Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Kartą apkrėstu pavadintas žmogus daugiau neturi galimybių atsikratyti šios žymės, nešioja ją visą likusį gyvenimą. Todėl laisvėje privalo gyventi su tokiais pat. Niekas kitas nenori gyventi netoli jų.

Apkrėstieji dažnai praktikuoja homoseksualinius santykius, ypač jie paplitę tarp jaunų narkomanų. Neretai tokie parsidavinėja didžiuosiuose Rusijos miestuose, homoseksualų aplinkoje dėl jauno amžiaus ir kuklių poreikių jie labai vertinami. Sankt Peterburge daug pasiturinčių piliečių jais pasinaudoja, o paskui atsilygina vakariene kokioje aludėje arba leisdami išmiegoti viešbučio kambaryje, kur gali išsitiesti minkštoje lovoje ir nusiprausti po dušu. Tokių jaunuolių amžius svyruoja tarp dvylikos ir šešiolikos metų. Sulaukę maždaug septyniolikos ir ketverius metus praleidę „sistemoje” taip nusikaltėlių žargonu vadinamas svaiginimasis narkotikais — jie būna visiškai žlugę.

Pagal nusikaltėlių taisykles, apkrėstojo niekada negalima mušti rankomis: prireikus galima spardyti kojomis arba geriau daužyti lazda, strypu. Tačiau negalima nudurti peiliu, nes mirtis nuo peilio smūgio laikoma beveik pagarbos priešui ženklu. Auka to turi nusipelnyti. Apkrėstąjį peiliu nudūręs nusikaltėlis pats visam laikui užsikrečia ir jo gyvenimas būna sugadintas.

Žodžiu, kalbantis su žmonėmis iš Bamo reikėjo būti atsargiems ir žinoti, kaip elgtis, kitaip galima prarasti savo padėtį bendruomenėje.

Bame buvo vieta, vadinama „Stulpu”. Ten nežinia kada buvo pastatytas tikrų tikriausias cemento stulpas, skirtas elektros linijai, kuri niekada taip ir nebuvo baigta. Aplink tą stulpą rinkdavosi nusikaltėliai, kurie tuo metu būdavo rajono valdžioje. Žodžiu, tai buvo savotiškas karaliaus krėslas. Valdžia keisdavosi taip dažnai, kad garbingi Žemupio nusikaltėliai karus tarp apkrėstųjų juokais vadindavo „pasivaikščiojimu ratu aplink stulpą”.

Kadangi Bame nebuvo jokios tvarkos, jokių nusikaltėlių moralės nuostatų, karai tarp nusikaltėlių būdavo labai nuožmūs. Vaizdas būdavo panašus į siaubo filmų scenas. Klanas susirinkdavo aplink seną nusikaltėlį, o šis padedamas savo karių, kurie visi būdavo nepilnamečiai narkomanai, stengdavosi savo žinion perimti prekybą narkotikais rajone ir pašalinti klano, kuris tuo metu prekiaudavo narkotikais ir todėl būdavo galingiausias, narius. Naudodavo šaltuosius ginklus, nes šaunamųjų turėdavo mažai ir bet kuriuo atveju nemokėdavo gerai jais naudotis, nes niekas jų nemokė, kaip reikia elgtis su pistoletais ir šautuvais. Per karą žudydavo ir moteris bei vaikus, priklausančius priešininkų klanui. Jų žiaurumui nebuvo ribų.

Pasiekę rajoną iškart nuvažiavome prie Stulpo. Mašinomis važiavome keliomis gatvėmis, kurias vien nužvelgus apima liūdesys ir sielvartas. Kita vertus, kai pagalvoji, kaip pasisekė, kad neteko gimti toje vietoje, labai palengvėja.

Stulpas stovėjo nedidelės aikštės viduryje. Aplink buvo suoliukų ir net mokyklinis suolas su plastikine kėde. Ant suoliukų sėdėjo jaunuoliai, iš viso gal penkiolika. O ant plastikinės kėdės sėdėjo baisus nenusakomo amžiaus senis.

Išlipome iš mašinų. Pagal taisykles, turėjome elgtis įžūliai, todėl iš bagažinių pasiėmėme lazdas ir patraukėme prie vaikinų. Ore tvyrojo įtampa, kuri mums sustojus kelių metrų atstumu nuo jų virto pačiu gryniausiu siaubu. Buvo svarbu pernelyg nepriartėti, išlaikyti atstumą, akcentuojant savo padėtį nusikaltėlių visuomenėje. Jie tylėjo nudelbę akis, žinojo, kaip reikia elgtis su garbingais žmonėmis. Pagal taisykles, jie negalėjo prabilti pirmieji, galėjo tik atsakyti į mūsų klausimus. Gagarinas kreipėsi į senį ir pasakė, kad ieškome, kas prie turgaus išprievartavo merginą, ir kad tam, kuris padės mums jį surasti, duosime dvidešimt tūkstančių dolerių.

Senis pašoko nuo kėdės, akimirksniu pripuolė prie suoliuko ir už kaklo pakėlė vaikinuką, smarkiai nudegimo sužalotu veidu. Tas pradėjo beviltiškai rėkti. Klykė, kad jis niekuo dėtas. Bet senis iki kraujo daužė jam per galvą ir šaukė:

— Kalės vaike, šunsnuki! Taip ir žinojau, kad galiausiai ją išprievartausi, šūdo gabale!

