Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Begunokas viską labai tiksliai nupasakojo: sakė, kad žmonės, papasakoję jam istoriją apie telefono būdeles, buvo tos užeigos šeimininko sūnūs. Gruzinai.

Atvažiavome į „Labirintą” apie antrą valandą nakties. Prie įėjimo stovėjo daugybė mašinų ir net gatvėje buvo girdėti azartinius žaidimus žaidžiančiųjų riksmai. Rėkavo gruziniškai, kartais prapliupdavo rusiškų keiksmažodžių su gruziniškomis galūnėmis lavina.

Išlipome iš mašinų. Mūsų vairuotojai pasakė, kad saugumo sumetimais variklius laikys įjungtus. Įėjome.

Kai dabar apie tai pagalvoju, man kūnas pagaugais nueina: saujelė nepilnamečių snarglių, ne tik į nieką nekreipdami dėmesio sukinėjasi po rajoną, kuriame knibždėte knibžda žmonių, norinčių jų mirties, bet ir atvažiuoja į vietą, sausakimšą tikrų, už juos daug pavojingesnių nusikaltėlių. Vis dėlto tada nejautėme jokios baimės: turėjome labai svarbią užduotį.

Vos įkėlėme koją į „Labirintą”, prie mūsų iškart priėjo savininko sūnus — jaunuolis vardu Mino. Pažinojome jį iš matymo. Žinojau, kad jis ramus, savo reikalų žiūrintis tipas. Jis su mumis pasisveikino, kiekvienam paspaudė ranką, paskui pasiūlė sėstis prie stalo. Susėdome. Mino paprašė vienos merginos atnešti vyno ir gruziniškos duonos, vaišino jis. Net neprašytas pradėjo pasakoti, ką matė Centre.

Buvo su draugais, tarp kurių buvo ir trys armėnų jaunuoliai. Vienas jų netoli tos vietos turguje prekiavo gėlėmis. Kai stoviniavo netoli telefono būdelių (kur paprastai žmonės susitaria susitikti), pamatė apie dešimt nuo alkoholio arba narkotikų apsvaigusių jaunuolių, kimbančių prie merginos. Jaunuoliai labai nemandagiai ir grėsmingai prie jos kabinėjosi. Vienas armėnas paprašė jų liautis ir duoti jai ramybę, tačiau jie jį įžeidė, o vienas net parodė pistoletą ir paliepė nesipainioti po kojomis.

— Tuomet, — pasakė Mino, — nusprendėme atsitraukti. Teisybė, palikome merginą tų nenaudėlių rankose, bet tik todėl, kad nežinojome, kas jie tokie. Bijojome, kad gali paaiškėti, jog jie yra susiję su Centro rajono žmonėmis, ir kas žino, gal paskui mano draugui nebeleistų prekiauti gėlėmis...

Iš Mino pateikto apibūdinimo neatrodė, kad mergina būtų buvusi mūsų Ksiuša.

Padavėja atnešė į stalą gruziniško vyno ir tradicinės duonos, kuri kepama ypatingu būdu, prilipinant prie krosnies sienų. Skanu. Su dideliu malonumu valgėme ir gėrėme drauge su Mino, kalbėjomės apie įvairiausius dalykus. Taip pat ir apie savo santykius su gruzinais.

Mino nuomone, teisūs buvome mes, o jo tautiečiai pasielgė gėdingai, kaip tikri išdavikai.

— Be to, juk mes visi krikščionys, ar ne? — kalbėjo. — Tikime Jėzų Kristų. Taip pat visi esame nusikaltėliai, ir nusikaltėlių įstatymai galioja visiems mums — gruzinams, sibiriečiams, armėnams...

Jis mums papasakojo, kad jau kurį laiką gruzinų bendruomenė yra suskilusi į dvi dalis. Viena remia turtingą ir jauną gruziną, priklausantį kilmingai šeimai. Jis vadinamas „Grafu”. Grafas skleidžia neapykantą rusams, neleidžia gruzinams tuoktis su rusais ir armėnais, kad būtų išlaikytas grynas rasės kraujas. Mino jį vadino „Hitleriu” ir labai ant jo pyko. Sakė, kad per jį nusilpo visa bendruomenė. Likę gruzinai palaikė vieną seną nusikaltėlį, kurį ir mes pažinojome, nes jis dažnai užsukdavo į Žemupį. Tai senelis Vanas. Jis buvo išmintingas žmogus. Ilgai sėdėjo kalėjime Sibire ir buvo labai gerbiamas nusikaltėlių bendruomenėje. Ypač jį mėgo seniai. Tarp jaunųjų nebuvo toks populiarus, nes neleisdavo džiaugtis geru gyvenimu ir sakydavo prieš nacionalizmą nukreiptas kalbas, kurios jaunuoliams visiškai nepatiko.

