios priežasties daugeliui jų Kengūros ir kitų, galvojančių taip pat, kaip jis, iniciatyva nepatiko. Jie sakė, kad tai esąs sąmokslas, kuriuo siekiama jų rajonui užtraukti negarbę. Vėliau situacija ėmė vis blogėti: kai kurie tėvai savo pačių rankomis nužudė dukteris tik tam, kad parodytų kitiems, jog nepakęs pašalinių įsikišimo.

Padėtis tik blogėjo. Tai taip pat lėmė ir siaubingas rajono gyventojų girtavimas. Ukrainiečiai gėrė daug. Žinoma daug gėrė ir kiti sovietų šalies piliečiai, tačiau jie alkoholį vartojo visiškai be saiko, girtavimo neribojo jokios tradicijos ar moralės normos. Sibire alkoholis vartojamas laikantis protingų taisyklių, siekiant nepadaryti nepataisomos žalos sveikatai. Kaip tik todėl sibirietiška degtinė daroma tik iš kviečių ir valoma pienu, kuris sulaiko visas produktų perdirbimo atliekas. Galutinis produktas būna visiškai tyras. Be to, degtinę gerti reikia tik drauge ir valgant (Sibire valgoma daug, o patiekalai patiekiami gausiai aplieti padažu ir pagardinti prieskoniais, nes, siekdamas apsiginti nuo šalčio ir per žiemą išlaikyti vitaminus, organizmas sudegina daug riebalų). Valgydamas tinkamą maistą vienas žmogus be problemų gali išgerti iki litro degtinės. Ukrainoje geriama įvairių rūšių degtinės, alkoholis išgaunamas iš bulvių ar runkelių, o nuo juose esančio cukraus iškart pasigeriama. Sibiriečiai niekada pernelyg neprisigeria, nealpsta ir nevemia. Ukrainiečiai geria iki sąmonės netekimo, o kol išsiblaivo, atsigauna po pagirių, praeina ir dvi dienos, Balkos, kadaise buvusio žydų, o dabar ukrainiečių kvartale, gyvenimo būdas priminė nesiliaujančią puotą. Tik ta puota buvo liūdna, ją slėgė paprastų ir žmogiškų dalykų, kurių tie žmonės nebeturėjo, nostalgija.

Mano senelis visada sakydavo, jog taip nutinka tuomet, kai Dievas pamiršta žmones: jie gyvi, bet jau nebegyvena. Aš maniau, kad tai ekstremali socialinės degradacijos forma, apėmusi visą bendruomenę. Galbūt todėl, kad į mūsų miestą atsikėlę gyventi jaunuoliai pernelyg staiga atitrūko nuo tėvų ir buvo palikti savo pačių valiai: niekas jų nekontroliavo, o jie, pasidavę visoms pagundoms, sunaikino patys save. Neturėdami senų žmonių paramos blogai auklėjo savo vaikus.

Iš tikrųjų, ukrainiečių berniukai bjauriai garsėjo esantys mamyčių sūneliai ir nesugebantys padaryti nieko naudingo nei savo, nei kitų labui. Benderuose niekas jais nepasitikėjo, nes norėdami pasirodyti jie siaubingai meluodavo. Negana to, meluodavo taip negudriai, kad niekas nepatikėdavo. Visi elgdavosi su jais kaip su vargšais kvaileliais. Kai kurie net prisigalvodavo nebūtų įstatymų ir šitaip bandydavo prasigyventi: pavyzdžiui, esą brolis gali priversti seserį parsidavinėti. Vertimas užsiimti prostitucija visada buvo laikomas nusikaltėliui nederamu pažeidimu: už tokius nusikaltimus nuteistus žmones kalėjime nužudydavo. Tiesą sakant, dažnai tokius nužudydavo ir laisvėje, tačiau tikrai retai pasitaikydavo, kad jie gyvi išeitų iš kalėjimo. Ukrainiečiai net ir to nesuprato, važinėdavo iš vieno rajono į kitą ir veltui bandydavo įeiti į klubus: visos durys visuomet jiems būdavo uždarytos, nes pinigai, kuriuos norėdavo išleisti, būdavo uždirbti negarbingu būdu. Jie ir toliau taip gyveno apie nieką nesusimąstydami ir vis didindami atotrūkį tarp savo bendruomenės ir likusios miesto dalies.

Per Balką ėjo vienintelė gatvė. Joje stovėjo vieno seno ukrainiečio nusikaltėlio vardu Stepanas kioskas. Stepanas prekiavo cigaretėmis, gėrimais ir kartkartėmis narkotikais — paprastai turėdavo žolės. Pas jį taip pat būdavo galima nusipirkti ginklų ir šaudmenų iš ukrainiečių karinių bazių, jų gauti jam padėdavo vyresnysis brolis, aukštą postą užimantis karininkas.

Stepanas buvo pusiau paralyžiuotas, nes kartą išgėrė techninio spirito. Visada pasakodavo apie tą siaubingą dieną juokaudamas: sakydavo, kad kai pajuto, jog kairė jo kūno pusė praranda jautrumą, spėjo pasukti savo „garbės narį” į dešinę pusę ir šitaip jį išgelbėjo.

Aš dažnai sustodavau su juo persimesti pora žodžių, nes man patikdavo matyti, kaip jis sugeba reikšti norą gyventi ir gerą nuotaiką netgi būdamas gana beviltiškoje padėtyje. Kiaurą dieną sėdėdavo neįgaliojo vežimėlyje po didžiuliu skėčiu priešais kioską ir kalbėdavosi su pro šalį einančiais žmonėmis. Turėjo dukrą — ji buvo gal vienintelė padori tame rajone gyvenanti mergina, — kuri juo rūpinosi ir studijavo architektūrą. Žmona Stepaną paliko kiek anksčiau negu jis buvo suparalyžiuotas. Pabėgo su meilužiu, jaunu sanitaru. Gerbiau Stepaną paprasčiausiai dėl to, kad jis sugebėjo išauklėti savo dukrą ir išlikti pats savimi — paprastu ir neišprususiu, tačiau, sprendžiant iš rezultatų, geru žmogumi, gebančiu perteikti įgimtą savo gerumą kitiems.

Jo kioskas visuomet būdavo atidarytas. Dieną prekiaudavo jis, kartais jam padėdavo dukra. Naktį — ištikimas jo pagalbininkas, vyrukas vardu Kirilas, kurį visi vadino „Niksonu”, nes jis buvo pametęs galvą dėl Amerikos prezidentų. Daug kas sakydavo, kad jis protiškai atsilikęs, tačiau man atrodo, ką nors darydamas jis paprasčiausiai neskubėdavo. Stepanas mokėdavo jam maistu ir cigaretėmis. Niksonas rūkė labai įspūdingai: atrodė kaip tikras aktorius. Turėjo ir negražų, mišrios veislės, mažą, bet labai nesimpatišką šunytį, kuris, nutaisęs kuklų ir geraširdišką snukutį, kai mažiausiai to tikėdavaisi, kąsdavo į blauzdas. Niksonas jį vadino „savo sekretoriumi” arba kartais „mielu ponu”. Kitokio vardo tas šuo ir neturėjo.