Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Здесь есть возможность читать онлайн «Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Obuolys, Жанр: Триллер, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Sibirietiškas auklėjimas: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Sibirietiškas auklėjimas»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Ginčijamame, nepripažintame regione tarp Moldovos ir Ukrainos, Padniestrėje, gyvena glaudi „garbingų nusikaltėlių“ grupė, kilusi iš Stalino ten ištremtų nusikaltėlių. Joje laikomasi griežtų ritualizuotų pagarbos ir ištikimybės kanonų. Tatuiruotės ten pasakoja žmogaus gyvenimą, vaikas nuo mažiausių dienų svajoja apie savo pirmąjį durklą piką, „garbingieji“ ginklai griežtai atskiriami nuo „nuodėmingųjų“, pinigai leidžiami dviem dalykams – ginklams ir ikonoms, o mentai ir kiti sistemos pakalikai visuotinai neapkenčiami. Nepaklūstantys jokiai valdžiai, nepriklausantys visuomenei, kaip mes ją suprantame, žmonės su begaline aistra ir brutalia jėga puoselėja pagarbą senoliams, ištikimybę tiesai ir savo laisvę.

Sibirietiškas auklėjimas — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Sibirietiškas auklėjimas», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Kartą vienas mūsų šeimos narys, dvylikametis Aleksejus pravarde Iltis, apsižodžiavo su vienu iš prijaučiančiųjų Juodajai sėklai, kurie vadinosi Voriški, Vagiukai, nes vor, „vagis”, Juodosios sėklos kastoje reiškia didžiausią autoritetą. Kalėjime Vagiukai viską darydavo kaip Juodosios sėklos nariai: sukčiaudavo lošdami kortomis, dėl visko lažindavosi, turėdavo homoseksualinių lytinių santykių, dažnai išprievartaudavo silpnesniuosius ir paskui juos terorizuodavo, išnaudodavo kaip savo vergus.

Tą kartą Iltis drauge su kitu sibiriečiu nuėjo į išvietę (kalėjime visur vaikštoma drauge, kad, jeigu kuriam broliui kas nutiktų, jis niekada nebūtų vienas) ir, pagal nusistovėjusią tvarką, visus esančius kameroje įspėjo, kad eina atlikti gamtinių reikalų. Apie tai pranešama, nes daugelis mano, jog tuo metu, kai kas nors eina į išvietę, negalima valgyti ar gerti, kitaip maistas ir vanduo tampa nešvarūs, o tą maistą liečiantis žmogus tampa zakontačenyj , tai nusikaltėlių žargonu reiškia „suterštas, apkrėstas”. Šiai kategorijai priklausantys žmonės yra niekinami ir skriaudžiami, jie užima žemiausią nusikaltėlių hierarchijos sluoksnį ir iš jo jau niekada gyvenime nebegali išsivaduoti.

Kai Iltis pranešė apie savo ketinimą, vienas iš Vagiukų, toks debilas ir sadistas vardu Piotras, išlindo ir pareiškė, kad būtų geriau, jeigu Iltis pakartotų, ką pasakęs, nes jis blogai išgirdo.

Tai buvo akivaizdus provokavimas, į kurį Iltis atsakė lygiai taip pat šiurkščiai, pasiūlė Piotrui, jeigu neprigirdi, geriau plauti ausis.

Paskui Iltis nuėjo į tualetą, atliko gamtinius reikalus ir grįžo į sibiriečių šeimos teritoriją.

Po vakarienės pas mus atėjo penkiolika Vagiukų ir pareiškė, jog mes turime jiems atiduoti Iltį, nes šio laukianti bausmė už tai, kad jis įžeidė garbingą nusikaltėlį. Kadangi mūsų supratimas apie garbę gerokai skyrėsi nuo jųjų, nė vienas iš mūsų neketino nė sekundę palikti savo brolio jų rankose. Mes jiems nieko neatsakėme, tik puolėme ir sumalėme į miltus.

Didžiausias iš mūsų, Kerja, pravarde Jakutas, indėniškų bruožų grynakraujis sibirietis, dantimis nuplėšė vienam jų gabalą ausies, paskui visų akivaizdoje jį sukramtė ir prarijo.

Privertėme aštuoniolika asmenų vienu metu prašytis perkeliamiems į kitą kamerą. Tuomet iš vienos kameros į kitą ši istorija pasklido po visą kalėjimą. Imta kalbėti, kad esame kanibalai. Po mėnesio vienas vaikinukas, perkeltas į mūsų kamerą iš pirmo aukšto, su siaubu mums papasakojo, kad apačioje sklando kalbos, jog trečiame aukšte sibiriečiai suvalgė gyvą vieną paauglį, esą iš jo visiškai nieko nelikę.

Mes, sibiriečiai, susidraugavome su armėnų šeima. Armėnus pažinojome nuo senų laikų, mūsų bendruomenės palaikė gerus santykius ir buvo daug kuo panašios. Su jais sudarėme paktą: jeigu kiltų didelės riaušės, vieni kitus palaikytume. Todėl mūsų bendruomenių įtaka padidėjo.

Drauge švęsdavome gimtadienius ir kitas šventes, kartais netgi dalydavomės iš namų gautais siuntiniais. Jeigu kam nors staiga ko nors prireikdavo, pavyzdžiui, vaistų ar rašalo tatuiruotėms, ilgai neaušinę burnos vieni kitiems padėdavome.

Buvome geri draugai ne tik su armėnais, bet ir su baltarusiais — jie puikūs žmonės. Taip pat su vaikinais nuo Dono iš kazachų bendruomenės. Jie šiek tiek panėšėjo į kareivius, bet buvo geros širdies ir visi labai drąsūs.

