Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Vieną dieną, eidami pro mūsų rajone esančius Boriškos namus, sustojome persimesti su juo keliais žodžiais. Kalbėdami pastebėjome, kad Melas stovi atokiau, kitoje gatvės pusėje, ir yra atsigręžęs nugara. Boriška visus mus nužvelgė, paskui parodė į jį ir staiga jo veidas tapo labai rimtas. „Savo pačių labui atsikratykite draugo, — pasakė. — Daugiau nesiveskite jo drauge, nes jis tik pridarys rūpesčių. Esu net pasirengęs jam mokėti, kad tik sėdėtų namie ir nesivalkiotų.“

Apsimečiau, kad nesuprantu, ką jis nori pasakyti: „Bet dėde Boriška... Teisybė, Melas yra šiek tiek trenktas, bet jis geras vaikinas.” Boriška pažvelgė į mane taip, tarsi būčiau prabilęs jam nesuprantama kalba. „Sakai, šiek tiek trenktas? Tik pažiūrėk į jį: juk jis tikra katastrofa! Net pats nežino, kas dedasi jo galvoje! Klausykite, aš jums linkiu tik gera, todėl ir sakau tiesiai šviesiai. Dar esate jauni, dabar iš jūsų draugo jums ima juokas, tačiau greitai jis privirs tiek košės, kad verksite.

Tai buvo šventi žodžiai. Gaila, kad supratau tai gerokai vėliau, po daugelio metų.

Kai baigėme kalbėtis ir nuėjome, paklausiau Melo, kodėl stovėjo nuošalyje. Jis nutaisė skausmo perkreiptą kankinio veidą ir beveik verkdamas tarė: „Iš pradžių liepiate su juo nesisveikinti, aš pasisveikinu, o jūs mane aprėkiate. Paskui nesisveikinu, o jūs vis tiek mane aprėkiate! Nieko nebesuprantu, man to Boriškos galėtų apskritai nebūti!“

Juokiausi, tačiau Boriška buvo teisus: buvo visai nejuokinga. Jau seniai turėjome tai suprasti.

Kai buvome maždaug dešimties, nuėjome į kiną žiūrėti filmo pavadinimu „Skydas ir kalavijas”. Pagrindinis veikėjas, slaptasis sovietų valdžios agentas, dalyvavo veiksmo scenose, tyliu pistoletu šaudė į priešus kapitalistus ir darė daugybę akrobatinių triukų. Kovodamas su neteisybe NATO šalyse jis rizikavo gyvybe, lyg tai būtų pats normaliausias kasdienis dalykas. Šis filmas buvo savotiškas mūsiškių atsakas į amerikietiškus ir angliškus filmus apie Šaltąjį karą, kuriuose paprastai Sovietų Sąjungos atstovai būdavo vaizduojami kaip kvailos ir nieko nesugebančios beždžionės, žaidžiančios su atomine lėle ir norinčios sunaikinti pasaulį. Nors mūsų seniai ir draudė, slapčia nuėjome į vienintelį miesto kino teatrą jo pasižiūrėti (tuomet dar nebuvo antro kino teatro, kuriam buvo lemta gyvuoti labai trumpai ir kuris buvo sugriautas per 1992 metų karą: kaip tik ten įsitaisė rumunų karininkai, o mūsų tėvai, norėdami juos nugalabyti, naktį susprogdino visą kompleksą drauge su restoranu ir ledaine). Vienu metu tame filme pagrindinis veikėjas nušoka nuo labai aukšto pastato stogo, vietoj parašiuto panaudojęs didelį skėtį, ir ramiai nusileidžia visiškai nesusižalojęs. Žodžiu, nusileidžia taip, kaip paprastai nusileisdavo Merė Popins.

Kitą dieną, niekam nieko nesakęs, Melas su saulės skėčiu nušoko nuo centrinės bibliotekos stogo. Centrinė biblioteka buvo įsikūrusi trijų aukštų pastate, o aplink plytėjo žalioji zona, augo daug kaštonų ir beržų. Melas nukrito ant medžio — vieno beržo — ir susilaužė ranką bei koją, susitrenkė smegenis, o skėčio kotas jam įsmigo į pilvą. Tekėjo kraujo upės, mama iš nevilties nežinojo ko griebtis, šešis mėnesius važinėjo iš vienos ligoninės į kitą.

Man atrodė, kad pasišaipymas yra tinkamas būdas paaiškinti jam, kuo gali baigtis jo naivumas. Kitą kartą, kai buvome jau keturiolikos ar penkiolikos, Melas buvo mano namuose. Virėme arbatą, kurią turėjome gerti saunoje. Staiga jis ėmė kalbėti apie atogrąžų šalis, sakė, kad būtų gerai ten gyventi. Jam atrodė, kad jaustumėmės puikiai, nes ten niekada nešalta.

„Ten labai drėgna, — pasakiau aš, — pliaupia ilgai trunkantys lietūs. Mažytis žemės lopinėlis, ką ten veiktume?” „Kai lytų, pasislėptume pašiūrėje. Tik pagalvok, salose nereikia mašinos, visur galima nuvažiuoti dviračiu, be to, visuomet po ranka turėtume valtį. O indėnai...“

Jam visi atrodė indėnai. Amerikos indėnai. Manė, kad bet kurios šalies vietiniai gyventojai jodinėja ant arklių, galvas puošia plunksnomis ir dažosi veidus.

„...indėnai, — kalbėjo toliau, — ne iš kelmo spirti. Būtų smagu tapti tokiais kaip jie „Tai neįmanoma, — ėmiau provokuoti, — jie nešioja ilgus plaukus kaip homoseksualai.” „Ką čia kalbi? Jie nėra homoseksualai. Tik neturi žirklių plaukams nusikirpti. Žiūrėk, — tarė ir iš kišenės išsitraukė plastikinį nublukusių spalvų kareivėlį, kurį visuomet nešiodavosi. Tai buvo indėnų karys kovos pozoje, rankoje jis laikė peilį. — Matai? Rankoje laiko peilį, vadinasi, negali būti homoseksualas, kitaip jam nebūtų leista tyčiotis iš ginklo!”

Buvo smagu žiūrėti, kaip jis pritaiko mūsų, sibiriečių, taisykles indėnams. Teisybė, mūsuose „gaidys”, kitaip tariant, homoseksualas, yra atstumtasis: jei nenužudomas, tai jam atimama bet kokia galimybė bendrauti su žmonėmis, tačiau svarbiausia — jam draudžiama liesti kultinius daiktus, tokius kaip kryžius, peilis, ikonos.

Neketinau sugriauti Melo fantazijų apie nuostabų heteroseksualinį indėnų gyvenimą. Norėjau tik pasilinksminti. Todėl ėmiau smūgiuoti žodžiais į pilvą, perėjęs prie jam šventos temos — maisto.

„Jie neverda barščių”, — išpyškinau vienu atsikvėpimu. Melas sutelkė visą dėmesį. Kaklas ištįso. „Kaip neverda sriubos... Ką tuomet valgo?” — „Na, tiesą sakant, nelabai ką. Juk ten karšta, jiems nereikia riebalų, kad galėtų išgyventi šaltyje. Pasitenkina ant medžių augančiais vaisiais, kokia sugauta žuvimi...” — „Keptą žuvis visai nieko”, — pabandė apginti atogrąžų virtuvę Melas. „Net nesvajok apie keptą žuvį. Jie ten nieko nekepa ir neverda, viską valgo žalią!“ — „O vaisiai?” — nusiminęs paklausė. „Kokoso riešutai.” — „Ar jie skanūs?” — „Skanūs.” — „Iš kur žinai?” — „Mano dėdė Odesoje turi draugą, kuris yra jūreivis. Praeitą savaitę man atvežė kokosą su pienu viduje.” — „Pienu?” — „Taip, pienu. Tik tas pienas ne karvės, o medžio. Būna riešuto viduje!“ — „Negali būti. Nagi, parodyk!” — iškart pagyvėjo ir iš visko buvo matyti, kad užkibo ant mano masalo. Reikėjo tik traukti. „Deja, vaisių jau suvalgėme. Bet man dar liko šlakelis pieno, jeigu nori, duosiu paragauti.” — „Taip, duok paragauti!” — taip norėjo to pieno, kad net šokinėjo ant kėdės. „Gerai jau gerai, duosiu. Padėjau jį šaltai rūsyje. Palauk truputėlį, tuoj atnešiu!”

Juokdamasis kaip kiaulė išėjau iš namų ir nupėdinau į namelį, kuriame laikomi įrankiai. Mano senelis ten laikė visus reikalingus ir nereikalingus namie bei darže naudojamus daiktus. Paėmiau metalinį puodelį, įdėjau žiupsnelį balto tinko ir šiek tiek gipso. Įpyliau vandens ir, kad skystis būtų tinkamo tirštumo, pridėjau šiek tiek plytelėms klijuoti skirtų klijų. Išmaišiau mediniu pagaliuku, kurį mano senelis naudodavo balandžių išmatoms iš lizdų valyti. Paskui draugiškai atnešiau stebuklingąjį mišinį Melui. „Še, tik viso neišgerk, palik ir kitiems.”

Kur tau: vos paėmęs puodelį į rankas, Melas keliais gurkšniais jį ištuštino. Paskui išsiviepė, o sveikojoje akyje žybtelėjo abejonės kibirkštėlė. „Nežinau, gal stovėdamas rūsyje kiek pagedo, bet iš pradžių buvo labai skanus”, — pasakiau, stengdamas išsisukti iš padėties. „Taip, matyt, pagedo..?

Nuo tos dienos ėmiau jį vadinti „Čiunga Čianga”, o jis taip ir nesuprato, kodėl.

„Čiunga Čianga” buvo vaikų labai mėgstamas sovietinis filmukas. Pieštas jis buvo gana prastai, naudojant tą pačią techniką, kaip ir propagandiniams komunistų plakatams: niūrios spalvos, vienu tonu be jokių spalvinių perėjimų ar atspalvių nuspalvinti labai stilizuoti piešiniai, kuriais siekiama sukurti lėlių teatro atmosferą.