Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Tame animaciniame filmuke buvo skatinama pasaulio vaikų draugystė. Pasakojama vieno berniuko, keliaujančio į salą aplankyti juodaodžio berniuko, istorija. Sala kaip tik ir vadinosi Čiunga Čianga. Sovietinio berniuko žvilgsnis buvo labai ryžtingas (kaip ir visų komunistų bei jų šeimos narių), turėjo jis garlaivį, mažytį šuniuką, kuris taip pat buvo komunistinių pažiūrų, vilkėjo jūreivišką aprangą. Juodaodis berniukas buvo tamsus kaip naktis be mėnulio ir vilkėjo tik trumputį iš lapų padarytą sijonėlį. Jo draugai buvo beždžionėlė ir papūga. Paskui pasirodydavo krokodilas, begemotas, zebras, žirafa ir liūtas. Visi susikibdavo už letenų ir drauge šokdavo rateliu.

Iš viso filmukas trukdavo apie ketvirtį valandos, daugiau nei dešimt minučių užimdavo trys dainos. Tarp vienos ir kitos būdavo įterptas koks nors trumputis dialogas. Į istoriją įėjusi ir visų SSRS vaikų pamėgta daina būdavo dainuojama paskutinė. Joje pagal linksmą ir jaudinamą melodiją moteriškas balsas dainavo apie tai, koks laimingas ir nerūpestingas yra gyvenimas Čiunga Čiangos saloje:

Čiunga Čianga — mėlynas dangus,

Čiunga Čianga — vasara pas mus,

Čiunga Čianga — linksma ir smagu,

Čiunga Čianga — kiek gerų draugų.

Ši sala — ji stebuklinga,

Gyvenu joje laiminga,

Gyvenu joje laiminga,

Čiunga Čianga.

Supas saulėje bananai,

Ir kokosai, ir bananai,

Ir kokosai, ir bananai,

Čiunga Čianga.

Už maisto prekių sandėlių pagaliau prasidėjo pirmieji Geležinkelio stoties rajono namai. Šis rajonas priklausė Juodajai sėklai, čia galiojo kitokios negu mūsų taisyklės. Turėjome elgtis tinkamai, kitaip galėjome gyvi ir neišeiti.

To rajono paaugliai buvo labai žiaurūs, siekdavo užsitarnauti kitų pagarbą pačiomis brutaliausiomis priemonėmis. Įtaka tarp nepilnamečių buvo simbolinė. Kai kurie jų galėjo vadovauti kitiems nepilnamečiams, tačiau suaugę nusikaltėliai su jais nesiskaitė. Todėl, savaime suprantama, paaugliai skubėjo suaugti. Norėdami, kad tai nutiktų kuo greičiau, daugelis tapdavo tikrais sadistais ir neteisingais idiotais. Jų rankose nusikaltėlių taisyklės buvo taip iškraipomos, kad tapdavo absurdiškos, beprasmės, ribotos ir virsdavo vien pretekstu. Pavyzdžiui, jie nenešiodavo raudonos spalvos drabužių ir kitų daiktų. Sakydavo, kad tai komunistų spalva. Jeigu kas nors užsivilkdavo ką nors raudono, šie galėdavo net imti jį kankinti. Savaime suprantama, nė vienas, gimęs tose vietose, niekada nesivilkdavo nieko raudono, tačiau, jeigu ant ko nors supykdavai, pakakdavo slapčia įbrukti jam į kišenę raudoną nosinę ir garsiai sušukti, kad jis komunistas. Vargšelis būdavo tuoj pat apieškomas, ir jeigu kas nors rasdavo nosinę, niekas nebesiklausydavo pasiaiškinimų, visiems jis tapdavo nebe jų žmogumi.

Geležinkelio stoties rajono oras buvo persismelkęs šios nuolat vykstančios kovos dėl įtakos arba, kaip tai vadindavo senelis Kuzia, „šunsnukių lenktynių” dvasia. Tam, kad turėtum autoritetą tarp rajono paauglių, privalėjai mokėti visuomet išduoti saviškius, su niekuo nebūti susietas draugystės saitais ir saugotis, kad tavęs paties neišduotų. Taip pat reikėjo mokėti būti suaugusių nusikaltėlių subinlaižiu ir nebūti auklėtam kokia nors teigiamo žmogiškojo kontakto forma.

Tie vaikai užaugo įsitikinę, kad juos supa tik priešai. Todėl vienintelė jiems suprantama kalba buvo vienas kito erzinimas.

Kilus muštynėms, jie elgdavosi skirtingai. Kai kurios grupuotės mušdavosi garbingai, todėl su daugeliu jų draugavome. Kiti vis stengdavosi, kaip pas mus sakoma, „smūgiuoti iš už kampo”, kitaip tariant, pulti iš už nugaros. Jie nesilaikydavo jokių susitarimų. Galėdavo ramiausiai į tave šauti net tuomet, kai prieš tai buvo sutarta nenaudoti šaunamųjų ginklų.

