Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Prieš išeinant iš namų senelis Kuzia man pamojo. Visada taip darydavo, kai norėdavo ką nors man pasakyti „akis į akį”, kaip pas mus sakoma.

— Ei, Kolima, ateik trumpam.

Nusekiau paskui jį ant stogo, link namelio, kuriame laikė balandžius. Jam iš paskos įžengiau į namelį. Staiga senelis atsigręžė ir nužvelgė mane lyg matuodamas.

— Važiuok į miestą ir žiūrėk, kad viskas vyktų sklandžiai. Tegul kalba kiti, tu tik klausykis. Ir būk atsargus, ypač su žydais ir ukrainiečiais... — taręs nubraukė ant grindų buvusį šieną ir parodė nedidelį plyšį tarp medžio lentų. — Pakelk judančią lentą ir paimk tai, ką rasi. Niekada su juo nesiskirk, o jeigu kas nors stos skersai kelio, panaudok. Užtaisiau aš.

Tuomet išėjo, palikęs mane vieną priešais mažytes dureles grindyse. Pakėliau lentą ir radau mažą naganą, legendinį revolverį, kurį taip mėgo ir dažnai naudojo senieji mūsų nusikaltėliai.

Senelio Kuzios žodžiai nusikaltėlių kalboje turėjo konkrečią reikšmę: gauti autoritetingo nusikaltėlio užtaisytą ginklą buvo tas pats, kaip gauti leidimą jį panaudoti bet kokioje situacijoje. Esi saugus, gali nesijaudinti dėl pasekmių. Daugeliu atvejų, jeigu padėtis įkaista, užtenka pasakyti: „Turiu revolverį, kurį užtaisė...” ir viskas išsisprendžia tavo naudai, nes tuomet tave pulti būtų tas pats, kaip pulti žmogų, užtaisiusį tau ginklą.

Prie senelio Kuzios namų mūsų laukė du suaugę vairuotojai — du jauni mūsų rajono nusikaltėliai, kuriems buvo liepta nuvežti mus, kur panorėsime, bet nesikišti. Nebent tai būtų gyvybės ar mirties klausimas.

Prieš sėsdami į mašinas šiek tiek pasikalbėjome, sukurpėme minimalų strateginį planą. Nusprendėme, kad pinigus laikys Gagarinas, vyriausias iš mūsų. Jam taip pat teko atsakomybė kalbėti su žmonėmis. Kiti nusprendėme pasidalyti į dvi grupes: pirmoji saugos Gagariną, o antroji — kol šis kalbės — eis paslampinėti aplink ir paieškoti pėdsakų.

— Tai pirmas kartas, kai mums tenka imtis mentų amato, — tarė Gagarinas.

Pasijuokėme ir išvažiavome apsukti rato Benderuose. Iš tiesų nebuvo nieko juokingo: jausmas toks pat, kaip leistis pragaran.

Mašinoje Melas man pasakė, kad šiek tiek nerimauja, ir padavęs pistoletą, tarė:

— Imk. Žinau, kad tu kaip visuomet išėjai tik peiliu nešinas. Reikalas rimtas, imk, nors tau ir nepatinka. Padaryk tai dėl manęs.

Atsakiau, kad jau esu apsirūpinęs, ir jis šiek tiek aprimo. Net mirktelėjo:

— Vadinasi, buvai užsukęs pas savo dėdę...

Jaučiausi pernelyg svarbus, kad iškart (ir taip paprastai) išplepėčiau revolverio, kurį turėjau, paslaptį. Todėl tik nusišypsojau ir tyliai užtraukiau dainą:

— Sibire, motule, išgelbėk man gyvybę...

Atvažiavome į Centrą, į senam nusikaltėliui, rajono Sargui Pavelui, priklausantį barą. Pavelas nebuvo sibirietis ir negyveno pagal mūsų taisykles, todėl su juo turėjome būti diplomatiški, bet nepersistengti: juk vis dėlto mes iš seniausio ir svarbiausio nusikaltėlių pasaulio rajono, Žemupio. Mus reikia gerbti jau vien todėl, kad mes sibiriečiai.

Pavelas sėdėjo bare su grupele savo draugų. Tie žmonės buvo kilę iš Pietų Rusijos ir nesilaikė jokių taisyklių, išskyrus tas, kurias diktuoja pinigai. Jie demonstravo turtus, rengėsi madingais drabužiais ir nešiojo daug aukso — grandinių, apyrankių, žiedų. Mums toks elgesys nepatiko: pagal sibiriečių tradicijas, garbingas nusikaltėlis puošiasi tik tatuiruotėmis, visa kita kuklu, kaip moko Mūsų Viešpats.

Įėjome ir pasisveikinome. Nuo stalo, prie kurio šeimininkas su draugais lošė kortomis, pakilo liesas auksu apsikarstęs maždaug trisdešimtmetis vyras, vilkintis raudonu švarku, iškvėpintu lyg pavasarinė rožė arba, kaip pasakytų mano dėdė Sergejus, „lyg kekšės tarpkojis”. Jis prabilo labai agresyviai: pagal mūsų taisykles, jau pirmaisiais savo žodžiais būtų laisvai nusipelnęs peilio ašmenų.

Jis buvo provokatorius: tokie vyrai — kaip šunys, lojimu gąsdina praeivius. Tai vienintelė jų funkcija. Išauklėtas ir patyręs nusikaltėlis tai žino ir į juos nekreipia dėmesio, net nežiūri. Tuomet iš karto matyti, kad jis ne fraeris, ne profanas.

