Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Melas puolė juos plikomis rankomis. Vieną patiesė ir sulaužė jo dviratį. Tuomet visi trys pasitraukė.

Po šio įvykio visos gaujos padedamas prigriebiau Grifą ir triskart dūriau peiliu į šlaunį, kaip pas mus buvo daroma norint išreikšti panieką. Jis nenusileido ir nenustojo visiems kalbėjęs, kad nori atkeršyti. Tuomet dar buvo niekas, vienas iš daugelio prastos reputacijos Geležinkelio stoties rajono vaikigalių. Vėliau Grifui pavyko padaryti stulbinamą karjerą. Jis vadovavo idiotų bandai ir su ja išdarinėdavo tokius dalykus, už kuriuos mūsų bendruomenėje mažų mažiausiai nurautų kiaušius.

Tą vasario dieną, įžengęs į Geležinkelio stoties rajoną, kaip visuomet norėjau kuo greičiau apsisukti ir nesusidurti su tuo debilu įsigytu priešu. Nenorėjau, kad Melas imtų jaudintis dėl šios istorijos, nes matyti jį nerimaujantį buvo siaubinga, todėl stengiausi su juo kalbėtis apie gimtadienio šventę, kurią ketinau surengti tą vakarą. Pasakojau apie mamos mums paruoštus valgius. Jis įdėmiai klausėsi ir visa esybe akivaizdžiai bylojo, kad jau yra ten, prie stalo, ir viską vienas pats kemša.

Geležinkelio stoties rajone, kaip ir pas mus, paaugliai eina sargybą: stebi visus žmones, įeinančius į kvartalą ar iš jo išeinančius, ir praneša apie tai suaugusiesiems. Todėl mus iš karto pastebėjo grupelė nuo septynerių iki dešimties metų vaikų. Mudu ėjome per pirmąjį rajono kiemą, o jie sėdėjo ten ant kampo, gerai strategiškai parinktoje vietoje, iš kurios puikiai buvo matyti abi gatvės, vedančios iš parko į jų rajoną. Vienam jų, pačiam mažiausiam, vyresnis paauglys kažką paliepė. Tuomet mažasis atsistojo ir kaip kulka pasileido link mūsų. Mūsų rajone buvo kitaip: jeigu reikėdavo nueiti prie kokio nors į rajoną įeinančio asmens, mes eidavome keliese, niekada nesiųsdavome kurio nors vieno, ką ir kalbėti apie patį mažiausią. Paprastai mes apskritai neidavome pasitikti įeinančiojo. Elgdavomės taip, kad kiti prie mūsų prieitų, ir taip iš pat pradžių parodydavome, jog turime pranašumą.

Berniūkštis buvo panašus į mažą narkomaną. Liesas, o aplink akis plytėjo mėlyni ratilai. Tai akivaizdus ženklas, kad uosto klijus. Daugybė Geležinkelio stoties rajono vaikų šitaip svaigindavosi. Mes iš jų tyčiodavomės vadindami „maišelių sužadėtiniais”, nes visuomet nešiodavosi plastikinį maišelį. Į jį įpildavo šiek tiek klijų, o paskui ten kišdavo galvą. Ne vienas šitaip mirė uždusęs, nes net nebeturėdavo jėgų nusitraukti maišelio nuo galvos. Įvairiose miesto skylėse, sandėliukuose arba šildymo trasose, kuriose jie glausdavosi, tokių vaikų buvo randama siaubingai daug.

Žodžiu, tas berniūkštis sustojo prieš mus, į striukės rankovę nusivalė varvančią nosį ir klijų suėstu balsu pasakė:

— Ei jūs, stokite. Kur einate?

Kad suprastų, kas mes tokie, išdėsčiau jam sutrumpintą auklėjimo kursą.

— O kur padėjai mandagumą, palikai kišenėje drauge su savo kavalieriumi plastiku? Nejaugi tavęs niekas nemokė, kad yra vietų, kuriose už tai, jog nepasisveikini su žmonėmis, gali baigti savo dienas kaip baklanas 10 . Grįžk pas saviškius ir pasakyk jiems, kad, jeigu nori kalbėtis, turi visi ateiti ir prisistatyti kaip priklauso. Jei ne, mes apsimesime, kad jų nematėme, ir eisime toliau!

Man tariant paskutinius žodžius iš po jo padų jau dulkėjo sniegas.

Netrukus atpėdino visa delegacija su vadu priešaky. Buvo jam gal trylika metų. Norėdamas atrodyti panašesnis į nusikaltėlį, rankose sukinėjo čiotki — iš duonos padarytą vėrinį, kurį kišenvagiai naudodavo pirštams miklinti, kad pagerintų jų lankstumą ir jautrumą.

Vadas kurį laiką į mus žiūrėjo, o paskui tarė:

— Aš esu Barzda, laba diena. Kur einate? — jo balsas buvo priblėsęs, matyt, ir jis uostė daug klijų.

