Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Rabino dukra buvo vardu Zilja. Labai graži mergina didelėmis žydromis akimis. Ji padėdavo mamai tvarkytis Centre įsikūrusioje audinių parduotuvėje. Daugybė klientų užsukdavo tik tam, kad pasidžiaugtų galimybe trumpai pabūti greta jos. Daug žydų šeimų prašė Ziljos rankos savo sūnums, tačiau Moiša nepatenkino nė vieno tų prašymų, nes prieš daugelį metų, vos Ziljai gimus, jau buvo pažadėjęs jos ranką vieno draugo sūnui, tokiam jaunuoliui iš Odesos.

Žydų bendruomenėje vedybos pagal susitarimą buvo įprastas dalykas. Dėl jų susitardavo šeimų, suinteresuotų sujungti savo gimines, tėvai. Tokiais liūdnais atvejais sutuoktiniai nieko nežinodavo vienas apie kitą ir retai kada tėvų pasirinkimas jiems būdavo priimtinas, tačiau nedrįsdavo prieštarauti, o ypač pasielgti ne pagal tradicijas. Nedrįsdavo dar ir todėl, kad tie, kurie taip pasielgdavo, būdavo visam laikui išvaromi iš bendruomenės. Todėl su dideliu skausmu jie priimdavo savo lemtį, o visas gyvenimas virsdavo amžina tragedija. Šis paprotys buvo taip gerai žinomas, kad net ir tarp mūsų, sibiriečių, juokauta apie tai, kokios žydų moterys nelaimingos — liūdną ir beviltišką padėtį vadindavome „žydo žmona”.

Zilja, rodės, jau buvo su tuo susitaikiusi. Kaip pavyzdinga žydė ji, neprieštaraudama tėvui, sutiko tekėti už vyro, kuris buvo dvidešimčia metų už ją vyresnis, ir, kalbėta, turėjo nemažai ydų.

Vieną dieną į parduotuvę įžengė Sviatoslavas, jaunas sibirietis nusikaltėlis, ką tik atvykęs į Padniestrę. Jis priklausė vieno žinomo nusikaltėlio, vadinamo „Angelu”, gaujai, daugiau nei dešimtmetį Sibire plėšusiai traukinius ir terorizavusiai komunistus. Per vieną susišaudymą Sviatoslavas buvo sužeistas ir jo bičiuliai išsiuntė jį į Padniestrę, kad atsistotų ant kojų. Davė jam pinigų, skirtų sibiriečių bendruomenei, ir ši jį be problemų priėmė. Sviatoslavas neturėjo šeimos, jo tėvai buvo mirę. Trumpiau tariant, Sviatoslavas įsimylėjo Zilją, o ji įsimylėjo jį.

Nenorėdamas pažeisti žmogiškųjų taisyklių, Sviatoslavas nuėjo į rabino Moišos namus ir paprašė jo dukters rankos. Tačiau rabinas su vaikinu elgėsi negražiai, nes, pagal kuklią Sviatoslavo, kuris laikėsi sibirietiškų įstatymų ir nedemonstravo savo turtų, išvaizdą, nusprendė, kad jis vargšas.

Patyręs tokį pažeminimą Sviatoslavas kreipėsi į Žemupio Sargą. Tuo metu Sargo pareigas ėjo nusikaltėlis vardu Sidoras, pravarde Lūšies Letena. Jis buvo senas Sibiro urka. Išklausęs Sviatoslavo pasakojimą Lūšies Letena pagalvojo, kad žydas galėjo šitaip pasielgti, nes suabejojo finansinėmis vaikino galimybėmis, tad patarė jam nepulti į neviltį, grįžti pas rabiną, o jo dukrai dovanų nunešti papuošalų.

Pagal sibiriečių papročius, merginos rankos prašyti turi pats jaunikis, tačiau jį lydi kuris nors šeimos narys arba išskirtiniais atvejais senas draugas. Todėl, laikydamasis įstatymų, Lūšies Letena pasisiūlė pats palydėti Sviatoslavą per antrą bandymą. Nuėjo į rabino namus nešini daugybe brangių papuošalų ir iš naujo viską paaiškino. Tačiau ir antrą kartą rabinas su jais elgėsi negražiai, netgi leido sau juos įžeisti. Paėmęs papuošalus į rankas apsimetė, kad nusidegino, ir numetė ant grindų. O svečiams paklausus, kas jį nudegino, atsakė: „Žmonių kraujas, kuriuo jie sulaistyti.”

Abu sibiriečiai išėjo ir jau žinojo, ką daryti. Lūšies Letena leido Sviatoslavui parsivesti, rabino dukterį gyventi į sibiriečių kvartalą, jeigu ji to norinti.

Gražuolė Zilja tą pačią naktį pabėgo iš namų. Pagal sibiriečių įstatymus, iš tėvų namų ji negalėjo nieko pasiimti, tik savo kūną. Todėl Sviatoslavas pabėgimui parūpino net apdarus.

