Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Paėmiau du Molotovo kokteilius, kitus du įdaviau Gekai ir Pirštui. Melui nedaviau, nes kartą, būdamas mažas, vieną tokį jis per aukštai išmetė, šis sprogo ore, o krisdamos šukės brūkštelėjo mums patiems. Nuo tada jam buvo pavedama užduotis laikyti paruoštą degtuką arba žiebtuvėlį.

Butelius gerai supurčiau, smėlis nuo dugno pakilo, padegiau iš skudurų padarytus kamščius, o tada iškart išėjau iš už sienos ir vienu metu sviedžiau du molotovus į būrį. Po akimirkos kitus du jau laikiau rankose, juos uždegiau ir taip be perstojo...

Priešus apėmė panika. Vaikinai svylančiais veidais krito į sniegą, visur plazdėjo liepsnos, kažkas pasileido bėgti tokiu greičiu, kad akimirksniu dingo mums iš akių.

Trise ištuštinome dėžę greičiau nei per minutę. Melas nespėjo net užpūsti degtuko, o mes jau buvome baigę.

Išsitraukiau peilius ir puoliau vieną vaikiną, kuris pakilęs nuo žemės jau taikėsi nusitverti lazdą. Jis nebuvo apdegęs, buvo užsidegusi tik striukė, spėjo nusiristi į sniegą. Buvo labai įpykęs ir karingai rėkė. Porą kartų bandė man suduoti pernelyg neprisiartinęs. Tuomet aš kritau jam po kojomis, išvengiau lazdos smūgio ir suvariau peilį į koją. Kita koja jis spyrė man į veidą ir praskėlė lūpą. Burnoje pajutau kraujo skonį, tačiau sugebėjau kelis kartus įdurti jam į šlaunį ir perpjauti kelio raiščius.

Man už nugaros Melas jau buvo išguldęs tris. Vienam buvo apdegusi pusė veido, kito galvoje žiojėjo trys skylės, o iš jų rimtai tekėjo kraujas: beveik juodas, koks bėga tuomet, kai būna pažeistos kepenys, tik tirštesnis. Trečiam buvo sulaužyta ranka. Melas buvo įsiutęs, jo kojoje styrojo įsmeigtas peilis.

Pirštas laikėsi prie sienos. Jam po kojomis gulėjo dar trys. Vienam iš kojos žemiau kelio kyšojo lūžęs kaulas.

Geka taip pat rėmėsi į sieną. Buvo gavęs smūgį į kaktą: nieko rimto, tačiau buvo akivaizdu, kad jis išsigando.

Anie du bepročiai, Fima ir Ivanas, drauge talžė vieną milžiną. Gigantas tįsojo ant žemės ir dėl neaiškios priežasties nenorėjo iš rankų paleisti medinės lazdos, kurią stipriai spaudė kumštyje. Jo veidas panėšėjo į maltos mėsos gniužulą. Turbūt jau kurį laiką buvo apalpęs, bet vis nepaleido lazdos. Pasilenkiau prie jo ir pamačiau, kad lazda elastiniu bintu pririšta prie riešo. Perduodamas linkėjimus iš Sibiro perpjoviau jam kelio raiščius. Jis net neaiktelėjo, buvo visiškai išsijungęs.

Ištraukiau peilį iš Melo kojos, paskui nurišau tą elastinį bintą ir perplėšiau jį pusiau. Vieną pusę uždėjau ant žaizdos kaip tamponą, o kita stipriai sutvarsčiau. Melas nebenorėjo užsimauti kelnių, kurias buvo nusimovęs, kad būtų paprasčiau subintuoti. Sakė, kad nori leisti odai pakvėpuoti. Kvailys.

Pirštas žiūrėjo į Fimą ir Ivaną, o jo veide neblėso šypsena. Juodu jautėsi esantys protagonistai ir išdidžiai mojavo savo geležinėmis lazdomis.

Padėjau Gekai atsikelti. Jam viskas buvo gerai, tik nuo smūgio šiek tiek ūžė galva ir jautėsi sunerimęs. Iš kišenės išsitraukiau ledinuką.

— Imk, brolau, lėtai jį sučiulpk. Pasijusi geriau.

Žinoma, tai buvo nesąmonė, bet jeigu žmogus tiki, ledinukas suveikia taip pat, kaip raminamieji. Mano dėdė tai vadino „psichologiniu faktoriumi”. Jis padėjo mesti rūkyti vienam savo kameros draugui, pripūtęs miglos, kad jeigu šis kasdien po pusvalandį trins sau ausis, per mėnesį jam praeis noras rūkyti.

Geka sučiulpė saldainį ir pasijuto geriau. Jo kaktą puošė ilga mėlynė iki pat kairiosios ausies. Pasakiau jam, kad turime kaip galima greičiau išeiti iš Geležinkelio stoties rajono. Geka jaudinosi, nes tie vaikigaliai žinojo, kur jis gyvena. Bijojo grįžti namo.

— Nesibaimink, broliuk, — nuraminau. — Kai pareisime į savo rajoną, viską papasakosiu Sargui. Dėdė Rąstas viską sutvarkys.

Stengiausi jį įtikinti, kad su mumis yra saugus, mes jį apginsime.

— Iš kur žinai, kad mes esame teisūs, o ne priešingai? — paklausė.

Tą akimirką jo klausimas man pasirodė kvailas. Tik vėliau, po kurio laiko, supratau, koks jis iš tiesų išmintingas. Esmė glūdėjo visai kitur: Geka neklausė, ar mes teisūs toje arba kitose panašiose situacijose. Kalbėjo apie objektyvią mūsų pozicijos realybę mus supančio pasaulio atžvilgiu.

Mano draugas Geka buvo filosofas, bet aš nebuvau taip meistriškai įvaldęs žodžio meno, todėl atsakiau jam pirmą į galvą šovusį dalyką:

— Nes mes nuoširdūs, nieko neslepiame.

Išgirdęs atsakymą jis man keistai nusišypsojo, tarsi būtų norėjęs kažką pasakyti, bet nusprendęs pasilaikyti tai kitam kartui.

Melas išnaršė mūsų priešininkų kišenes ir rado tris peilius, šešis pakelius cigarečių, keturis žiebtuvėlius (vienas buvo auksinis, ir jis iškart įsibruko jį į kišenę), daugiau nei penkiasdešimt rublių ir maišelį, pilną auksinių žiedų bei grandinėlių, kuriuos tie liurbiai garantuotai buvo ką tik iš kur nors pavogę.

Greta statinės mūsų laukė kita grobio dalis. Medžiaginis krepšys, kuriame buvo termosas prastai išvirtos, bet vis dar gana šiltos arbatos, apie dešimt nedidelių sumuštinių su sūriu ir staigmena: trumpas dvivamzdis be buožės ir krūva visur išsimėčiusių šovinių. Buvo jų net tarp sumuštinių. Patikrinau šovinius: originalius pasilikau, o darytus namie išmečiau, nes nepažįstamų žmonių, ypač iš Geležinkelio stoties rajono, daryti šoviniai pasitikėjimo man nekėlė.

Melas buvo nustebęs ir kaip užsikirtusi plokštelė be paliovos klausinėjo:

— Kodėl jie į mus nešovė? Kodėl jie į mus nešovė? Kodėl jie į mus nešovė?

— Nes jie bekiaušiai... — atsakiau, bet tik tam, kad jis nustotų kartoti tą klausimą, nes iš tiesų aš ir pats negalėjau to suprasti. Galbūt tas, kuris atsinešė dvivamzdį, buvo užpultas iš netyčių ir nespėjo jo išsitraukti... Galbūt. Bet gal ir ne. Vienintelis neabejotinas dalykas buvo tai, kad, jeigu jis būtų juo pasinaudojęs, visa mūsų istorija būtų pasisukusi kita vaga, ir galbūt dabar aš jos nepasakočiau.

Melas norėjo pasiimti dvivamzdį, tačiau, pagal vyresniškumo teisę, jis turėjo atitekti Pirštui. Padaviau jam dvivamzdį. Pirštas gerai jį paslėpė po drabužiais. Laimei, Melas neįsižeidė, sutiko. Tik ėmė mokyti Pirštą, kaip su tuo daiktu šaudyti.

Sparčiu žingsniu patraukėme link parko. Buvau tikras, kad dar ne viskas baigta, mane slėgė keista nuojauta. Eidamas kramčiau nuo šalčio sustingusį sumuštinį ir svarsčiau, kad kaip tik per mano gimtadienį užviręs visas šitas jovalas yra visai negeras ženklas. „Vadinasi, manęs laukia sunkus gyvenimas, — sakiau pats sau. — Tik tikiuosi, kad jis nebus labai trumpas?

Mums įžengus į parką ėmė temti. Žiemą sutemsta greitai, dienos šviesa pasitraukia daug nekovojusi. Per pusvalandį pasidaro taip tamsu, kad nieko nebematyti. Žibintų parke nebuvo, pro medžius tik silpnai spindėjo miesto šviesos. Ėjome pagrindine alėja.

Einant pro sanatoriją Gekai išsakiau savo mintis apie tai, kad ta košė dar nesibaigė. Širdimi jaučiau, jog mūsų laukia dar viena pasala, o tamsus ir nuošalus parkas buvo tinkamiausia tam vieta, todėl jaudinausi dėl mūsų visų.

Geka buvo tokios pat nuomonės:

— Juk neatsitiktinai Grifas dar nepasirodė, ar ne?

Geka pasiūlė laikytis arti vienas kito, kad būtume pasiruošę vienas kitą pridengti, jeigu staiga mus užpultų.

Akimirksniu susimetėme į būrį. Ėjome vienodu žingsniu kaip kareiviai ir tikėjomės priešo puolimo bet kurią akimirką.

Perėjome visą parką, tačiau nieko neįvyko. Pamatę Centro šviesas taip apsidžiaugėme, kad beveik šokinėjome iš džiaugsmo. Melas net pradėjo šūkalioti išradingus įžeidimus Geležinkelio stoties rajono pusėn.