Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Tais metais per gimtadienį dovanų negavau. Mano tėvas ant manęs supyko ir vis kartojo: „Net per savo gimtadienį nesugebi ramiai pabūti.” Mama įsižeidė, kad nuo jos nuslėpiau, kas man tą dieną nutiko, ir per visą tą sumaištį niekas nieko man nepadovanojo. Tik dėdė Vitalijus įteikė odinį futbolo kamuolį. Kamuolys buvo labai gražus, tačiau mano šuo tą patį vakarą jį sudraskė į gabalus.

Nė vienos dovanos, o svarbiausia — sunki žaizda, kuri mane privertė susimąstyti, geriau suprasti ir įvertinti savo gyvenimą.

Daug galvojęs ir pats su savimi pasitaręs padariau išvadą, kad peiliais ir muštynėmis nieko neišspręsi. Todėl perėjau prie pistoletų.

8 Taip vadinami kai kurių nusikaltėlių kastų žemiausio lygio nariai; skaičius kyla iš mažiausią vertę turinčios kortos malkoje. (Aut. past)

9 A. Puškinas „Kalinys“, vertė K. Binkis. (Vert. past.)

10 Paniekinamas kreipinys, kuriuo vadinami nesilaikantieji nusikaltėlių tarpus­avio elgesio taisyklių. (Aut. past.)

Nepilnamečių kalėjimas

Kartą ėjau namo su Melu. Buvo karšta rugpjūčio pabaigos diena. Kai ėjome iš Centro rajono ir buvome jau beveik Žemupyje, iš vieno parkelio išniro trys maždaug šešiolikos metų paaugliai. Buvo girti kaip pėdai, rankose laikė tuščius butelius.

Iš gausių keiksmažodžių, besiliejančių jiems iš burnų, supratome, kad kils muštynės.

Melas liūdnai ir labai ramiai tarė:

— Šventas Kristau, tik tų mulkių trūko... Kolima, jei jie nors užsimos mūsų pusėn, prisiekiu tau, kad juos nudėsiu... — įkišo ranką į kišenę ir lėtai išsitraukė peilį. Priglaudė jį prie šono, paspaudė mygtuką, ir geležtė iššoko. Tuomet paslėpė peilį už nugaros. Aš padariau tą patį, tik ranką su peiliu pasikišau priekyje po marškinėliais, apsimesdamas, kad laikausi diržo.

— Jų pačių labui tikiuosi, kad jie protingi. Kam gi tokiu metu reikia nemalonumų... — tariau žingsniuodamas toliau.

Mums juos praėjus, vienas iš trijulės metė tuščią butelį Melui į nugarą. Išgirdau nenatūralų garsą, tarsi sniego gniūžtei atsitrenkus į sieną. Paskui iškart pasigirdo kitas, natūralus, garsas, kokio ir tikėjausi: sudužo į žemę atsitrenkęs butelis.

Akimirksniu, man dar nespėjus sureaguoti, Melas vieną jų jau lupo. Kiti du jį apsupo ir taikėsi suduoti buteliais. Puoliau pirmą arčiau pasitaikiusįjį ir dūriau peiliu į šoną. Kitas, trinktelėjęs į žemę, sudaužė butelį ir rankoje likusia dalimi perrėžė man veidą. Siaubingai įsiutau ir kelissyk dūriau jam peiliu į šlaunį. Tą akimirką už nugaros išgirdau kalašnikovo apkabos garsą ir visai netrukus šūvių seriją. Instinktyviai parkritau ant žemės. Pasigirdo balsas:

— Meskite ginklus tolyn nuo savęs! Rankas aukštyn, kojas pečių plotyje, galvas žemyn! Esate suimti!

Pasijutau taip, tarsi būčiau įkritęs į dugno neturintį šulinį.

„Ne, negali būti. Tenutinka bet kas, tik ne šitai?

Laukiant, kol bus baigtas tyrimas, lygiai dvi savaites mane laikė Tiraspolio policijos nuovados areštinėje. Trys mūsų užpuolikai atsiėmė pareiškimus, kai mano tėvas į jų namus pasiuntė reikiamus žmones.

Melą išleido po savaitės, nes jis nepanaudojo peilio.

Aš jį panaudojau. Mano peilis buvo rastas toje vietoje, ir, nors nukentėjusieji nieko nereikalavo iš teisėsaugos, pakako mus suėmusių policininkų ataskaitų ir mano pirštų atspaudų ant ginklo.

Procesas buvo žaibiškas: prokuroras prašė įkalinti mane trejus metus griežtojo režimo nepilnamečių kalėjime. Advokatas — valstybės apmokamas teisininkas, tačiau, nepaisant to, puikiai dirbantis savo darbą dar ir todėl, kad, kaip vėliau sužinojau, iš mano šeimos buvo gavęs tam tikrą sumą pinigų, — akcentavo bylos savitumą: tai, kad nėra nukentėjusiųjų pareiškimų, priminė gerą mano elgesį per pirmą teistumą, kurį praleidau namie, ir ypač tai, jog buvo neįmanoma įrodyti, kad ginklas priklauso man. Galbūt jį radau ten, o gal net atėmiau iš pačių nukentėjusiųjų, kurie, beje, antrame pareiškime pasivadino „užpuolikais”. Galiausiai teisėja, pagyvenusi ir apkūnoka moteris, laidotuvėms tinkamu balsu, paskelbė:

— Metai įkalinimo griežtojo režimo nepilnamečių kolonijoje su galimybe, gerai elgiantis ir praėjus penkiems mėnesiams nuo įkalinimo pradžios, prašyti išleisti anksčiau laiko.

Visiškai neišsigandau ir nenustebau. Prisimenu, kad jaučiausi taip, tarsi eičiau kur nors į ekskursiją, į turistinį žygį. Ruoščiausi kurį laiką pailsėti, o paskui sugrįžti namo. Tiksliau, jaučiausi taip, tarsi ruoščiausi nuveikti ką nors tokio, ko laukiau visą gyvenimą, ką nors reikšmingo ir svarbaus.

Taigi, mane nuvežė į kalėjimą, į vietą pavadinimu „Akmenynė”. Tai buvo didelis kalėjimas, turintis daugybę blokų ir skyrių. Senovinis, dar caro laikų, triaukštis statinys. Kiekviename aukšte buvo po penkiasdešimt patalpų. Visos jos vienodo dydžio — po septyniasdešimt kvadratinių metrų. Kiekvienoje patalpoje buvo po du langus, tiksliau, po dvi skyles be langų rėmų ir be stiklų, ant jų tik iš lauko privirinta metalinė plokštė su mažomis skylutėmis orui.

Mane nuvedė į patalpą trečiame aukšte. Geležinės durys priešais atsivėrė, ir kalėjimo prižiūrėtojas tarė:

— Nagi, nebijok įeiti, neverk išeidamas...

Žengiau žingsnį, ir durys triukšmingai užsidarė man už nugaros. Žvelgiau į vidų ir negalėjau patikėti savo akimis.

Kambarys buvo pilnutėlis triaukščių medinių lovų, sustatytų viena priešais kitą. Tarp jų taip mažai vietos, kad vos buvo galima praeiti. Nuogi ir suprakaitavę paaugliai sėdėjo ant lovų, vaikštinėjo aplink. Oras buvo persunktas išvietės smarvės, cigarečių dūmų ir dar kažkokio šleikštaus dvoko. Atsidavė nešvaraus šlapio skuduro, kuris po kiek laiko pradeda pūti, tvaiku.

Buvo matyti tik pusė kambario. Maždaug pusantro metro nuo grindų aukštyje oras darėsi tirštesnis, ir iki pat lubų kabojo kažkas panašaus į didžiulį garų debesį.

Stovėjau ir stengiausi suvokti, ką daryti. Puikiai mokėjau kalėjimo taisykles. Žinojau, kad negaliu žengti nė žingsnio tolyn į kambarį, kol man to neleido kameros lyderis. Dairiausi aplink ir nemačiau, kad kas nors kreiptų dėmesį į mano pasirodymą. Be to, man ėmė atrodyti, kad drabužiai dėl viduje tvyrančios drėgmės darosi vis sunkesni. Tuomet pajutau, kaip kažkas nukrito man ant galvos. Pakėliau ranką, norėdamas nusibraukti tai, kas ant manęs nukrito, tačiau netrukus man ant pečių ėmė birti ir daugiau jų. Tuomet nusipurčiau, norėdamas juos nusikratyti.

— Nesijaudink, tai ne tarakonai... Prie durų jų daug, bet į kambarį neina, nes po gultais dedame nuodų...

Pažvelgiau su manimi kalbančio balso pusėn ir išvydau labai liesą vaikinuką šlapiomis ir nešvariomis trumpikėmis, nuplikusia galva, be priekinių dantų ir su akiniais. Nieko nepajėgiau jam pasakyti. Jaučiausi taip, tarsi tūnočiau burbulo viduje.

— Aš Nykštukas, čia esu šnyras. Ko ieškai? Sakyk, aš tau jį surasiu, — taręs priėjo šiek tiek arčiau ir ėmė žiūrėti į mano tatuiruotę ant dešinės rankos. Šnyras nusikaltėlių žargonu reiškia „tas, kuris vaikšto pirmyn atgal”. Jų yra visuose Rusijos kalėjimuose. Tai individas, kurio niekas negerbia, nelaiko garbingu nusikaltėliu. Jis yra visos kameros vergas, nešioja žinutes nuo vienų nusikaltėlių kitiems.

— Ar čia yra sibiriečių? — paklausiau abejingu tonu, kad iš karto suprastų, jog nuo manęs turi laikytis atokiau.

— Žinoma, kad yra, kaipgi nebus: Filatas Baltas iš Magadano, Kerja Jakutas iš Urengojaus...