Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Iš dalies jis buvo teisus. Turėjome važiuoti pas jų Sargą, nes paieškos jam už akių buvo nusikaltėlių taisyklių pažeidimas. Tik jis pamiršo du dalykus.

Visų pirma, mes buvome nepilnamečiai, todėl pagal įstatymus, iš mūsų „nieko nebuvo galima reikalauti”. Tik kiti nepilnamečiai būtų galėję pareikalauti, suaugę nusikaltėliai neturėjo jokios teisės. Iš pagarbos ir patys asmeniškai to norėdami galėjome laikytis taisyklių bei suaugusių nusikaltėlių įstatymų, tačiau, kol nesulaukėme pilnametystės, mes nebuvome nusikaltėlių bendruomenės dalis. Tarkim, jeigu kuris nors Sargas būtų kreipęsis dėl mūsų į seną autoritetingą nusikaltėlį, šis būtų nusijuokęs jam į akis. Panašiais atvejais sibiriečiai sako, kad „vaikai kaip katinai vaikšto ten, kur nori”.

Antra gruzino padaryta klaida buvo kur kas didesnė ir reiškė, kad tas vaikinas derybose buvo menkai patyręs, visiškai nemokėjo pritaikyti nusikaltėlių diplomatijos. Jis mus įžeidė.

Įžeidimą visos bendruomenės laiko klaida, būdinga silpniems ir nelabai protingiems, nusikaltėlių savigarbos neturintiems žmonėms. Mums, sibiriečiams, kiekvienas įžeidimas yra nusikaltimas. Kitose bendruomenėse jie skirstomi, tačiau apskritai įžeidimas yra trumpiausias kelias į peilio ašmenis.

Vieno asmens įžeidimas gali būti pateisinamas. Kitaip tariant, jeigu aš ką nors įžeidžiau ir dėl to buvau atvesdintas pas seną autoritetingą nusikaltėlį, privalėsiu jam paaiškinti, kodėl tai padariau. Jis nuspręs, kaip būsiu nubaustas. Bet kuriuo atveju bausmės neišvengsiu, tačiau, jeigu nusikaltimas pateisinamas, manęs nenužudys ir nepažemins, kitaip tariant, liksiu savimi ir išsisuksiu gavęs perspėjimą. Įžeidimas pateisinamas, jeigu jis tau išsprūdo dėl asmeninių priežasčių ir nebuvo labai žeminamas: pavyzdžiui, jeigu pavadinai „šūdžiumi” ką nors, kas padarė nuostolių tavo nuosavybei. O jeigu įžeidei jo mamos vardą, labai galimas dalykas, kad būsi persmeigtas peiliu.

Atleidžiama už įžeidimus, ištartus įtūžus ar nevilties akimirką, kai protą temdo smarkus skausmas. Pavyzdžiui, mirus motinai, tėvui ar labai artimam draugui. Tokiais atvejais net nekalbama apie teisybės ieškojimą. Pasakoma, kad „buvo kaip nesavas”. Viskas tuo ir baigiasi.

Įžeidimas nepateisinamas, kai baramasi dėl azartinių žaidimų ar nusikalstamos veiklos, meilės ar draugystės ryšių. Tokiais atvejais keiksmažodžių arba įžeidžiamų posakių vartojimas gali baigtis užtikrinta mirtimi.

Pačiu blogiausiu įžeidimu vadinama baklanka, kai įžeidžiama žmonių grupė arba visa bendruomenė. To nepateisina jokios priežastys: už grupės įžeidimą nusipelnai mirties arba pažeminimo, kitaip tariant, visam laikui būti perkeltas į pažemintųjų, apkrėstųjų, tokių, kurie gyvena Bamo rajone, bendruomenę.

Nuo pat mažens mes išmokome „rinkti žodžius”: visuomet kontroliuoti, ką kalbame, kad net nenoromis nepadarytume klaidos. Nes remiantis sibiriečių taisyklėmis, išskridęs žodis atgal nesugrįžta.

Gruzino mums pasakytas įžeidimas buvo gana stiprus. Jis pasakė „atšliaužėte kaip gyvatės”, vadinasi, įžeidė mus visus.

Suvaidinome tradicinę sceną, žargonu vadinamą „pirkimu”. Tai vienas iš daugelio triukų, kuriuos naudoja nusikaltėliai, norėdami užbaigti derybas savo naudai. Mes, sibiriečiai, šiais triukais naudojamės kaip tikri virtuozai. Pirkimo esmė yra įtikinti priešininką, kad jis neteisus, ir labai palengva jį palaužti, o paskui galutinai įbauginti ir padėties valdymą visiškai perimti į savo rankas. Žargonu tai ir vadinama „pirkti”.

Visa mūsų gauja, sekdama Gagarino pavyzdžiu, atsuko gruzinams nugarą. Šis gestas įvarė juos į neviltį, nes reiškė, kad atėmėme iš jų visas nusikaltėlių bendravimo teises, net ir teisę sukelti muštynes.

Nugara atsukama asmenims, vadinamiems „atliekomis”, policininkams arba niekšams. Žodžiu, tiems, kuriuos taip niekini, kad manai, jog jie net kulkos nenusipelno. Tačiau jeigu nugarą atgręži kitam nusikaltėliui, tuomet visai kita kalba: duodi konkretų ženklą. Sakai, kad jo elgesys pašalino jį iš garbingų nusikaltėlių gretų.

