Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Senelis Borisas atsigręžė veidu į ikonas ir savo įprasta formuluote padėkojo Viešpačiui: „Teesie Tavo valia, Mūsų Viešpatie! Tol, kol gyvename ir Tu mus sergsti, mentų, niekingų velnių ir blogio tarnų kraujas bus gausiai liejamas! Dėkojame Tau už Tavo meilę.

Paskui sukvietė visą šeimą ir pranešė, kad ką tik įvyko stebuklas. Galiausiai visų akivaizdoje grąžino Gekai akinius tardamas: „O dabar, mano angele, dabar, kadangi gerai matai, sudaužyk tuos nereikalingus akinius!” Geka įsidėjo juos į kišenę ir pajuokavo: „Nepyk, seneli Borisai, sudaužysiu juos vėliau.” Mano senelis paglostė jam galvą ir švelniu, džiaugsmo kupinu balsu pasakė: „Daužyk kada nori, vaikeli, tik daugiau niekada jų nesidėk.”

Po to karto, kad senelis nesupyktų, Geka ateidavo į mūsų namus be akinių. Nusiimdavo juos prieš įeidamas, už durų. Jį pamatęs senelis Borisas netverdavo džiaugsmu.

Nagi, grįžkime prie mūsų: Geka gyveno su mama ir dėde, kurio praeitis buvo neįtikėtina. Jis buvo tarsi dieviško pykčio įsikūnijimas, gyvas tos malonios šeimos prakeiksmas. Dėdės vardas buvo Ivanas, tačiau žmonės jį vadindavo „Rūsčiuoju”. Prilyginimas didžiajam tironui buvo ironiškas, nes Ivanas buvo geras kaip angelas. Vyrui buvo maždaug trisdešimt penkeri, jis buvo žemas ir liesas, juodais plaukais ir tokiomis pat juodomis akimis bei nežmogiškai ilgais pirštais. Pagal profesiją jis buvo muzikas, kol įvyko nelaimė. Būdamas aštuoniolikos jis grojo smuiku žinomame Sankt Peterburgo orkestre, o jo karjera, rodės, kilo kaip tarpkontinentinė sovietinė raketa. Tačiau vieną dieną Ivanas atsidūrė vienos simpatiškos kekšės iš to paties orkestro (smuikininkės) lovoje. Ji buvo vieno įtakingo komunistų partijos nario žmona. Ivanas pametė dėl jos galvą, paviešino savo santykius su ja ir netgi paprašė jos išsiskirti su vyru. Vargšas naivus muzikantas. Nežinojo, kad partijos nariai neturi teisės skirtis, nes jie ir jų šeimos privalo būti pavyzdingi sovietinės visuomenės elementai. „O kokie gi jūs elementai, jeigu skiriatės, kada sugalvoję? Mūsų elementai turi būti tvirti kaip plienas arba dar geriau — iš tokios pat medžiagos, iš kurios gaminami mūsų tankai ir populiarieji Kalašnikovo automatai. Ar kam yra tekę matyti blogai pagamintą sovietinį tanką? Arba užsikertantį kalašnikovą? Šeimos turi būti tokios pat idealios kaip ginklai.”

Taigi, vos mūsų Ivanas pabandė elgtis taip, kaip liepia širdis, buvo sutryptas meilužės vyro galios, kuri pasireiškė brutaliu kelių sovietinių slaptųjų tarnybų agentų įsikišimu. Jie taip jį prišėrė vaistų, kad liko tik griaučiai.

Oficialiai jis dingo be žinios. Niekas nežinojo, kur. Visi manė, kad per Suomiją pabėgo iš SSRS. Po kelių mėnesių atsirado psichiatrinėje ligoninėje, kur buvo atvežtas, kai kažkas jį rado gatvėje. Ivanas buvo labai prastos psichinės būklės, net savo vardo neprisiminė. Turėjo tik smuiką: pagal jį gydytojai surado orkestrą, o vėliau ir seserį.

Deja, Ivano sveikata buvo sugadinta visam laikui. Veidas atrodė taip, tarsi jį kamuotų ilga ir nepaprastai didelė abejonė. Bendravo be problemų, tačiau užtrukdavo, kol apgalvodavo klausimus ir sugalvodavo atsakymus. Sugaišdavo kur kas ilgiau nei sveikas žmogus.

Ivanas ir toliau griežė smuiku. Tai buvo vienintelis dalykas, — siejantis jį su realiu pasauliu. Savotiškas inkaras, į kurį įsikibęs laikėsi visą gyvenimą. Dukart per savaitę grodavo vienoje Centro kavinių, o paskui prisigerdavo iki žemės graibymo. Sakydavo, kad būdamas girtas kartais patirdavo visiško proto aiškumo akimirkų, deja, jos greitai pasibaigdavo.

Ivanas turėjo ištikimą savo gyvenimo draugą, kuris jau seniai kartu su juo dalyvaudavo visose alkoholio fiestose. Tai buvo kitas toks pat vargšas vardu Fima. Būdamas devynerių susirgo meningitu ir nuo tada prarado blaivų protą. Fima buvo labai aršus ir visur regėdavo priešus: pirmą kartą įėjęs į kokią nors vietą užkišdavo dešinę ranką už palto, tarsi norėtų išsitraukti įsivaizduojamą pistoletą. Fima buvo piktas ir nuolat ieškodavo nemalonumų, bet niekas nieko nesakydavo, nes jis buvo nesveikas. Visur vaikščiodavo apsivilkęs jūrininko paltą ir šūkaliodavo jūrininkams būdingus šūksnius, tokius kaip: „Mūsų nedaug, bet mūsų marškinėliai dryžuoti!” arba „Visu greičiu pirmyn! Inkarus subinėn, paskandinkite tą sušiktą fašistų rendelį!” Fima skirstė pasaulį į dvi grupes: „saviškius”, žmones, kuriais jis pasitikėjo, laikė savo draugais, ir „fašistus”, tuos, kuriuos laikė priešais ir todėl juos mušdavo bei įžeidinėdavo. Niekas nežinojo, kaip jis nusprendžia, kas yra „saviškis”, o kas „fašistas”. Jam tai padiktuodavo kažkokia giliai viduje slypinti nuojauta.

Ivanas su Fima kartu privirdavo nemažai košės. Fima buvo aršus, užtat Ivanas mušdavo su įgimtu žiaurumu, puldavo žmones kaip gyvulys laimikį.

Žodžiu, kaip tik dėl šių jųdviejų savybių labai tikėjausi rasti juos namie.

Mums atėjus, Geka, Ivanas ir Fima svetainėje žaidė laivų mūšį.

Geka atsipalaidavęs juokėsi ir šaipėsi iš savo žaidimo draugų. „Bul bul bul”, — juokaudamas kartojo ir mėgdžiojo skęstančio laivo garsą.

Fima drebančiomis rankomis nusiminęs spaudė savo lapelį: turbūt jo flotilės padėtis buvo beviltiška.

Ivanas stovėjo kampe nukabinęs nosį, o jo lapelis buvo numestas ant žemės. Vadinasi, jis ką tik buvo pralaimėjęs mūšį. Ivanas laikė rankose smuiką ir po truputį griežė kažkokią keistą labai lėtą ir liūdną melodiją, primenančią iš tolumos sklindantį šauksmą.

Trumpai nupasakojau Gekai, į kokią padėtį patekome, ir paklausiau, ar galėtų mums padėti pereiti rajoną.

Jis iš karto sutiko, o Fima su Ivanu nusekė jam iš paskos kaip avinėliai, pasirengę virsti liūtais.

Išėjome į gatvę. Žvelgiau į mūsų gaują ir negalėjau patikėti, kad per savo gimtadienį turėjau įklimpti į šitokią istoriją, kuri darėsi vis neįtikėtinesnė: du nepilnamečius sibiriečius ir vieną ką tik iš kalėjimo išėjusį suaugusįjį, kurie tikisi gyvi pasprukti iš rajono, kur paskelbta jų medžioklė, lydi gydytojos sūnus ir du pasiutę silpnapročiai.

Mudu su Geka ėjome priekyje, kiti sekė mums iš paskos. Plepėdamas su Geka nugirdau, kaip Melas pasakoja Pirštui savo stebuklingas istorijas. Porino apie didžiulę žuvį, kuri iki pat mūsų kvartalo atplaukė upe prieš srovę, nes ją atviliojo tetos Martos obuolienės aromatas. Kiekvieną kartą, kai Melas pasakodavo šią istoriją, juokingiausia būdavo, kai rodydavo, kokio dydžio ta žuvis buvo. Išskėsdavo rankas kaip nukryžiuotas Kristus ir sunkiai tardamas žodžius surikdavo: „To-oo-okio didumo!” Viena ausimi klausiausi jo pasakojimo, laukdamas, kada pasigirs ši frazė, o kita klausiausi Gekos. Jaučiausi tiesiog puikiai. Atrodė, kad paprasčiausiai einu pasivaikščioti su draugais.

Melas pabaigė savo istoriją, o Fima pakomentavo:

— Sūdąs, kad žinotum, kiek tokių padarų man teko matyti iš savo laivo! Banginiai mane užkniso, jūroje pilna tokio šlamšto!

Atsigręžiau, norėdamas pamatyti jo veido išraišką, kai tarė tuos žodžius, ir pastebėjau, kaip kažkas praskriejo visai pro pat mano veidą. Daiktas skriejo taip arti, kad beveik lietė skruostą. Tai buvo plytos gabalas. Tą pat akimirką Geka suriko:

— Sūdąs, pasala!

Iš dviejų priešpriešinių kiemų išniro apie dešimt vaikigalių, apsiginklavusių lazdomis ir peiliais. Jie bėgo link mūsų ir šaukė:

— Užmuškime juos, visus užmuškime!

Įkišau ranką į kišenę ir išsitraukiau savo piką. Paspaudžiau mygtuką, spyruoklė spragtelėjo, ašmenys klanktelėjo ir iššoko. Jutau, kaip Melo nugara atsiremia į maniškę, o balsas sako: