Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Ksiušai nubudus visi lengviau atsikvėpėme ir iškart grįžome namo, nors ji ir prašė paplaukti dar kiek tolėliau prieš srovę...

Be galo mylėjome Ksiušą, ji buvo visų mūsų sesutė.

Kai atlikęs antrą bausmę išėjau iš nepilnamečių kalėjimo, švenčiau visą savaitę. Paskui ištisą dieną praleidau pirtyje. Užmigau karštuose, pušų ekstraktu kvepiančiuose garuose, kurie neleido man pakilti nuo karšto gulto. Vėliau su draugais nuėjau žvejoti.

Išplaukėme keturiomis valtimis, pasiėmę ilgus tinklus. Nuplaukėme toli: aukštyn upe iki pat kalvų šlaitų, kur prasideda kalnai. Ten upė daug platesnė, kartais net nematyti kito kranto, o srovė ne tokia stipri: ištisa lyguma, kurioje tarp laukinių miškų ir laukų tyvuliavo maži ežerėliai. Kvėpdamas vėjo atneštą gėlių ir žolelių aromatą pasijusdavai kaip rojuje.

Naktį žvejojome, o dieną ilsėjomės, kurdavome laužą ir virdavome žuvienę arba žuvį kepdavome molyje. Tai mėgstamiausi mūsų patiekalai. Daug kalbėjomės, aš pasakojau, ką mačiau už grotų, kasdienes kalėjimo istorijas, porinau apie sutiktus žmones ir įdomius dalykus, kuriuos buvau girdėjęs pasakojant kitus. Mano draugai man papasakojo, kas nauja nutiko mūsų rajone per tą laiką, kol sėdėjau kalėjime: kas išsikraustė, kas buvo pasodintas, kas mirė, kas susirgo ar dingo be žinios; kalbėjo apie rajone atsiradusias bėdas ar nemalonumus su kitų rajonų nusikaltėliais, apie per tą laiką kilusias muštynes. Kažkas šnekėjo apie ankstesnį savo teistumą, kažkas apie tai, ką girdėjo postringaujant iš kalėjimo grįžusius giminaičius. Taip ir leidome dienas.

Po kokių dešimties dienų grįžome namo.

Pririšau savo valtį prieplaukoje. Buvo graži, karšta diena, nors ir pūtė vėjelis. Viską palikau valtyje: krepšį su muilu, dantų šepetuku ir dantų pasta. Palikau ir šlepetes, norėjau eiti tuščiomis rankomis. Jaučiausi gerai, kaip žmogus, kuris suvokia esąs tikrai laisvas.

Aštuonių trikampių kepurę užsidėjęs pakreipiau ant dešinio šono, rankas susikišau į kišenes. Dešine ranka liesdamas savo automatinį peilį, kaire nusiskyniau kvapnios žolės stiebą ir įsikandau.

Šitaip basomis kojomis drauge su savo bičiuliais atsipalaidavusiu žingsniu patraukėme namų link.

Vos pasiekę pirmąją savo rajono gatvę supratome, kad kažkas atsitiko: žmonės ėjo iš namų, moterys, nešinos mažais vaikais, sekė paskui vyrus. Susidarė beprotiškai ilga žmonių eisena. Paspartinę žingsnį patraukėme minios link. Priėję eisenos galą iš karto paklausėme, kas nutiko. Teta Marfa, vidutinio amžiaus moteris, vieno mano tėvo draugo žmona, labai persigandusiu, veik siaubo apimtu veidu mums atsakė:

— Vaikeliai, kokia nelaimė atsitiko, kokia nelaimė... Viešpats mus visus baudžia...

— Kas gi atsitiko, teta Marfa? Ar kas mirė? — paklausė Melas.

Ji pažvelgė į jį skausmo persmelktu žvilgsniu ir ištarė žodžius, kurių niekada nepamiršiu:

— Prisiekiu tau Jėzumi Kristumi, kad šitaip neišgyvenau net tuomet, kai kalėjime mirė mano sūnus...

Paskui pradėjo raudoti ir kažką lementi, bet nieko nebuvo galima suprasti. Nugirdome tik du žodžius: „aborto liekanos”. Mums tai labai šiurkštus įžeidimas, nes įžeidžiamas ne tik šitaip pavadintas žmogus, bet ir mamos vardas, kuris sibiriečių tradicijoje laikomas šventu.

Jeigu moteris, motina, įžeidžia kitos motinos vardą, vadinasi, žmogus, kuriam šis įžeidimas skirtas, padarė kažką tikrai siaubingo.

Kas vyksta? Nieko nesupratome.

Netrukus visos eisenoje dalyvaujančios moterys drauge su teta Marfa pradėjo šaukti, raudoti ir spjaudytis prakeiksmais. Vyrai, laikydamiesi sibirietiškų įstatymų, leido joms šaukti, o patys išliko ramūs. Jų dvasinę būklę išdavė tik įsiūčio persunkti žvilgsniai, prasiskverbiantys pro iš pykčio stipriai primerktas, beveik užmerktas, akis.

Prie tetos Marfos priėjo dėdė Anatolijus, senas nusikaltėlis, kuris jaunas būdamas per muštynes neteko kairės akies ir todėl buvo vadinamas „Kiklopu”. Jis buvo aukštas ir tvirtas, niekada tos skylės, kur kadaise buvo akis, nepridengdavo juodu raiščiu: jam labiau patiko visiems rodyti juodą ir siaubą keliančią kiaurymę.