Kita vertus, nusigręžti visada rizikinga, nes senas nusikaltėlis niekada neužpuls žmogaus, stovinčio į jį nugara, tačiau jeigu tas žmogus menkai išmano nusikaltėlių taisykles arba yra niekšas, gali gauti kulką į nugarą.

Visi stovėjome nusigręžę. Gagarinas paaiškino gruzinams, kad jie smarkiai nusižengė savo elgesiu: įžeidė kito kvartalo nepilnamečius, kurie, savo bendruomenės pavedimu, vykdė šventą užduotį. Užduotį, kurią privalo gerbti visos nusikaltėlių bendruomenės.

— Atsisakau pareigos su jumis derėtis, — pridūrė. — Jeigu norite šauti mums į nugaras, šaukite. Kitaip atsitraukite. Ateinančiomis dienomis pranešime apie tai, kas įvyko, Žemupio vadams ir prašysime įvykdyti teisingumą.

Gagarinas užbaigė meistrišku mostu: paklausė jų vardų. Taip akcentavo kitą gruzinų padarytą klaidą, nelabai didelę, tačiau pakankamai reikšmingą. Garbingi nusikaltėliai prisistato, pasisveikina ir, prieš vieni kitus nudobdami, palinki geros kloties.

Gruzinas iškart neatsakė: buvo akivaizdu, kad pirkimas veikia. Paskui prisistatė esąs kito jauno nusikaltėlio, labai artimo Grafui, broliu ir tarė:

— Šį kartą paleidžiu jus, bet tik todėl, kad nenoriu dar labiau komplikuoti ir taip sudėtingų santykių tarp mūsų bendruomenių.

— Na, — ironiškai atšovė Gagarinas, — man atrodo, jog tu jau pakankamai padarei, kad pablogintum padėtį. Ir savo, ir aukščiau esančiųjų.

Neatsisveikinę patraukėme prie savo mašinų. Kai išvažiavome, jie vis dar stovėjo toje pačioje vietoje po apšvietimo stulpu ir kalbėjosi tarpusavyje. Buvo aišku, kad vis dar negali suvokti, kas atsitiko.

Greitai viskas jiems bus paaiškinta.

Tiksliau tariant, po trijų dienų, kai Gagarinas, aš, Melas ir Nebylys pateikėme oficialų prašymą seneliui Kuziai dėl grupės įžeidimo ir grasinimų.

Po diplomatinių derybų su įvairių miesto kvartalų nusikaltėliais, neapsikentę griežto kitų rajonų bendruomenių boikoto, tuos kvailius nubaudė patys gruzinai. Tikrai žinau, kad kai kurie Centro rajono, žmonės pagrasino uždarysią visas gruzinų parduotuves savo rajone.

Liesasis jaunuolis, kalbėjęs su mumis, dingo kaip į vandenį. Kai kas pasakojo, jog jį palaidojo dvigubame kape: šitaip būdavo slepiami keblumų keliantys lavonai. Juos palaidodavo kape, kuriame jau būdavo palaidotas kas nors kitas. Tai buvo užtikrintas būdas pradanginti žmones taip, kad jų niekas nerastų. Eilinio senuko kape galėjo būti palaidoti keli žmonės, kuriuos jų pačių bendruomenė skelbė dingusiais be žinios.

Išvažiavę iš Kaukazo patraukėme į Centro rajoną. Norėjome daugiau sužinoti apie keistus užpuolikus, kuriuos matė Mino su savo draugais. Turėjome sužinoti, ar jie kaip nors susiję su nelaiminga mūsų istorija.

Kelias iš Kaukazo į Benderų miesto centrą ėjo per kvartalą, vadinamą „Balka”. Išvertus iš rusų kalbos šis žodis reiškia paprasčiausią „medžio rąstą”, tačiau nusikaltėlių žargonu taip vadinamos kapinės. Rajonas taip buvo vadinamas paprasčiausiai dėl to, kad anksčiau ten buvo senosios Lenkijos žydų kapinės. Mano senelis pasakojo, kad kaip tik kapinių apylinkėse nuo ketvirto dešimtmečio įsikūrė, o vėliau išsiplėtė žydų kvartalas.

Eidamas per Balką visuomet prisimindavau nuostabią ir siaubingą istoriją, kurią man pasakodavo senelis ir kurią dabar papasakosiu jums.

Balkos rajono žydų bendruomenės dvasinis vadovas buvo senolis vardu Moiša. Pasak legendos, jis pirmasis atvyko į Padniestrę ir dėl savo charakterio bei stiprios asmenybės užsitarnavo visų pagarbą. Moiša turėjo tris sūnus ir vieną dukterį, kaip pas mus sakoma, „ištekinimui”. Taip vadinama moteris, kuri neturi jokio socialinio vaidmens, tik rūpinasi namais ir mokosi paklusti būsimam vyrui, auginti jo vaikus ir, kaip vėlgi pas mus sakoma, „kosčioti į kumštį”, kitaip tariant, rodyti visišką nuolankumą.