Praėjome pro jį ir patraukėme prie stalo, palikę tą liurbį rėkti ir piktžodžiauti vieną.

Senasis Pavelas atidžiai mus nužvelgė ir labai šiurkščiai paklausė, ko norime.

Gagarinas praeityje jau buvo tris kartus nuteistas nepilnamečių teisme, prieš metus nužudęs du mentus ir per septyniolika savo gyvenimo metų sukaupęs pakankamai patirties, tad žinojo, kaip su tokiais žmonėmis kalbėti. Nedelsdamas pateikė susidariusios padėties santrauką.

Papasakojo apie pinigus ir tai, kad būtina surasti kaltininkus.

Akimirksniu viskas pasikeitė. Pavelas atsistojo ir staigiu judesiu atsilapojęs marškinius parodė tatuiruotėmis ir aukso grandinėmis puoštą krūtinę. Tuo pat metu ėmė rėkti:

— Negalima dovanoti tam, kas šitaip pasielgė. Prisiekiu Dievu, kad jeigu jį rasiu, savo rankomis nužudysiu!

Saitai ir ramiai, kaip numirėlis savo paties laidotuvių dieną, Gagarinas jam atsakė, kad nereikia žudyti, tai padarysime mes, bet būtų gerai, jeigu jis praneštų apie tai kitiems ir padėtų mums surasti kaltininką. Tuomet pakartojo, kad dosniai atsilyginsime tam, kuris mums padės.

Pavelas patikino mus padarysiąs viską, kad surastų tą šunsnukį. Paskui pasiūlė mums išgerti, tačiau turėjome nuvažiuoti dar į ne vieną vietą, todėl atsiprašėme ir išėjome.

Pastebėjome, jog prie klubo jau renkasi mašinos ir motociklai: matyt, senasis Pavelas sukvietė saviškius norėdamas nupasakoti padėtį.

Antra stotelė buvo Geležinkelio stoties rajonas. Šio rajono nusikaltėliai daugiausia užsiėmė vagystėmis iš butų. Jų bendruomenę sudarė įvairių tautybių žmonės, o taisyklės taip pat galiojo daugumoje Sovietų Sąjungos kalėjimų. Viskas buvo paremta kolektyviškumu: aukščiausi vadai, Teisėti vagys, valdė visų pinigus.

Žodžiu, Geležinkelio stoties rajonas buvo, kaip jau pasakojau, Juodosios sėklos — kastos, kuri dėl gausaus savo narių ir ypač ją remiančių nusikaltėlių skaičiaus oficialiai valdė nusikalstamą Rusijos pasaulį — teritorija.

Tarp mūsų ir Juodosios sėklos kastos nuo neatmenamų laikų buvo jaučiama įtampa. Jie save vadino pasaulio valdovais, labai aktyviai reiškėsi ir kalėjime, ir laisvėje. Tačiau didelė dalis jų taisyklių ir netgi tatuiruočių buvo nusižiūrėtos iš mūsų, urkų.

Jų kasta išsiplėtė amžiaus pradžioje. Buvo pasinaudota to meto valstybėje vyravusiais socialiniais sunkumais, viltį praradusių žmonių, valkatų ir žemo rango nusikaltėlių, kurie džiaugdavosi pakliuvę į kalėjimą vien dėl to, kad ten gaudavo nemokamą maitinimą ir stogą virš galvos, gausa. Žingsnis po žingsnio Juodoji sėkla tapo galinga, tačiau daug trūkumų turinčia bendruomene. Tai pripažino net daugelis autoritetingų Juodosios sėklos kastai priklausančių nusikaltėlių.

Geležinkelio stoties rajone tvarka buvo panaši kaip ir pas mus. Buvo Sargas, atsakingas už tai, kas vyksta rajone, ir atsiskaitantis Teisėtiems vagims. Taip pat buvo kontroliuojama, kas į rajoną įeina ir iš jo išeina.

Iš tikrųjų, ties Geležinkelio stoties rajono riba mūsų mašiną sustabdė jaunų nusikaltėlių komanda.

Norėdami parodyti, kad esame ramiai nusiteikę, laukėme mašinoje, kol vienas jų prieis ir pasikalbės su Gagarinu. Kiti stovėjo atsirėmę į mašinas ir rūkė, kartkartėmis lyg tarp kitko užmesdavo akį mūsų pusėn.

Vieną jų pažinojau — buvau sužeidęs jį peiliu per muštynes Centre. Bet paskui reikalas buvo sutvarkytas ir, pagal taisykles, išsprendus klausimą apie jį daugiau nebeturi būti net užsimenama. Jis pažvelgė į mane, aš iš mašinos su juo pasisveikinau. Tuomet jis parodė konkretų gestą: tarsi jam vis dar skaudėtų šoną, kurį buvau sužeidęs peiliu. Paskui nusijuokė ir rodomuoju pirštu man pagrūmojo, tai turėjo reikšti maždaug „pasisaugok”. Pagrūmojo juokais, taip norėjo man parodyti, kad nepyksta. Drauge tai buvo geras gestas. Toks, kuriuo paprastai norima išreikšti, kad nesi nusiteikęs asmeniškai prieš žmogų, su kuriuo praeityje turėjai nemalonumų. Būdas pripažinti, jog tai, kas įvyko, buvo neišvengiama dėl tuomet susidariusios padėties.