Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

— Paskui tau papasakosiu, dėde. Bjauri istorija.

— Ir būtinai per savo gimtadienį turėjai prisidirbti? Visi tavo draugai jau girti, laukia tavęs...

— Nešvęsiu, dėde, vos laikausi ant kojų. Noriu tik išsimiegoti.

Dvi dienas pragulėjau lovoje. Kėliausi tik pavalgyti ir nueiti į tualetą. Antrą dieną Melas atėjo manęs aplankyti drauge su Sargu, dėde Rąstu. Jis norėjo, kad aš pats papasakočiau, kaip viskas buvo.

Viską jam papasakojau, ir jis pažadėjo per keletą valandų sutvarkyti reikalą dar ir todėl, kad nebūtų imtasi atsakomųjų veiksmų prieš Geką, Fimą ir Ivaną. Pirštas liko gyventi mūsų rajone.

Po kokios savaitės Rąstas pasikvietė mane į savo namus pasikalbėti su vienu žmogumi iš Geležinkelio stoties rajono. Jis buvo suaugęs nusikaltėlis, autoritetingas Juodosios sėklos kastos atstovas vardu Virvė. Tai buvo vienas iš nedaugelio Geležinkelio stoties rajono nusikaltėlių, gerbiamų mūsų rajone.

Išvydau juos sėdinčius prie stalo. Virvė atsistojo ir priėjo manęs pasitikti, žvelgdamas tiesiai į akis.

— Vadinasi, tai tu tas įžymusis rašytojas?

Rašytojas nusikaltėlių žargonu reiškia mikliai su peiliu elgtis mokantį žmogų. Raštas yra dūris peiliu.

Nežinojau, nei ką atsakyti, nei ar galiu kalbėti. Todėl pažvelgiau į Rąstą. Jis pritariamai linktelėjo.

— Rašau, kai reikia, kai mane įkvepia mūza, — atsakiau.

Virvė plačiai nusišypsojo.

— Esi guvus basakojis.

Pavadino mane basakoju. Tai geras ženklas. Reikalas galėjo išsispręsti mano naudai.

Virvė atsisėdo ir pakvietė mane sėstis greta jųdviejų.

— Tik vieną sykį klausiu tavęs, ką manai apie šį reikalą, ir daugiau apie tai nekalbėsime, — Virvė kalbėjo labai ramiai ir užtikrintu balsu. Buvo matyti, kad jis turi autoritetą ir moka tvarkytis. — Jeigu iš tavo pusės istorija baigta ir nenori niekam keršyti, duodu tau garbės žodį, kad mes, Geležinkelio stoties rajono žmonės, griežtai nubausime visus, sukėlusius tau ir tavo draugams nepatogumų. Jeigu nori keršyti kam nors konkrečiai, gali tai daryti, tačiau tuomet visu tuo užsiimti teks pačiam.

Nesvarsčiau nė akimirkos, atsakymas iškart išsiveržė man iš lūpų:

— Neturiu nieko asmeniško nė prieš vieną Geležinkelio stoties rajono nusikaltėlį. Kas buvo, pražuvo, teisingiausia būtų viską pamiršti. Tikiuosi, kad nenužudžiau nė vieno jūsiškio, bet juk žinote, kaip būna per muštynes — kiekvienas stengiasi išlikti kaip galėdamas.

Norėjau, kad jis suprastų, jog man nerūpi kerštas, jog visų svarbiausia taika ir ramybė bendruomenėje.

Virvė žiūrėjo į mane rimta, tačiau gera žadančia, draugiška išraiška veide.

— Gerai, tuomet pažadu tau, kad tas, kuris surengė šį gėdingą prieš jus nukreiptą išpuolį, jums besisvečiuojant mūsų rajone, bus nubaustas ir išvarytas. Tavo draugai gali gyventi garbingai ir vaikščioti Geležinkelio stoties rajone aukštai iškelta galva... — padarė pauzę, žvelgdamas į kitoje kambario pusėje esančias duris. — Noriu tave supažindinti su savo sūnėnais. Deja, tau jau teko su jais susitikti, tačiau noriu, kad dabar priimtum jų atsiprašymą... — nuskambėjus šiems žodžiams, pro duris įžengė du vaikinai niūriais veidais, žemai nuleidę galvas. Vieną iškart atpažinau. Barzda — tas šiknius, kurį primušėme ir uždarėme mokykloje. Kito veidas man atrodė pažįstamas, tačiau niekaip neprisiminiau, kur esu jį matęs. Paskui pastebėjau, kad raišuoja, o po kelnėmis ant kairės kojos buvo matyti išsipūtimas nuo tvarsčių. Tai buvo tipas, kuriam po pirmojo susirėmimo dūriau peiliu, perduodamas žinutę Grifui.

Juodu priėjo ir sustojo priešais mane taip pat noriai, kaip mirtininkai prieš juos sušaudyti pasirengusią komandą. Vienbalsiai su manimi pasisveikino. Vaizdas buvo labai liūdnas ir žeminantis, man jų pagailo.

Virvė griežtu balsu jiems paliepė:

— Nagi, pradėkite!

Iškart nuskambėjus įsakymui, Barzda, mažasis narkomanas, kaip žirnius pradėjo berti akivaizdžiai mintinai išmoktus žodžius:

— Prašau tavęs, kaip brolio, atleidimo, nes suklydau. Jei nori mane nubausti, gali tai daryti, bet pirma atleisk man! — tai nebuvo taip jaudinama, kaip gali atrodyti. Puikiai supratau, kad tai grynas formalumas.

Aš taip pat turėjau suvaidinti savo vaidmenį:

— Priimk mano nuolankų, broliška meile ir užuojauta dvelkiantį pasveikinimą. Te mums visiems atleidžia Viešpats Dievas.

Tai senelio Kuzios mokyklos vaisiai. Jeigu jis būtų girdėjęs, tikrai būtų manimi didžiavęsis. Poetiškas tonas, religingas turinys... Kaip tikras sibirietis.

Nuskambėjus mano žodžiams Rąsto veide nušvito pasitenkinimą išduodanti šypsena. Virvė vos neišsižiojo.

Dabar buvo antrojo nelaimėlio eilė:

— Prašau, atleisk man, kaip broliui, nes pasielgiau neteisingai ir...

Jo balsas buvo ne toks tvirtas kaip Barzdos. Buvo aiškiai matyti, kad gerai neprisiminė savo žodžių ir juos sutrumpino. Žvilgtelėjo į Virvę suglumusiu žvilgsniu, tačiau tas net nemirktelėjo ir pats nepajuto, kaip sugniaužė kumščius.

Tuomet nusprendžiau visus juos pribaigti savo mandagumu. Giliai įkvėpiau ir kaip dainą užtraukiau tokią frazę:

— Kaip garbingasis Mūsų Viešpats Jėzus Kristus savo meile apgaubia visus mus, nusidėjėlius, ir su meile veda amžinojo išsigelbėjimo link, su tokiu pačiu nuolankumu ir džiaugsmu apgaubiu jus brolišku atleidimu.

Šventojo žodžiai. Mano kojos vos nepakilo nuo žemės, atrodė, kad tuoj tuoj lubos atsivers mano aukštybei.

Rąstas ir toliau šypsojosi. Virvė tarė:

— Atleisk mums už viską, Kolima. Ramiai grįžk namo, aš pats asmeniškai viską sutvarkysiu.

Po mėnesio sužinojau, kad Grifas buvo sumuštas iki kraujo, paženklintas pjūviu nuo burnos, per visą žandą iki pat ausies ir priverstas nešdintis iš Geležinkelio stoties rajono.

Kažkas vieną dieną man pasakė, kad jis išsikėlė į Odesą ir ten prisijungė prie nepilnamečių gaujos, tramvajuose vagiančios pinigines. Tokie žmonės nesilaikė jokių — nei žmonių, nei nusikaltėlių — įstatymų.

Po kurio laiko išgirdau, kad Grifas mirė. Jį nužudė jo paties draugai, išstūmė iš važiuojančio tramvajaus.

Geka greitai pasveiko, lūžis nepaliko jokios žymės. Vėliau jis įstojo į universiteto medicinos fakultetą.

Fimą, jo nelaimei, šeima išsivežė į Izraelį. Man pasakojo, kad kai jie stengėsi įlaipinti jį į lėktuvą, Fima ėmė prieštarauti, rėkdamas, kad jūrininkui gėda skraidyti. Primušė piloto padėjėją ir du muitinės darbuotojus. Galiausiai jiems teko jį užmigdyti raminamaisiais vaistais.

Ivanas ir toliau griežė smuiku restorane ir po kurio laiko rado būdą susitaikyti su savo draugo išvažiavimu: pradėjo gyventi su mergina. Beje, tarp miesto merginų sklandė kalbos, kad Ivaną gamta dosniai apdovanojo ne tik muzikiniu talentu.

Pirštas kurį laiką gyveno mūsų rajone, paskui plėšė bankus su viena sibiriečių gauja, o galiausiai įsikūrė Belgijoje ir susituokė su vietine moterimi.

Po įvykių Geležinkelio stoties rajone dar kurį laiką kartkartėmis sutikdavau nepažįstamų vaikinų, kurie su manimi sveikindavosi ir sakydavo: „Tą dieną ir aš ten buvau.”

Kai kurie beveik puikuodamiesi ir su pasididžiavimu rodydavo man pjūvius už kelio, randus ant šlaunų ir sakydavo: „Atpažįsti? Tai tavo darbas!”

Su daugeliu jų gerai sutariau. Laimei, tą dieną niekas nemirė, nors vieną ir sužeidžiau gana sunkiai, peiliu pataikęs šalia kepenų.

Kai Rąstas papasakojo seneliui Kuziai, kaip elgiausi su Virvės sūnėnais, jis mane savotiškai pagyrė. Kreivai nusišypsojo ir tepasakė: „Šaunuolis, Kolima. Mandagus liežuvis pjauna ir duria geriau už bet kokį peilį.”