Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Aš likau stovėti, rankose laikydamas ligonių ryšulėlį. Išvyniojau jį: viduje buvo apdriskęs, nešvarus ir drėgnas banknotas. Vienas rublis. Radau pridėtą lapelį su užrašu: „Atleiskite, negalime sumokėti daugiau.”

To rublio net nepaliečiau. Užrišau maišelį ir pajudinau valą, duodamas ženklą ligoniams. Prie lango stovėjęs žmogus įtraukė valą, pasiėmė savo rublį ir man sušuko:

— Ačiū už viską!

— Telaimina jus Dievas, žmonės! — riktelėjau iš visų jėgų.

Dešinėje tuoj pat išdygo sargybinis ir, mojuodamas kalašnikovu, mums suriko:

— Pasišalinkite nuo tvoros. Pasišalinkite arba šausiu!

— Užčiaupk savo dvokiančią srėbtuvę, sušiktas mente! — vienu balsu atsakėme abu su Melu. Tiesa, ne visai tais pačiais žodžiais, bet prasmė buvo tokia.

Neskubėdami patraukėme savais keliais. Paskui atsigręžėme. Mentas tylėjo, žiūrėjo mums pavymui tokiu piktu žvilgsniu, kad, rodėsi, tuoj sprogs. Pro langą į mus žvelgė ligonis: šypsojosi ir rūkė.

— Tą rublį galėjai ir paimti, — po kurio laiko pasakė Melas.

Negalėjau jo užmušti, nes mylėjau jį kaip draugą, todėl pasielgiau taip, kaip senelis Kuzia man visuomet liepdavo elgtis su visais tais, kurie nepajėgia suvokti esminių dalykų: palinkėjau jam sėkmės. Mano bičiulis Melas buvo tikras idiotas, toks ir tebėra: per šitiek metų nepasikeitė. Tiksliau, turbūt tik dar labiau pagedo.

Jau buvome netoli Geležinkelio stoties rajono, kur Melas vienam nusikaltėliui turėjo nunešti žinutę. Praėję ligoninę atsidūrėme prie maisto prekių sandėlių. Gerai žinojome šią vietą, nes dažnai naktimis ateidavome vogti.

Pastatai buvo seni, suręsti amžiaus pradžioje. Daug belangių plytinių statinių aukštomis sienomis. Priešais driekėsi geležinkelis. Traukiniai sustodavo tiesiai prieš sandėlius ir būdavo greitai pakraunami arba iškraunami.

Norint ten vogti reikėjo būti apdovanotam ne vagies miklumu, o trupučiu diplomatijos. Mes niekada nelauždavome durų. Viduje turėjome savo žmogų, savotišką informatorių, kuris mus įspėdavo ir pranešdavo apie tinkamą momentą. Paprastai, kai traukinius pakraudavo, jie likdavo dar keletą valandų stovėti. Mašinistai ilsėdavosi, o paskui auštant išvažiuodavo. Tad mes naktį atidarydavome vagonus ir juos ištuštindavome: buvo kur kas paprasčiau dirbti traukiniuose negu laužti sandėlio duris. Viską susikraudavome į mašinas ir nuvažiuodavome.

Traukiniai važiuodavo į Sovietų Sąjungos blokui priklausančias šalis — Rumuniją, Bulgariją ir Jugoslaviją. Veždavo cukraus, konservų, ilgai negendančių maisto produktų. Kartais atvažiuodavo jau pusiau pakrauti. Tuomet rasdavome drabužių, šiltų paltų, darbinių kombinezonų, pirštinių ir karinių uniformų. Kai kuriuose vagonuose būdavo ir elektros prietaisų, grąžtų, lanksčių vamzdžių, geležies dirbinių, elektrinių šildytuvų, ventiliatorių. Pasitaikius tokiai progai, surengdavome po tris ar net keturis reisus, kad išsivežtume kaip galėdami daugiau. Tačiau niekaip nepajėgdavome sutalpinti visko į mašiną. Laimei, mūsų žmogus leisdavo mums laikinai pasidėti prekes keliose sandėlyje įrengtose slėptuvėse.

Mūsų informatorius buvo pats senasis sandėlio sargas. Japonas, kuris, daug laiko pragyvenęs tarp rusų, buvo vadinamas Boriška.

Boriška buvo labai senas. Mūsų mieste atsidūrė drauge su sibiriečiais, su antrąja deportuotųjų banga penkto dešimtmečio pabaigoje, rusams laimėjus Antrąjį pasaulinį karą.

Japonas buvo paimtas į nelaisvę per karinį rusų konfliktą su Japonija, Chalchin Golo mūšyje. Tuomet jis susitrenkė galvą ir nualpo. Vėliau per ant žemės tįsančius lavonus pervažiavo rusų tankai, Boriška liko gyvas tik dėl laimingo atsitiktinumo. Nuvažiavus tankams, atjojo raiteliai. Jie jį ir rado: sutrikusį, klaidžiojantį kaip šmėkla tarp mirusiųjų. Pasigailėjo ir paėmė drauge, kitaip jį būtų nugalabiję pėstininkai, kurie ieškojo gyvų japonų, norėdami atkeršyti už praėjusią naktį nužudytus savo draugus, kai japonų pajėgos užpuolė pirmąsias rusų divizijas.

Kazokai jo neperdavė ginkluotosioms pajėgoms ir kurį laiką įdarbino kaip arklidžių prižiūrėtoją. Japonas turėjo valyti ir prižiūrėti iš Altajaus, Pietų Sibiro, kilusių kazokų arklius.

Kazokai su juo elgėsi gerai ir tarp jų užsimezgė draugiški santykiai.

Boriška buvo kilęs iš Igos, nindzių ir žudikų žemės. Nuo mažens buvo mokomas kovoti ginklais ir rankomis. Kazokai taip pat mėgo kovas su šaltaisiais ginklais ir imtynes, todėl Boriška juos mokydavo savo šalies, o jie jį kazokiškų technikų.

Boriška pyko ant japonų ir ypač ant samurajų bei imperatoriaus. Sakydavo, kad jie gyvena liaudies sąskaita ir kad žmonės patiria daug neteisybės. Jis pasakojo, kad į kariuomenę įstojo tik iš nevilties, dėl nelaimingai pasibaigusios meilės. Mergina, kurią įsimylėjo, buvo ištekinta už kito, turtingo ir įtakingo japono.

Ypač gerai su juo elgėsi kazokų atamanas, jų vadas (stambus ir stiprus, tipiško pietų sibiriečių sudėjimo, vyras). Vieną dieną — pasakojo Boriška — pasikvietė jį iš arklidžių. Japonas atėjo į aikštę, kurioje jo laukė ratu išsirikiavę kazokai.

„Visi japonai mirė, — pasakė atamanas, — Japonija pralaimėjo karą, o tu gali grįžti namo. Tačiau noriu, kad pirma padarytum vieną dalyką..!“ Atamanas pamojo vienam jaunam kazokui, ir šis atnešė du kalavijus. Vienas buvo Boriškos, kurį jis segėjo prie diržo tuomet, kai kazokai jį išgelbėjo, o kitas — šaška, tipiškas Sibiro kazokų kalavijas, gerokai sunkesnis už kitų Rusijos vietų kazokų kalavijus, nes sibiriečiai jį naudodavo taip pat ir malkoms kapoti. Toks kalavijas galėjo sverti net septynis kilogramus, o kariai, mokantys juo naudotis, per karą galėdavo žmogų perrėžti pusiau nuo galvos iki pat juosmens.

Atamanas paėmė tuos du kalavijus ir visiems girdint tarė: „Elgėmės su tavimi gerai, negali skųstis. Dabar noriu žinoti, ar bandymas okupuoti SSRS tau buvo gera pamoka. Štai du kalavijai. Jeigu supratai, kad kariauti su mumis buvo neteisinga, mūsų kazokišku kalaviju sudaužyk savo japonišką kalaviją. Tuomet mes tau leisime pasilikti su mumis ir tu taip pat tapsi kazoku. O jeigu manai, kad jūsų karas buvo teisingas dalykas, savuoju kalaviju sudaužyk mūsiškį. Paleisime tave į laisvę ir galėsi eiti, kur nori. Tepadeda tau Dievas, nedarysime tau nieko blogo!“

Boriška nežinojo, kaip pasielgti. Nenorėjo tapti kazoku, tačiau taip pat nemanė, kad karas su rusais buvo geras ir teisingas dalykas. Be to, labai nekentė japonų.

Paėmė į rankas savo kalaviją, jį pabučiavo, kaip kazokai bučiuoja savuosius, ir pasikabino prie diržo. Ten, kur jo vieta.

Atamanas susidomėjęs žvelgė į jį ir stengėsi suprasti, ką šis daro. Daugelis kazokų buvo įsitikinę, kad Boriška sulaužys jų kalaviją.

Jis paėmė šašką, pabučiavo, o paskui grąžino atamanui.

Visi neteko žado, o atamanas prapliupo juoktis: „Štai jums ir Boriška... Esi ne iš kelmo spirtas, japone!” — „Aš ne japonas, esu kilęs iš Igos, mano kalavijas igietiškas!“ — atsakė šis. „Gerai. Tu tikrai puikus žmogus, Boriška. Niekada nepamiršk, kas esi, ir niekada neišduok savo tradicijų... Turi didžiuotis savimi, tik šitaip galima išsaugoti savigarbą!”

Boriška liko pas kazokus dar ilgai, tačiau nuo tos dienos jam buvo leista visuomet nešiotis savo kalaviją.

Kai kazokai grįžo į Sibirą, į Altajaus kraštą, Boriška keliavo drauge. Atamanas apgyvendino jį savo namuose. Ten Boriška sutiko savo būsimą žmoną, vyriausią atamano dukrą Svetlaną. Juodu susituokė. Iš pagarbos jai Boriška priėmė stačiatikių tikėjimą ir buvo pakrikštytas Boriso vardu, kad pora galėtų susituokti bažnyčioje. Juodu pasistatė savo namus ir ten, nedidelėje gyvenvietėje ant Amūro upės kranto, gyveno.