— Aš esu Nikolajus Kolima, — atsakiau. — Jis Andrejus Melas, esame iš Žemupio. Turime nunešti laišką vienam jūsų senių.

Barzda iškart tarsi atgijo.

— Ar asmeniškai pažįstate tą, kuriam jį turite nunešti? — staiga labai maloniai paklausė. — Ar žinote kelią, o gal reikia, kad kas jus palydėtų?

Keista, pagalvojau. Taip nebūna, kad kuris nors iš Geležinkelio stoties rajono pasisiūlytų palydėti, juk jų nemandagumas visiems gerai žinomas. Galbūt, galvojau sau, jiems duotas įsakymas neleisti atvykusiesiems į kvartalą vaikštinėti vieniems. Tačiau juk išprotėtų sekiodami paskui visus: dieną naktį turėtų vaikščioti pirmyn atgal.

Mes nepažinojome adresato ir nežinojome kelio.

— Laiškas skirtas tokiam Fiodorui Pirštui. Jeigu nupasakosite kelią, rasime patys, ačiū, — stengiausi išsisukti nuo jo pasiūlymo palydėti. Nežinau kodėl, tačiau jaučiau, kad tai slepia kažką negero.

— Tuomet nupasakosiu, — tarė Barzda ir pradėjo aiškinti, kad turime eiti šen, pasukti ten, o paskui dar ten, tuomet ir vėl ten. Žodžiu, kadangi gerai pažinojau tą rajoną, per kelias sekundes supratau, jog jis nori mus nukreipti tolimu aplinkkeliu. Tačiau niekaip negalėjau suprasti, kodėl. Apsimečiau, kad nieko nepastebėjau, ir klausiausi iki pat galo. Paskui tyčia, tarsi norėdamas pasakyti, kad jis buvo teisus, tariau:

— Na taip, atrodo tikrai nelengva. Patys niekaip nerasime.

Jis nušvito kaip ką tik nukalta moneta.

— O ką sakiau, be palydovo...

— Gerai, sutarta, — užbaigiau šypsodamasis. — Eime, rodyk kelią!

Paprašiau jo paties, kad įvertinčiau padėties pavojingumą. Nė vienas rajoną stebinčios grupės vadas niekada nepalieka savo posto. Prireikus siunčia vieną iš saviškių. Tai buvo savotiškas mano mestas išbandymas: jeigu atsisakys mus palydėti, vadinasi, gerai, galiu būti ramus. O jeigu sutiks, vadinasi, jis yra gavęs įsakymą kažkur mus nuvesti, ir mūsų laukia dideli nemalonumai.

— Puiku, eime! — atsakė šis beveik dainuodamas. — Tik pasakau porą žodžių savo kontorai ir ateinu.

Kol Barzda kampe kalbėjo su saviškiais, papasakojau Melui apie savo susirūpinimą.

— Aš juos prilupsiu, — trumpai nukirto jis.

Pasakiau, kad man tai neatrodo gera mintis. Jeigu juos prilupsime, nedelsdami turėsime nešdintis iš kvartalo ir negalėsime įteikti laiško. Kaipgi pasirodysime savo Sargui?

— Kaip kokie liurbiai, Melai, kaip tikri liurbiai. Ką gi jam pasakysime? „Neįteikėme laiško, nes mums kilo įtarimų, todėl primušėme devynmečius vaikus, kurie buvo tokie apsvaigę nuo klijų, kad ir taip vos laikėsi ant kojų”?

Pasiūliau jam kitokį, rizikingesnį planą: tegul Barzda mums rodo kelią, o pirmoje pasitaikiusioje tam tinkamoje vietoje „išmušime” (tai mūsų žargonu reiškia „išgauti jėga”) tiesą.

„Turime išsiaiškinti, kas prieš mus rezgama, — tikinau Melą, — ir gauti tikrąjį Piršto adresą. Jeigu sužinosime, kad rizika labai didelė, galėsime grįžti ir viską papasakoti savo Sargui; jeigu rizika nedidelė, nunešime laišką, o grįžę namo vis tiek viską papasakosime ir tapsime rajono herojais.”

Paskutinė mano įtikinėjimo dalis Melui patiko labiausiai. Galimybė grįžti į Žemupį ir papasakoti šlovingą istoriją, be abejonės, jį labai viliojo. Jau plojo rankomis, pritardamas genialiai mano strategijai. Aš šypsojausi ir sakiau, kad viskas bus gerai, tačiau viduje toli gražu nesijaučiau toks užtikrintas.

Tuo metu Barzdos vaikigaliai buvo apsupę jį ratu, kažkuris žvilgtelėjo į mus ir neišlaikė nesusijuokęs. Jie jau buvo įsitikinę, kad labai lengvai pakliuvome į paspęstus spąstus...

Liepiau Melui elgtis taip, tarsi nieko nebūtų nutikę, ir, kai Barzda vėl priėjo prie mūsų, jis taip plačiai ir nenatūraliai išsišiepė, kad man žemė ėmė slysti iš po kojų.