Kiti vaikigaliai taip pat pašoko nuo suoliukų ir visi kartu pradėjo lupti savo draugą.

Palikęs jį jų valiai, senis atsigręžė į mus. Atrodė, kad nori kažką pasakyti. Gagarinas liepė jam kalbėti, ir šis tučtuojau prapliupo žodžiais (sumišusiais su įvairiausiais keiksmažodžiais ir įžeidimais, už kuriuos mūsų rajone nusipelnytum mirties bausmės), reiškiančiais tai, ką mes jau ir taip buvome supratę: merginą išprievartavo kaip tik tas jaunuolis apdegusiu veidu.

— Buvome kartu prie turgaus, — kalbėjo senis, — mačiau, kaip sekė tai mergai iš paskos. Saukiau, kad to nedarytų, bet jis dingo, daugiau jo nemačiau, nežinau, kas paskui atsitiko.

Jo istorija buvo tokia kvaila ir naivi, kad nė vienas iš mūsų net trumpai nepatikėjo.

Gagarinas paprašė jo apibūdinti merginą. Senis bandė spėti, gestikuliavo rankomis, tarsi bandydamas pavaizduoti moters figūrą, pradėjo veblenti kažką nesuprantamo.

Po akimirkos tik spėjau pamatyti, kaip Gagarino lazda, atlėkusi baisiu greičiu, atsitrenkė seniui į galvą. Šis nualpo, o jam iš nosies ėmė tekėti kraujas.

Kiti akimirksniu nustojo lupę netikrą prievartautoją, kuris net pasismaukyti nebūtų pajėgęs, taip apgailėtinai atrodė nusilpęs ir nukamuotas jo kūnas. Visi išsilakstė.

Prie stulpo liko tik kraujo klane tįsantis senis praskelta galva ir vaikinas, kurį norėjo panaudoti kaip atpirkimo ožį, kad gautų pinigų. Nuo to vaizdo ir minties apie tokią išdavystę man dar labiau suskaudo jau ir taip liūdesio bei nevilties kankinamą širdį.

Nieko nepešę išvažiavome iš kvartalo. Tikėjomės, kad tie, kurie išsilakstė, pradės ieškoti tikrojo prievartautojo, nes paskui norės jį mums parduoti.

Nusprendėme važiuoti į vietą, vadinamą „Senelės Mašos švilpuku”. Tai buvo namas, kuriame viena senutė ruošė maistą ir laikė nusikaltėliams skirtą užeigą. Maistas ten buvo labai skanus, o aplinka šeimiška ir šilta.

Būdama jauna, senelė Maša dirbo geležinkelio stotyje. Vis dar nešiojo ant kaklo pasikabinusi švilpuką, kuriuo pranešdavo apie traukinio išvykimą. Iš čia ir užeigos pavadinimas.

Senelė Maša turėjo tris sūnus. Visi jie sėdėjo skirtinguose Rusijos kalėjimuose.

Žmonės eidavo į „Švilpuką” užkąsti, taip pat ramiai praleisti vakaro, pasikalbėti apie reikalus, palošti kortomis arba norėdami ką nors paslėpti rūsyje, kuris buvo pilnas nusikaltėlių paliktų daiktų. Rūsys buvo panašus į savotišką banko saugyklą: kartais senelė net išrašydavo kvitą — popierėlį gražiai išplėšdavo iš savo sąsiuvinio ir jame beveik idealia rašysena užrašydavo maždaug tokius duomenis:

„Garbinga ranka (tai reiškia „nusikaltėlis”) apvertė (tai reiškia „ką nors atsargiai padėti”) mielame dantelyje (reiškia saugią vietą) botagą su grybais aliejuje ir tris galvas žaliųjų kopūstų (tai reiškia automatinį šautuvą su duslintuvu bei šoviniais ir tris tūkstančius dolerių). Telaimina mus Dievas ir tesaugo mūsų sielas nuo blogio ir pavojų (šitaip linkima sėkmės nusikaltėliams, išreiškiama viltis, kad drauge prasuktas reikalas gerai pasibaigs). Vargšė Motina (šitaip vadinama moteris, kurios vaikai arba vyras sėdi kalėjime: nusikaltėlių bendruomenėje tai lyg socialinė padėtis, taip pat kaip našlė arba senbernis) Maša.”

Senelė Maša virdavo labai skanius pelmeni — tai tokie dideli virtiniai su gausiu mėsos įdaru. Šis sibirietiškas patiekalas paplito visoje Sovietų Sąjungos teritorijoje. Kai ji sugalvodavo juos virti, prieš porą dienų paskleisdavo apie tai žinią: pasiųsdavo benamius vaikus, kad apie tai praneštų. Ji tuos būsto neturinčius vaikus glausdavo savo namuose, o šie už tai jai padėdavo virtuvėje ar atlikdavo kokią pavestą užduotį. Vaikai sėsdavo ant dviračių ir išvažiuodavo. Užsukdavo visur, kur rinkdavosi tinkami žmonės, ir pranešdavo, ką verda senelė Maša.