Kiklopo užduotis buvo rūpintis teta Marfa ir saugoti jos šeimą, kol tetos Marfos vyras — geriausias Kiklopo draugas — sėdi kalėjime. Taip įprasta tarp sibiriečių nusikaltėlių: jeigu kuris nors nuteisiamas ilgą laiką kalėti, jis paprašo draugo, žmogaus, kuriuo pasitiki, padėti šeimai, prižiūrėti, kad žmona nebūtų jam neištikima su kuo nors kitu (tai mūsų bendruomenėje yra beveik neįmanomas dalykas), pasirūpinti, kad vaikai būtų tinkamai auklėjami.

Kiklopas tikėjosi, kad apkabins tetą Marfą ir ji kiek nusiramins, bet ji rėkė vis stipriau. Taip pat ir kitos moterys. Tuomet pradėjo verkti maži vaikai, o paskui ir didesnieji.

Buvo panašu į pragarą: ir man norėjosi verkti, nors net nežinojau visos tos raudos priežasties.

Kiklopas žvilgtelėjo mūsų pusėn ir iš veidų suprato, kad niekas mums dar nieko nepapasakojo. Liūdnu ir pykčiu persmelktu balsu sumurmėjo:

— Kažkas išprievartavo Ksiušą... Vaikinai, tai šunsnukių pasaulis!

— Tylėk, Anatolijau, nepykdyk dar lakiau Mūsų Viešpaties! — pertraukė jį Filatas, labai senas nusikaltėlis, visų vadinamas „Žiema“, nors taip ir nežinau, kodėl.

Buvo kalbama, kad būdamas paauglys Filatas apvogė patį Leniną. Esą jis su savo gauja Sankt Peterburgo priemiestyje sustabdė Lenino ir kitų partijos narių automobilį. Žmonės pasakojo, kad Leninas nenorėjęs plėšikams atiduoti mašinos ir pinigų. Tuomet Žiema trenkęs jam į galvą: po tos traumos Leniną imdavęs kamuoti žymusis traukulys, kai jis nenoromis vis šūkteldavo galvą kairėn pusėn. Niekada pernelyg netikėjau šia istorija. Kažin, kiek joje buvo tiesos. Užtat būdavo smagu matyti suaugusius žmones pasakojant šiuos dalykus ir tikint, jog tai teisybė.

Žodžiu, Žiema buvo senas autoritetas, galėjęs pareikšti savo nuomonę, visi jo klausydavo. Tai jo pareiga buvo sudrausti Kiklopą dėl to, kad šis pernelyg piktai burnoja prieš Dievą. Išauklėtas sibirietis niekada neturėtų šitaip elgtis.

— Kas tu toks, vaikine, kad gali sau leisti vadinti šį pasaulį „šunsnukių pasauliu”? Jį sukūrė Mūsų Viešpats, jame taip pat gyvena daugybė teisingų žmonių. Nejaugi nori visus juos įžeisti? Žiūrėk, ką kalbi, nes žodis — kaip žvirblis. Išlėkusiojo nebesusigrąžinsi.

Kiklopas stovėjo nunarinęs galvą.

— Tiesa, — toliau kalbėjo senelis Filatas, — mus aplankė baisi nelaimė ir neteisybė, nesugebėjome apginti Savo Viešpaties angelo, todėl dabar Jis mus už tai nubaus. Galbūt tu pats rytoj būsi nuteistas ilgus metus kalėti, gal kas nors mirs nuo mentų rankos, kas nors kitas nustos tikėjęs Motiną Bažnyčią... Bausmė laukia mūsų visų, nes nuodėmę padarėme visi. Net ir aš, būdamas toks senas, sulauksiu kokio nors atpildo. Tačiau dabar ne laikas pamesti galvą, privalome įrodyti Viešpačiui, kad esame dėmesingi jo ženklams, turime padėti jam įvykdyti teisingumą... — nebegirdėjau Žiemos kalbos pabaigos, nes pasileidau tekinas Ksiušos namų link.

Buvo atlapoti visi langai ir durys.

Teta Anfisa vaikščiojo po namus lyg vaiduoklis: veidas išblyškęs, akys užtinusios nuo ašarų, o rankos taip drebėjo, kad nuo jų virpėjo visas kūnas. Ji nerėkė ir nieko nekalbėjo, tik leido ilgą laibą garsą kaip šuo, jaučiantis fizinį skausmą.

Išvydęs ją tokią priešais save, išsigandau. Akimirką stovėjau lyg paralyžiuotas. Tuomet ji priėjo prie manęs ir drebančiomis rankomis suėmė man veidą, palietė skruostus, verkdama ir kažką nesuprantamo kuždėdama pažvelgė į mane. Buvau lyg rūko apgaubtas. Nieko negirdėjau, ausyse vis stiprėjo į švilpimą panašus garsas, kaip būna panėrus po vandeniu ir leidžiantis vis gilyn. Ėmė smarkiai skaudėti galvą. Kaip galėdamas stipriau suspaudžiau smilkinius ir užsimerkiau. Tą akimirką grįžau į realybę ir supratau to klausimo, kurį teta Anfisa man vis kartojo, prasmę: