Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Nužingsniavome. Barzda ėjo vidury, kalbėjomės apie šį bei tą. Perėjome kokį dešimtį tuščių kiemų: spaudė toks šaltis, kad visi žmonės tūnojo namie.

Turėjome eiti pro vieną seną uždarytą ir apgriuvusią mokyklą, kurioje vasarą rinkdavosi ir šėldavo Geležinkelio stoties rajono vaikai. Prieš dvejus metus toje vietoje buvo žiauriai nužudyta nepilnametė mergina. Vargšelė neturėjo šeimos. Kad išgyventų, turėjo verstis prostitucija. Jos pačios draugai, irgi nepilnamečiai, vertė ją tuo užsiimti, o paskui atimdavo ir tuos kelis uždirbtus grašius. Nužudė ją todėl, kad norėjo nustoti parsidavinėti ir išsikraustyti gyventi į kitą rajoną, kur buvo radusi siuvėjos padėjėjos darbą.

Istorija buvo siaubinga. Jie pririšo ją prie seno lovos rėmo be tinklo ir prievartavo, kankino beveik tris dienas iš eilės. Ji taip ir gulėjo, pakibusi ore. Riešai ir čiurnos neatlaikę trūko. Mergina buvo rasta visa supjaustyta, ant veido buvo matyti užgesintų cigarečių žymių, į išeinamąją angą buvo įkištas didelis santechninis raktas, o į vaginą — elektrinė spiralė, kuria jie merginą po truputį svilino, kad ilgiau kankintųsi.

Iš pradžių Geležinkelio stoties rajono žmonės bandė nuslėpti tą siaubingą žmogžudystę, tačiau greitai apie ją sužinojo visas miestas ir įsikišo autoritetingi nusikaltėliai. Jie liepė Geležinkelio stoties rajono Sargui per kelias dienas surasti visus, dalyvavusius žmogžudystėje, mirtinai juos sumušti, uždaužyti lazdomis, o paskui pakabinti jų kūnus nusikaltimo vietoje ir laikyti savaitę. Tuomet palaidoti lavonus, o ant kapo nestatyti nei kryžiaus, nei kokio kito atpažinimo ženklo.

Taip ir buvo. Mes taip pat buvome nuėję pažiūrėti už kojų mokyklos verandoje pakabintų šunsnukių kūnų. Buvo išpurtę kaip kamuoliai, pajuodę nuo smūgių. Nukreipiau žvilgsnį, jis tada nuslydo į sienas. Jos buvo labai storos. Pamaniau, kad tuomet, kai jie kankino merginą, niekas negirdėjo jos riksmų. Turbūt mirti žinant, kad už poros žingsnių nuo pragaro, į kurį pakliuvai, žmonės ramių ramiausiai namie daro įprastus dalykus ir neįsivaizduoja net menkiausios dalelės tavo jaučiamo skausmo, yra sunku ir labai baisu. Apie tai pagalvojus man norėjosi verkti: „Visas keliamas triukšmas čia ir lieka”, ir tai tik lašas jūroje, palyginti su tuo, ką patyrė ta vargšė mergina.

Kai priėjome mokyklą, švelniai kumštelėjau Melui, duodamas ženklą, kad gali pradėti.

— Vaikinai, nebeiškenčiu, — iškart tarė jis, — turiu būtinai nusilengvinti. Užsukime į vietelę, kur niekieno netrukdomas galėčiau „palaukti traukinio”.

Barzda pažvelgė į Melą, paskui į mane, jo veide šmėstelėjo susirūpinimas. Galbūt norėjo paprieštarauti, bet to nepadarė, kad nieko neįtartume. Tepasakė:

— Gerai, einam, parodysiu tau vietelę. Čia, mokykloje.

Vos tik įėjome, Melas stumtelėjo Barzdą iš už nugaros ir šis parkrito pilvu žemyn ant apledijusių grindų. Atsigręžė ir pažvelgė į mus persigandęs.

— Ką darote, ar išprotėjote? — paklausė drebančiu balsu.

— Tai tu išprotėjai, jei manai, kad gali mus vynioti apie pirštą kaip kokius nuopisas... — pasakiau, o Melas tuo metu specialiai vaizdingai atlenkinėjo ir užlenkinėjo savo automatinį peilį. Sukinėjo jį rankoje beveik apgailestaudamas, atrodė šiek tiek liūdnas, o nuo peilio ašmenų atsispindėjo ir ant nešvarių, vulgariais posakiais aprašinėtų sienų krito tūkstančiai saulės zuikučių.

Lėtai ėjau Barzdos link, o jis tokiu pačiu greičiu atbulas šliaužė grindimis, kol atsirėmė į sieną. Toliau kalbėjau taip, tarsi viską žinočiau. Norėjau, kad jis pasijustų atsidūręs pavojuje ir niekam nereikalingas.

— Specialiai tam ir atėjome, kad užrištume tą reikalą... Pamatysi, kad negražu apgaudinėti mus, iš Žemupio.

— Neskriauskite manęs, aš niekuo dėtas! — Barzda pragydo greičiau, nei tikėjomės. — Nieko nežinau apie jūsų reikalą, tik vykdau Grifo nurodymą...

— Kokį nurodymą? — paklausiau, aulinio galu spausdamas šoną.

— Kad jeigu ateis kas nors iš Žemupio, mes turime juos tučtuojau nuvesti pas jį! — lemeno karkiančiu balseliu Barzda, beveik apimtas isterijos.

Melas pasilenkė ir pradėjo liesti jį peiliu, palengva lįsdamas po drabužiais, o jis su kiekvienu Melo judesiu vis smarkiau verkė užsimerkęs ir maldavo nežudyti. Tiksliau, maldavo mane, nes galvojo, kad Melas bet kokia kaina nori jį nužudyti.

Šiek tiek palaukiau, kad kaip reikiant iškeptų, o kai supratau, jog pasiekė ribą ir visiškai nebepajėgė man pasipriešinti, pasiūliau:

— Sakyk, kur galime rasti tą Pirštą. Mes atiduosime jam laišką, ir tu išsigelbėsi. Bet nebandyk man nepaklusti. Puikiai pažįstame jūsų sušiktą skylę ir, jeigu nusiusi mus ne ten, suprasime. O jeigu kartais Piršto nerasime, tave nudėsime, bet ne peiliu: negyvai primušime, prieš tai sulaužę kaulus...

Per keletą sekundžių Barzdos žodžiai man prieš akis nupiešė tikrąjį kelią į Piršto namus.

Nusprendėme uždaryti Barzdą mokykloje, kad neiškrėstų netikusio pokšto. Radome pusrūsyje duris, kurias, medinį pagalį perkišus per metalinę rankeną, buvo galima užremti iš išorės. Patalpa buvo šalta ir tamsi, tikra skylė. Kaip tik tinkama Barzdai, kukliai laukiančiam savo lemties.

— Uždarysime tave čia, ir iki vasaros niekas net nepastebės. Jeigu melavai, ir mums iškils problemų, jeigu kartais mus nudobs arba sumuš, liksi pūti čia. Mirsi vienut vienas. Jeigu viskas baigsis gerai, kam nors pranešime, kur esi, ir būsi išlaisvintas. Aišku? Gyvensi. Ir įsidėmėk šią asmeninę pamoką, kurią tau suteikėme nemokamai.

Melas įstūmė Barzdą į tamsą ir strypu užrėmė duris. Anapus pasigirdo beviltiškas verksmas:

— Nepalikite manęs čia, labai prašau, nepalikite manęs!

— Tylėk, būk vyras. Ir melsk Dievą, kad mums nieko nenutiktų, kitaip tu miręs!

Piršto namai buvo tolokai, ketvirtis valandos kelio pėsčiomis. Turėjome stengtis neatkreipti į save dėmesio, tačiau kuo toliau skverbėmės į rajoną, tuo labiau mažėjo galimybė iš jo išeiti sveikiems ir gyviems.

Visų pirma bandėme nuspėti, ką mums galėjo būti paruošęs tas pusprotis Grifas. Keista, tačiau smalsumas vis didėjo. Bet kokia kaina norėjau sužinoti, kokia mirtimi jis trokšta mane numarinti Geležinkelio stoties rajone. Nebuvau išsigandęs, tik įsiaudrinęs, tarsi žaisčiau azartinį žaidimą. Melas žingsniavo ramiai ir nerodė kokių nors vidinio dialogo ženklų. Veide ta pati bereikšmė išraiška. Kartkartėmis žvilgtelėdavo mano pusėn ir kreivai nusišypsodavo.

— Kokio velnio juokiesi, ar nesupranti, kad įklimpome į mėšlą? — sakiau, stengdamasis šiek tiek jį įbauginti. Ne blogo norėjau, tiesiog šiaip šiek tiek sudrumsti vandenis.

Nė velnio. Beprasmiška. Tik dar labiau šypsojosi.

— Visuos juos sutvarkysim, Kolima, — lingavo. — Bus skerdynės, tekės kraujo upės!

Tiesą sakant, kaip tik skerdynių ir norėjau išvengti.

— Svarbu, kad tas kraujas būtų ne mūsų... — atsakiau, bet jis net nesiklausė. Žygiavo kaip pusę pasaulio išguldyti pasiryžęs karžygys.

Priėjome Piršto namą, užlipome į antrą aukštą ir sustojome priešais jo buto duris. Melas pakėlė ranką ir jau norėjo skambinti, bet aš jį sulaikiau. Visų pirma pažvelgiau pro rakto skylutę, kuri buvo tikrai nemaža. Buvo matyti apšnerkštas koridorius, žemai nuleista siūbavo deganti lempa, tarsi kažkas ją būtų tyčia trūktelėjęs žemyn. Koridoriaus gale atsisėdęs priešais įjungtą televizorių liesas vyras trumpais plaukais skutimosi peiliuku, kaip daro kaliniai kalėjime, kirposi kojų nagus.