Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Bulgarui patekus į mūsų kamerą, Vagiukai pradėjo pasakoti legendas apie jį, kad dar labiau sustiprintų mitą. Ištisą savaitę visur buvo minimas jo vardas: Bulgaras šen, Bulgaras ten. Pasaulyje jis buvo viskas arba viskas kokiu nors būdu buvo susiję su legendine jo asmenybe. Mes, sibiriečiai, tarpusavyje kalbėjome: „Garantuotai tai dar vienas šunsnukis. Tik tikėkimės, kad nekels rūpesčių...”

Po dviejų savaičių nuo atvykimo Bulgaras sugebėjo susibarti su armėnais, pavadinęs juos „juodašikniais” (taip rusų nacionalistai dažnai vadindavo visus, kilusius iš Kaukazo, ir tuos, kurių odos spalva buvo šiek tiek tamsesnė). Bulgaras rėkė, kad pasinaudosiąs savo pažintimis nusikaltėlių pasaulyje ir jie visi būsią išžudyti. Buvo tikras klounas, išlepęs berniukas, aiškiai neregėjęs nieko, išskyrus vaizdelį, atsiveriantį jam nuo tėvo kelių, nuo kurių taip ir nebuvo nulipęs, kol nepateko į kalėjimą.

Armėnai papasakojo mums apie įvykusį incidentą, ir mes pažadėjome, kilus susirėmimui, jiems padėti. Taip pat užtikrinome, kad sibiriečių bendruomenė jiems padės ir už kalėjimo ribų. Žinojome, kad anksčiau ar vėliau tarp mūsų ir Vagiukų kils karas. Tik laukėme tinkamo momento, o svarbiausia — tinkamos progos: jie turėjo suklysti, nes jeigu norėjome eiti iki galo ir sulaukti savo senių palaikymo, privalėjome tam turėti rimtą pagrindą, kuris būtų numatytas sibiriečių nusikaltėlių įstatymais. Dar ir tuo mes skyrėmės nuo jų. Vagiukai galėdavo užsipulti visus, nepriklausančius jų bendruomenei, nesilaikyti elgesio taisyklių ar padaryti dar baisesnių dalykų, tačiau juos vis tiek palaikė Juodosios sėklos nariai. Jausdami jų teikiamą apsaugą, Vagiukai nesustodavo prieš nieką. Mūsų įstatymai buvo labai griežti: buvo baudžiama už kiekvieną padarytą klaidą, už kiekvieną žmogaus, mūsų bendruomenėje vadinamo garbingu, įžeidimą. Nė vienas draugas ar giminaitis negalėjo net svajoti ginti kurį nors, pažeidusį įstatymus.

Taigi, laukėme, kol Bulgaras su savo piderastų gauja (kaip juos vadinome dėl polinkio į homoseksualinę prievartą) parodys mums savo bjaurius snukius ir ko nors prisidirbs, kad paskui galėtume tai panaudoti kaip pretekstą ir sumalti juos lyg žalią mėsą. Tie šunsnukiai viršijo visus mūsų lūkesčius.

Vieną dieną mūsų šeima susirinko aplink ąžuolą (taip vadinamas kiekvienoje kameroje esantis į grindis įmūrytas stalas). Pagal susitarimą, šeimos arba brigados (taip vadinosi vaikinų, kurie stengėsi būti šiek tiek panašūs į Juodąją sėklą, grupuotės) galėdavo susėsti aplink ąžuolą nustatytą valandą ir būti nustatytą laiko tarpą. Kiekvienoje kameroje tvarka buvo kitokia, tačiau paprastai aplink ąžuolą buvo sėdama valgiui skirtu laiku. Stipriausieji aplink ąžuolą sėsdavo pirmieji. Pavalgydavo, šiek tiek pasikalbėdavo, o paskui stalą užleisdavo kitiems, už juos silpnesniems, bet stipresniems už tuos, kurie rinkdavosi po jų. Dauguma kalinių net nesėsdavo prie stalo, valgydavo sėdėdami ant gultų, nes kitaip nespėtų pavalgyti per nustatytą laiką. Valgyti aplink ąžuolą reiškė savotišką privilegiją, akcentavo grupės, kuriai priklausai, jėgą. Savo kameroje pirmieji valgydavome mes drauge su armėnais ir baltarusiais. Aplink stalą galėdavo susėsti ne daugiau kaip keturiasdešimt žmonių, bet susispaudus mūsų tilpdavo ir šešiasdešimt. Taip elgdavomės, nes norėdavome parodyti kitiems, kad mūsų sąjunga yra visų stipriausia. Mūsų kameroje kalėję Vagiukai niekaip negalėjo su tuo susitaikyti, nes jautėsi esantys antri ir nieko negalėjo padaryti. Be to, Vagiukai iš kitų kamerų juos dėl to nuolat pašiepdavo. Tačiau mus užpulti buvo tas pats kaip nusižudyti. Todėl vieną dieną jie rado dingstį, dėl ko negalima valgyti prie ąžuolo: paleido kalbas, kad stalas apkrėstas, esą kažkas jį nuvalė grindų skuduru. Taisyklės numatė, kad dabar negalima jo net pirštu paliesti. Tai buvo melas. Jie išgalvojo tą istoriją nenorėdami visiškai prarasti savigarbos.

Tą dieną valgėme pietus. Armėnai prie ąžuolo atsinešė gabalą sūrio, kurį kažkas iš jų buvo ką tik gavęs iš namų. Supjaustėme jį kubeliais ir visi su pasigardžiavimu valgėme: tai buvo iš laisvės atkeliavęs skonis, gardumas, atsiduodantis namais, gyvenimu, į kurį visi nekantravome grįžti.

Staiga išgirdome šūksnį. Aš buvau veidu atsigręžęs į duris, tad gerai nesupratau, kas vyksta, tačiau keletas mano brolių sibiriečių, sėdėjusių netoli gultų, atsistojo ir piktai pranešė:

— Garbingieji žmonės! Mums valgant tai, ką Viešpats mums siunčia, kad išgyventume, tie nenaudėliai kažkam bando išmušti kamštį!

„Išmušti kamštį” reiškė išprievartauti. Tai, kas vyko, buvo labai rimtas dalykas. Žinoma, buvo bjaurus jau pats savaime, tačiau ne vien tik tai: daug kartų buvome priversti nekreipti dėmesio į Vagiukų homoseksualines beprotybes, nors jas ir niekinome, tačiau šį kartą tai buvo tiesiog neįmanoma. Homoseksualiai santykiauti tuo metu, kai toje pačioje erdvėje — kameroje, kuri nusikaltėlių žargonu vadinama „namais”, — žmonės valgo, skaito Bibliją arba meldžiasi, yra tiesioginis nusikaltėlių įstatymų pažeminimas.

Atsistojome ir nubėgome į juodąjį Vagiukų kampą. Ant gulto jie laikė patiesę tokį pat vargšelį, kaip daugelis kitų. Veržė kaklą rankšluosčiu taip, kad visas veidas buvo raudonas. Nelaimėlis desperatiškai stengėsi įkvėpti, o jie rėkė, kad jeigu šis negulėsiąs ramiai ir neįeisiąs įkišti būdamas gyvas, jam bus įkišta, kai mirs.

Filatas Baltas čiupo vieną jų už kaklo (Filatas buvo labai stiprus, tačiau, kaip pas mus sakoma, beširdis vaikinas. Arba, kaip sakoma Sibire, vaikinas bloga širdimi — o tai nevisiškai tas pats. Žodžiu, priešams jis būdavo negailestingas.) ir pradėjo talžyti kumščiais. Jo kumščiai buvo kaip plieno rutuliai. Per kelias akimirkas anas nualpo, o jo veidas tapo panašus į raudoną kepsnį. Abi Filato rankos buvo kruvinos.

Nuo Vagiukų gultų pasigirdo įžeidinėjimai ir grasinimai atkeršyti. Paprastai šių dalykų jie būdavo labai dosnūs. Filatas priėjo prie to, kuris buvo beišprievartaująs vaikinuką ir stovėjo vis dar nuleistomis trumpikėmis. Tame pragariškame karštyje pilami prakaito, visi buvome vienomis glaudėmis, mes taip pat vilkėjome tik apatiniais, tačiau buvome pasiruošę tuos šunsnukius sudraskyti į gabalus.

Filatas suspaudė prievartautojui ranką aukščiau alkūnės ir ėmė jį daužyti į gulto kampą. Tas pradėjo rėkti:

— Aš esu Bulgaras, tu pakėlei ranką prieš Bulgarą, visi esate to liudininkai! Šitas jau miręs, miręs! Praneškite mano broliui, išžudys visą jo šeimą!

Klykė kaip surūdijęs girto kaimo mento švilpukas. Jo žodžiais niekas nepatikėjo.

Filatas nustojo daužęs jį į gultą ir paleido. Tas svirduliuodamas griuvo žemėn. Paskui atsigavo, pakilo ant kojų ir tarė:

— Tavo vardas, kuily. Pasakyk savo vardą ir jau šį vakarą mano brolis perplėš pilvą tavo motinai... — nuskambėjus žodžiui „motina” atskriejo labai galingas kumščio smūgis. Išgirdau keistą garsą, tarsi kažkur toli kas nors būtų perskėlęs medinę lentą. Bet tai buvo ne lenta, o Bulgaro nosis. Dabar jis be sąmonės gulėjo sudribęs ant žemės.

Filatas akimirksnį į jį žiūrėjo, o paskui spyrė į veidą vieną, kitą ir dar kartą. Kaskart jo galva skriedavo taip toli nuo pečių, kad atrodė, jog ji nėra sujungta su stuburu, tarsi kaukolė ir likęs skeletas būtų atskirti vienas nuo kito. Kaklas panėšėjo į ploną guminį siūlą.

Filatas visiems pasakė:

— Jums jau nebeužtenka smaukytis? Nenorite palaukti, kol išeisite į laisvę, kad galėtumėte mylėtis su merginomis? Patinka subinės, visi virtote piderastais?