Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Ligoninė buvo uždara, kitaip tariant, saugoma kaip visi kalėjimai, nes daugelis ligonių buvo bausmę atlikę kaliniai. Teritoriją juosė spygliuota viela, o langai buvo su grotomis.

Visame pastate buvo draudžiama rūkyti, tačiau medicinos personalas paslapčia atsinešdavo cigarečių ir už trigubą kainą jas pardavinėdavo užkietėjusiems rūkoriams. Spekuliavo kaip reikiant.

Tarp pacientų buvo nemažai tik apsimetančių ligoniais: tai nusikaltėlių lyderiai, kurie, pasinaudoję savo pažintimis, sugebėdavo gauti melagingas gydytojų pažymas, kuriose buvo teigiama, kad jie yra mirtini ligoniai. Šitaip jie laiką leisdavo tvarkingoje ligoninėje, o ne šaltame, drėgname ir smirdinčiame kalėjime. Panorėję paprašydavo atsiųsti prostitučių, rengdavo puotas su draugais ir net visos šalies nusikaltėlių lyderių susitikimus. Viskas buvo leidžiama ir slepiama, tereikėdavo sumokėti.

Patogia nusikaltėlių autoritetų viešnage ligoninėje rūpinosi viena moteris: visuomet linksma apkūni rusų tautybės medicinos sesuo, teta Marusia. Ji atrodė sveikesnė už patį Viešpatį. Visuomet įraudusiais skruostais ir skardžiu balsu bei iš vidaus trykštančia neįtikėtina energija. Nusikaltėliai ją labai mėgo, nes nebuvo nieko, ko ji jiems negalėtų parūpinti.

Ligoninė buvo padalyta į tris atskirus blokus. Pirmasis, pats gražiausias, stovėjo saulėje. Čia langai buvo dideli, be to, buvo ir šilto vandens baseinas. Tai buvo mirtiniems ligoniams skirtas blokas, kuriame kiekvienas turėjo atskirą švarų bei šiltą kambarį ir kuris buvo gerai prižiūrimas ligoninės personalo. Kaip tik ten ir tūnojo mirštančiais apsimetę nusikaltėlių autoritetai, kurie iš tiesų buvo sveiki ir kupini jėgų. Dienas jie leisdavo žaisdami kortomis, žiūrėdami amerikietiškų filmų vaizdajuostes, dulkindami jaunas medicinos seseles ir lankomi draugų, kurie jiems parūpindavo visko, ko reikia, gražiam ir smagiam gyvenimui.

Senelis Kuzia apie tuos žmones atsiliepdavo blogai. Vadindavo juos urody, tai reiškia „luošiai”. Sakydavo, kad jie yra dabartinio nusikaltėlių pasaulio gėda ir kad tokių žmonių atsiradimo priežastis yra amerikietiška bei europietiška kultūra.

Antrasis blokas buvo skirtas chroniškiems ligoniams. Čia palatoje gulėjo po šešis. Nebuvo nei televizoriaus, nei šaldytuvo. Tik stalas, prie kurio valgoma, ir lova. Devintą valandą vakaro visi eidavo miegoti, aštuntą ryto keldavosi. Iš palatos, negavus įgalioto personalo leidimo, buvo negalima išeiti net į tualetą. Prispyrus reikalui ne tam skirtu metu, reikėdavo naudotis senu naktipuodžiu, kurį paskui kasvakar išpildavo. Maitindavo neblogai, tris kartus per dieną. Šiame bloke gulėjo tikri ligoniai. Čia buvo ir nusikaltėlių, ir paprastų žmonių. Buvo ir benamių, valkatų. Gydydavo visus vienodai: piliulėmis, leidžiamais vaistais, du kartus per savaitę kvėpavimu garais. Slaugės plaudavo palatas labai stipriomis dezinfekcinėmis priemonėmis, naudodavo kreoliną — tą patį, kuriuo dezinfekuojamos arklidės. Taip smirdėdavo, kad jeigu tuo dvoku pakvėpuodavai ilgiau negu pusvalandį, imdavo baisiai skaudėti galvą. Ten net ir maistas atsidavė kreolinu.

Trečiasis blokas buvo skirtas ligoniams, sergantiems užkrečiama ūmia tuberkulioze. Visas blokas skendėjo šešėlyje. Langai buvo parko medžių pusėje, mažyčiai ir visuomet aprasoję. Ten buvo taip drėgna, kad nuo lubų lašėjo vanduo. Trys aukštai, kiekviename po penkiasdešimt palatų, o kiekvienoje jų maždaug po trisdešimt ligonių. Miegodavo jie ant medinių gultų kaip kalėjime. Plonyčiai čiužiniai ir patalynė buvo keičiami kartą per mėnesį. Užsiklodavo šiurkščiomis sintetinės vilnos antklodėmis. Ne visiems užtekdavo pagalvių. Tose perpildytose palatose žmonės mirdavo vienas po kito. Ten buvo tikrai baisu. Daugelis nepajėgdavo net patys į tualetą nueiti, o kadangi niekas jiems nepadėdavo, viską darydavo po savimi. Be to, daugelis jų kosėdavo krauju. Spjaudydavo jį be paliovos, tiesiai ant grindų. Nebuvo nei televizoriaus, nei radijo, nei kitokių pramogų. Jokio gydymo, iš jo vis tiek nebebūtų buvę jokios naudos. Valgyti duodavo mažai ir neskaniai. Juk vis tiek ligoniai tuoj mirs, tad kam gadinti maistą?

Žinoma, trečiojo bloko ligonių nepasiekdavo medicinos personalo vykdoma prekyba, todėl jie sugalvojo išradingą būdą, kaip gauti cigarečių. Pasinaudodavo gatvės vaikų, tokių kaip mes, pagalba. Ligoniai išmesdavo pro langą sunkų varžtą, prie jo pririšę dvigubą valą. Varžtui nusileidus kitapus tvoros, vaikai pririšdavo prie valo maišelį su cigaretėmis, o ligoniai — su pinigais. Traukiant valą tie du maišeliai pradėdavo keliauti į priešingas puses: pinigai — vaikų pusėn, o cigaretės — ligonių link.

Vaikai pardavinėdavo cigaretes maždaug už rinkos kainą, bet vis tiek uždirbdavo, nes jos būdavo vogtos ir jiems nieko nekainuodavo.

Ligoniai visuomet troško cigarečių, visuomet. Norėdama uždrausti šią prekybą ligoninės administracija įbaugino gatvės vaikus sakydama, kad palietę ligonių pinigus jie gali susirgti ir mirti. Tačiau vaikai kaip visada rado išeitį: žiebtuvėlio ugnimi greitai perbraukdavo banknotų paviršiumi, kad išnaikintų mirtinas bakterijas. Mintis, jog daro draudžiamą ir pavojingą dalyką, juos traukė dar labiau.

Ligoninės sargybai buvo įsakyta įsikišti. Daugelis žiūrėjo pro pirštus, tačiau kai kurie niekšai smagindavosi apsikeitimo procesą paleisdami vėjais paskutinę akimirką: palaukdavo, kol ligonis ištiesdavo ranką, kad paimtų paketą, ir čiakšt! — nupjaudavo valą. Cigaretės nukrisdavo ant žemės, o tai lydėdavo nevilties kupinas ligonio šauksmas. Apsaugininkai ilgai juokdavosi: mano galva, tokiems mentams tik gerklę perpjauti.

Su Melu jau buvome perėję visą parką. Melas ir toliau manęs atsiprašinėjo, o aš ir toliau nekreipiau į jį dėmesio, ėjau taip, lyg būčiau vienas.

Staiga, einant palei trečiojo bloko sieną, man po kojomis nukrito varžtas. Sustojau ir pakėliau jį: prie jo buvo pririštas valas. Pažvelgiau į viršų: pro trečiojo aukšto langą žiūrėjo vidutinio amžiaus vyras ilga barzda ir susivėlusiais plaukais. Žiūrėjo į mane plačiai išsprogusiomis akimis ir, laikydamas pirštus taip, tarsi tarp jų spaustų cigaretę, gestais rodė, kad nori rūkyti.

Pamojau jam, kad tuoj ką nors sugalvosiu. Atsigręžiau į Melą, kuris net nesuprato, kodėl aš sustojau, ir paprašiau duoti visas, kiek tik turi, cigaretes.

Melas įtariai pažvelgė į mane, tačiau aš pasibjaurėjimu persunktu balsu tariau:

— Nagi, tie žmonės neturi ko rūkyti, o tu netrukus galėsi nusipirkti kitą pakelį.

— Bet nepasiėmiau pinigų!

Manyje sukilo baisingas pyktis, tačiau pykčiu iš Melo nieko neišpeši. Todėl nusiraminau ir tariau:

— Jeigu man duosi cigaretes, aš tau atleisiu ir niekam nepasakosiu, kas nutiko.

Netaręs nė žodžio Melas iš kišenės išsitraukė du pakelius „Temp” cigarečių, kurios buvo sovietinis „Marlboro” atitikmuo.

Bakstelėjau jam į striukės vietą, kur laikė žiebtuvėlį.

— Bet juk tu pats man jį padovanojai, neprisimeni? — burbtelėjo, bandydamas nors tiek išsaugoti, bet tuo pat metu jau kišo ranką į kišenę ir traukė žiebtuvėlį.

— Pavogiau jį viename Tiraspolio kioske. Pavogsiu tau kitą, dar gražesnį, su pavaizduota nuoga moterimi...

— Gerai jau, gerai... — triukas su nuoga moterimi suveikė, ir Melui atrodė, kad jis sudarė puikų sandėrį. — Tik prisimink, Kolima, su nuoga moterimi. Pažadėjai!

— Aš visuomet tesiu pažadus, — atsakiau, imdamas žiebtuvėlį iš jo sunkios, bet naivios rankos.

Vienas pakelis buvo praimtas, trūko kelių cigarečių, pašau ten žiebtuvėlį, paskui apvyniojau valą aplink pakelius ir perrišau kaip dovaną kaspinu. Galiausiai tarp dviejų pakelių įspraudžiau vienintelį turėtą dalyką — švarią medžiaginę nosinę. Tuomet pradėjau traukti valą. Ryšulėliui pasiekus langą, vyro ranka išlindo pro grotas, o džiaugsmo šūksnius girdėjome net mes.