Iš Mino pasakojimo supratome, kad padėtis kur kas sunkesnė, negu galėjo pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes atotrūkis veikė šeimas ir daugelis vaikų, brolių bei tėvų stojo į priešingas barikados puses. Tokiomis sąlygomis karas buvo neįmanomas, todėl viskas lyg kybojo ore, o tai, pasak Mino, buvo dar pavojingiau už atvirą karą.

Staiga į vidų įėjo penki asmenys. Jaunuoliai, kuriems buvo ne daugiau kaip dvidešimt penkeri. Jie kreipėsi į Mino gruziniškai. Šis iškart atsistojo ir nuėjo prie jų.

Jaunuoliai atrodė gana įsiutę. Porą kartų pastebėjau, jog rodo į mus. Iš pradžių kalbėjo visi drauge, paskui prabilo jų vadas — liesas vaikinas, kurio akys išvirsdavo kaskart, kai pakeldavo balsą.

Vis dėlto Mino buvo ramus. Stovėjo atsirėmęs į barą ir rankoje laikė vyno taurę. Klausėsi jų abejingu veidu žvelgdamas į grindis.

Staiga vadas baigė kalbėti ir visi penki išėjo. Tuomet Mino atskubėjo prie mūsų stalo ir išsigandusiu balsu mums paaiškino, kad tai jaunuoliai, priklausantys Grafo gaujai.

— Pasakė, kad jeigu nedelsdami neišsinešdinsite iš rajono, jie sugrįš būriu ir jus išžudys.

Kai Mino mus taip šiltai priėmė, šis grasinimas atrodė ne” realus.

Nebylys, vienas mūsiškių, prieš atsistodamas tarė:

— Galiu lažintis iš dešinės rankos, kad lauke mums parengė pasalą.

Nebylys turėjo tokią pravardę todėl, kad niekada nekalbėdavo, tačiau kai prabildavo, beveik visada išsipildydavo tai, ką pasakydavo. Kartą tris dienas praleidau su juo žvejyboje. Per tą laiką jis neišleido nė garso. Garbės žodis, nė garso.

Gagarinas davė ženklą pasiruošti išeiti iš klubo. Visi pakišo rankas po stalu ir vienas po kito pasigirdo užtaisomų pistoletų garsai. Melas kumštelėjo man, prašydamas paimti pistoletą. Atsisakiau abejingu veidu.

— Kai tave nudės, — atsakė jis į mano gestą, — sukišiu tau į subinę tą tavo niekam tikusį peilį.

Paslaptingai nusišypsojau.

Atsisveikinome su Mino, kuris maldavo mus išeiti pro atsarginį išėjimą. Išėjome pro pagrindines duris, pro kurias ir buvome įėję.

Priešais esančioje aikštelėje mūsų laukė maždaug penkiolikos vaikinų, susirinkusių po apšvietimo stulpu, grupelė.

Melas ir Gagarinas nuėjo į priekį. Po jų sekiau aš su Nebyliu, paskui mus kiti. Pamačiau, kaip Melas išsitraukė savo tokarevą, o Gagarinas tuo pat metu už nugaros paslėpė ranką su savuoju makarovu. Aš kišenėje spaudžiau senelio Kuzios naganą.

Susirinkę vaikinai pastojo mums kelią prie mašinų. Mūsų vairuotojai išlipo ir susėdę ant variklio dangčių ramiausiai rūkė.

Sustojome per kelis metrus nuo gruzinų.

Liesasis vaikinas, jų vadas, išėjo į priekį. Metė mums iššūkį:

— Jums galas, neturite išeities.

Kalbėjo labai užtikrintai. Rankoje mačiau pistoletą, o už jo stovintis vyrukas laikė dvivamzdį.

— Jeigu nenorite bėdų, turite vienintelę galimybę: atiduoti ginklus ir pasiduoti.

Paskui dar ir pajuokavo:

— Ar ne per maži esate žaisti su pistoletais?

Visiškai ramiai Gagarinas paaiškino jam mūsų apsilankymo priežastį. Akcentavo, kad tai neturi nieko bendra su sibiriečių ir gruzinų santykiais.

— Kad ir kaip ten būtų, — priminė Gagarinas, — pagal nusikaltėlių įstatymus, tokiais atvejais kaip šis sustabdomi net ir karai.

Jis pateikė Sankt Peterburgo pavyzdį, kai gaudant pedofilą, kuris prievartaudavo ir žudydavo vaikus, buvo sustabdytas kruvinas karas tarp dviejų gaujų. Tuomet kariavo Ligovkos ir Vasiljevo rajonai, o gaudydami maniaką jie susivienijo.

Tuomet gruzinai kiek sutriko.

Pastebėjau, kad Gagarinui kalbant su jų vadu, daugelis nuleido ginklus, o veidų išraiškos liudijo, jog jie susimąstė. Tai buvo tikras pralaimėjimo, pasiekto vien tik žodžiais, nenaudojant ginklų, ženklas.

Vis dėlto gruzinas nenorėjo pasiduoti.

— Tuomet kodėl, — staiga paklausė, — nesikreipėte į mūsų Sargą? Kodėl atvažiavote čia paslapčia kaip gyvatės?