Bėdų turėjome su ukrainiečiais: kai kurie jų buvo nacionalistai ir nekentė rusų. Dėl nesuprantamos priežasties net ir tie, kurie nebuvo tokios pat nuomonės šiuo klausimu, galiausiai juos palaikydavo. Su ukrainiečiais reikalai galutinai pašlijo, kai vienas sibirietis iš kitos kameros nužudė ukrainietį. Žodžiu, mūsų bendruomenės viena kitai ėmė jausti pačią tikriausią neapykantą.

Laikydavomės atokiau ir nuo gruzinų, visi jie palaikė Juodąją sėklą. Kiekvienas jų bet kokia kaina siekė tapti įtakingas, prisigalvodavo tūkstančius būdų, kaip priversti aplinkinius jį gerbti, rengdavo savotišką rinkiminę kampaniją, norėdami gauti kuo daugiau balsų. Gruzinai, su kuriais teko ten susipažinti, nieko neišmanė apie tikrą draugystę ar broliškumą. Gyveno drauge, bet vienas kito nekentė, pasinaudoję nusikaltėlių įstatymais ir juos iškreipę savo patogumui, stengėsi vieni kitus apmauti, paversti kitus savo vergais. Tik šitaip turėjo šiokią tokią viltį tapti vadais ir būti gerbiami suaugusių Juodosios sėklos nusikaltėlių.

Dauguma palaikė Juodosios sėklos kastą, o kadangi jie sėjo baimę, valdė visus likusius nusikaltėlius, kuriuos vadindavo „kulnais”. Šio pavadinimo, kaip ir visų kitų, niekaip konkrečiai negalima paaiškinti, jis tik akcentuoja masės paprastumą ir neišprusimą. Kulnai buvo eiliniai kaliniai, jokiai nusikaltėlių bendruomenei nepriklausantys vaikinai, patekę į kalėjimą dėl nelaimingai susiklosčiusių aplinkybių. Daugelis jų buvo alkoholikų vaikai ir buvo nuteisti už valkatavimą — straipsnį, kuris nebuvo labai gerbiamas. Tos vargšės dūšelės buvo tokios išsekusios ir neišprususios, kad visiems jų buvo gaila. Juodajai sėklai prijaučiantys Vagiukai juos išnaudodavo kaip vergus ir skriausdavo, kankindavo, norėdami pajusti sadistinį malonumą, taip pat seksualiai prievartaudavo.

Pagal sibirietiškas tradicijas, homoseksualumas yra užkrečiama ir labai pavojinga liga, nes sugriauna žmogaus sielą. Tad mes užaugome neapkęsdami homoseksualų. Ta liga, kuri mūsuose neturi tikslaus pavadinimo ir vadinama tiesiog „kūniška liga”, perduodama žvilgsniu. Todėl sibirietis nusikaltėlis niekada nežiūri homoseksualui į akis. Suaugusiųjų kalėjimuose, tose vietose, kur dauguma kalinių yra Sibiro ortodoksų tikėjimo, homoseksualai priverčiami nusižudyti, nes negali gyventi toje pačioje erdvėje su kitais. Kaip sako sibirietiška patarlė, „kūniškąja liga sergantys po ikonomis nemiega”.

Niekada iki galo nesupratau, kodėl homoseksualai nekenčiami, tačiau kadangi buvau šitaip auklėjamas, elgiausi kaip ir likusi bandos dalis. Bėgant metams tarp mano draugų buvo daug homoseksualų. Kartu su šiais žmonėmis dirbau, turėjau verslo reikalų ir su daugeliu jų puikiai sutariau. Jie man simpatiški, patinka kaip žmonės. Vis dėlto iki pat šios dienos man nepavyko atsikratyti bjauraus įpročio, norint ką nors įžeisti, pavadinti jį pideru ar homiku, nors netrukus pasigailiu, tiksliau, gėdijuosi taip pasakęs. Tai sibirietiškas auklėjimas kalba mano lūpomis.

Vagiukai su panieka žiūrėjo į pasyvius homoseksualus, tačiau beveik visi jie buvo aktyvūs homoseksualai. Tose kamerose, kuriose nebuvo stiprių šeimų ir dauguma paauglių buvo palikti savo pačių valiai, Vagiukai juos prievartaudavo keliese ir versdavo dalyvauti pačiose tikriausiose orgijose. Su jais blogai elgdavosi, nuolat įžeidinėdavo ir provokuodavo, Vadindavo daugybe įžeidžiamų kreipinių ir versdavo gyventi nežmoniškomis sąlygomis.

Labai dažnai pasitaikydavo, kad nepilnamečius prievartaudavo ir kalėjimo prižiūrėtojai. Paprastai tai vykdavo dušuose. Po dušu nusiprausti buvo galima kartą per savaitę, jeigu kalėjai bendro režimo kameroje, o griežtojo režimo sąlygomis, kokiomis kalėjau aš, galimybė nusiprausti buvo suteikiama kartą per mėnesį. Šiaip ne taip versdavomės apsiliedami iš plastikinių butelių ir prausdamiesi virš klozeto, nes karšto vandens visuomet turėjome pakankamai. Ėjimas į dušinių bloką buvo panašus į karinę operaciją: žengdavome arti vienas kito, jeigu tarp mūsų būdavo silpnų arba sergančių, stengdavomės, kad jie eitų būrio viduryje, ir vis juos prižiūrėdavome. Žygiuodavome kaip kareivių būrys.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Sibirietiškas auklėjimas»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Sibirietiškas auklėjimas» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Sibirietiškas auklėjimas»

Обсуждение, отзывы о книге «Sibirietiškas auklėjimas» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x