Kitą dieną rabinas pasiuntė žydų nusikaltėlius derėtis su sibiriečiais. Lūšies Letena tiems vyrams paaiškino, kad, pagal mūsų įstatymus, kiekvienas aštuoniolikos metų sulaukęs žmogus gali daryti, ką tinkamas, ir didelė nuodėmė tam prieštarauti. Ypač kai kalbama apie naujos šeimos kūrimą ir meilę, nes tai du dalykai, kuriuos laimina Dievas. Žydai norėjo pademonstruoti įžūlumą ir pagrasino Lūšies Letenai mirtimi. Tuomet jis nebesusivaldė — medine kėde tris nudėjo vietoje; paskutiniam likusiam sulaužė ranką ir nusiuntė jį atgal pas rabiną Moišą su tokiais žodžiais: „Tas, kurs mini mirtį, nežino, kad ji kur kas arčiau jo paties.”

Tada prasidėjo tikras pragaras. Moiša susidūrė su sibiriečiais, apie kuriuos žinojo tik tiek, kad jie yra labai vieningi žudikai ir plėšikai. Susirėmęs su jais jų pačių teritorijoje nebūtų turėjęs jokių galimybių laimėti. Todėl paprašė Odesos žydų pagalbos.

Odesos žydų bendruomenė buvo labai turtinga ir įtakinga. Jos vadai sušaukė susirinkimą, kad suprastų, kas teisus ir kaip būtų galima įvykdyti teisingumą. Tame susirinkime dalyvavo visi, įskaitant Sviatoslavą, Zilją ir Moišą.

Abi puses išklausę žydai pabandė apkaltinti Sviatoslavą Moišos dukters pagrobimu, tačiau sibiriečiai atsakė, kad, pagal sibirietiškus įstatymus, ji nebuvo pagrobta, nes pabėgo savo noru. Tai įrodo faktas, kad tėvų namuose Zilja paliko viską, kas ją su jais siejo.

Moiša atsakė, kad vieną dalyką dukra vis dėlto išsinešė: spalvotą juostelę, kuria rišdavosi plaukus. Tai buvo teisybė. Zilja buvo pamiršusi ją nusirišti, o Moišos žmona tai pastebėjo.

Tokia mažytė smulkmena viską apvertė sibiriečių nenaudai. Pagal mūsų taisykles, dabar nedelsiant reikėjo grąžinti merginą tėvui. Tik buvo vienas „bet”.

Sibiriečiai pasakė, kad Zilja jau susituokė su Sviatoslavu, o kad galėtų tai padaryti, prieš tai priėmė stačiatikių tikėjimą ir buvo pakrikštyta Sibirietišku Kryžiumi. Taigi, pagal mūsų taisykles, tėvai nebegalėjo jai reikšti savo valios, nes priklausė kitokiam negu jos tikėjimui. Bet jeigu Moiša norįs taip pat priimti stačiatikių tikėjimą, tuomet jo žodis būtų kur kas svaresnis...

Įsiutęs Moiša pabandė smogti Sviatoslavui peiliu ir jį sužeidė.

Tada padarė labai didelę klaidą: vykstant nusikaltėlių susirinkimui sulaužė taiką. Už tokį nusižengimą baudžiama tuoj pat pakariant.

Moiša nusprendė pasitraukimui iš gyvenimo panaudoti tą medžiaginę juostelę, kuria jo dukra buvo susirišusi plaukus. Mirė prakeikę Zilją ir jos vyrą, palinkėjęs viso ko blogiausio jų vaikams, jų vaikų vaikams ir visiems juos mylintiems žmonėms.

Neilgai trukus Zilja susirgo. Jos sveikata vis prastėjo, nepadėjo jokie vaistai. Tuomet Sviatoslavas nuvežė ją į Sibirą. Norėjo parodyti senam šamanui iš nencų genties (sibiriečių aborigenų tautos, kurie su sibiriečiais nusikaltėliais urkomis palaikė labai glaudžius ryšius).

Samanas pasakė, kad mergina kenčia todėl, jog bloga dvasia ją laiko lediniuose mirties gniaužtuose ir siurbia iš jos gyvybės šilumą. Tam, kad dvasia būtų nugalėta, reikėjo sudeginti vietą, vis dar siejančią dvasią su šiuo pasauliu. Tuomet Sviatoslavas grįžo į Padniestrę, kitų sibiriečių padedamas padegė rabino Moišos namus, o paskui ir sinagogą.

Zilja pasveiko, ir juodu dar ilgai gyveno mūsų rajone. Susilaukė šešių vaikų: du tapo policininkų žudikais ir mirė jauni kalėjime, vienas vaikinas išsikėlė gyventi į Odesą ir laikui bėgant įsuko stambų klastotų drabužių verslą (jam iš visų brolių sekėsi labiausiai). Kiti trys gyveno mūsų rajone, buvo plėšikai, o pats jauniausias Zora priklausė mano tėvo vadovaujamai gaujai.

Sulaukę senatvės, Sviatoslavas ir Zilja išvažiavo baigti savo gyvenimo į taigą. Visuomet šito troško.

Sibiriečiams padegus sinagogą daugelis žydų išsikraustė iš rajono. Kitus nacistai deportavo per Antrąjį pasaulinį karą, ir iš tos bendruomenės liko tik senosios kapinės.