Geležinkelio stoties rajono vaikai buvo susiskirstę į grupes, kurios, skirtingai negu mūsiškės, vadinosi ne „gaujomis” (šį žodį laikė šiek tiek įžeidžiamu), o „kontoromis”, tai reiškė „tvarkos palaikymo pajėgas”. Kiekviena kontora turėjo savo vadą, arba, kaip jie vadino, bugorį, kitaip tariant, „kalvą”.

Tarp manęs ir to kvartalo bugorio kiek anksčiau iškilo nesutarimų. Jis buvo metais už mane vyresnis, pravarde Grifas. Buvo juokingas melagis. Į mūsų miestą buvo atsikraustęs prieš ketverius metus ir apsimetė esąs žinomo nusikaltėlio pravarde Baltas sūnus. Mano dėdė puikiai pažinojo Baltą, juodu drauge sėdėjo kalėjime. Senelis man papasakojo jo istoriją.

Tai buvo Juodosios sėklos kastai priklausantis nusikaltėlis, tačiau senosios jos kartos atstovas. Mano dėdė pasakojo, kad Baltas visus gerbė, niekada nesielgdavo įžūliai, visuomet būdavo kuklus. Devintame dešimtmetyje, kai grupelė jaunų Juodosios sėklos narių užsimojo išstumti senuosius autoritetus (vienintelis jų tikslas buvo praturtėti ir visuomenėje įsitvirtinti kaip verslininkai), daugelis senių visomis jėgomis bandė užkirsti tam kelią. Tuomet jaunieji pradėjo žudyti savo senius: tais laikais taip buvo beveik visur.

Į Baltą buvo pasikėsinta. Jam su savo vyrais lipant iš mašinos pro šalį pravažiavo kita mašina, iš kurios kažkas ėmė į jį šaudyti. Tuo metu gatve ėjo daug žmonių, keli buvo sužeisti. Baltas galėjo pasislėpti už šarvuotos mašinos, tačiau pamatė šūvio trajektorijoje esančią moterį ir metėsi link jos, kad uždengtų savo kūnu. Buvo sunkiai sužeistas ir po kelių dienų ligoninėje mirė. Prieš mirdamas paprašė saviškių surasti tą moterį, jo vardu atsiprašyti už tai, kas įvyko, ir nusiųsti jai pinigų. Šis jo gestas plačiai nuskambėjo nusikaltėlių pasaulyje. Net Balto žudikai ėmė atgailauti ir atsiprašė senių, tačiau netrukus toliau vieni kitus žudė, ir, kaip mano senelis sakydavo, „tuomet jau vienas Kristus žinojo, kas verda tame puode”.

Žodžiu, mūsų bendruomenėje apie Baltą buvo atsiliepiama tik gerai. Todėl, kai sužinojau, kad į miestą atvyko jo sūnus, kuriam po tėvo mirties teko išvykti iš savo krašto, nes daug žmonių norėjo jam atkeršyti, panorau kuo greičiau su juo susitikti. Iš karto apie tai pasakiau savo dėdei, tačiau jis man atsakė, kad Baltas neturėjo nei vaikų, nei šeimos, nes gyveno laikydamasis senųjų taisyklių, pagal kurias Juodosios sėklos nariai negalėjo nei tuoktis, nei auginti vaikų. „Buvo vienišas kaip stulpas stepėje”, — patikino dėdė.

Po kurio laiko sutikau Grifą. Nevyniodamas žodžių į vatą prabilau apie reikalą ir jį demaskavau. Susimušėme. Tą kartą daviau jam į kaulus, todėl nuo tos dienos Grifas pradėjo manęs neapkęsti ir visaip stengėsi atkeršyti.

Vieną 1991 metų žiemos vakarą girtas ėjau namo iš vakarėlio. Buvau su Melu, kuris buvo dar girtesnis nei aš. Apie vidurnaktį toje vietoje, kur mūsų rajonas ribojasi su Centro rajonu, išdygo Grifas su trimis savo draugeliais. Aplenkė mus dviračiais ir sustojo priešais, užstodami kelią. Grifas išsitraukė iš striukės kišenės 16 kalibro dvivamzdį nupjautavamzdį ir dukart į mane iššovė. Pataikė į krūtinę. Šoviniai buvo su smulkintomis vinimis, tačiau, mano laimei, jie buvo prastai padaryti: į vieną buvo įdėta per daug parako ir mažai vinių bei per daug giliai įstumtas kamštis, todėl jis sprogo dvivamzdžio viduje, o atgalinė ugnis šiek tiek apdegino tam vargšui idiotui ranką ir veidą. Kitame šovinyje buvo padaryta priešinga klaida: įdėta per daug vinių, bet per mažai parako ir turbūt nepakankamai tvirtai užkištas kamštis. Todėl vinys iššovė nedideliu greičiu ir tik šiek tiek apdraskė man striukę. Tiesa, viena įsmigo į pat odą, bet nieko nepadarė. Netgi pastebėjau ją ne iš karto, o tik po poros dienų, kai pamačiau rausvą pūslelę.