Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Atsitraukiau nuo rakto skylutės ir paliepiau Melui:

— Patikrink, ar laiškas vietoje, tuomet skambink. Kai Pirštas atidarys, pasisveikink su juo ir prisistatyk, paskui pristatyk mane. Iš karto nieko nesakyk apie laišką...

Nespėjau baigti sakinio, o Melas mane jau pertraukė:

— Gal dar pamokytum mane ir nusišikti? Ne pirmą kartą nešu laišką. Žinau, kaip reikia elgtis!

Melas paspaudė durų skambučio mygtuką. Pasigirdo keistas, trūkčiojantis garsas, tarytum būtų prastai sujungti laidai. Išgirdome, kaip Pirštui einant sugirgždėjo grindys. Nepasigirdo jokio rakinamos spynos garso, o durys atsidarė. Buvo neužrakintos. Prieš save išvydome keturiasdešimtmetį vyrą gausiai tatuiruotu kūnu ir metaliniais dantimis, kurie spindėjo burnoje kaip brangenybės. Pirštas vilkėjo apatinius marškinėlius ir lengvas kelnes, basnirčias stovėjo ant šaltų grindų.

Bute buvo taip šalta, kad buvo matyti, kaip Piršto kvėpavimas virsta baltais garais. Ramiai į mus žiūrėjo, atrodė normalus tipas. Laukė.

Melas nenuleido nuo jo akių ir nieko nesakė. Vyras pakėlė ranką ir pasikasė kaklą, tarsi norėdamas parodyti, kad mūsų tyla jį verčia jaustis nejaukiai.

Lengvai įspyriau Melui, jis tučtuojau atsigavo ir kaip automato šovinius ėmė berti žodžius. Viską padarė pagal taisykles. Prisistatęs ir pristatęs mane pasakė, kad atnešė laišką.

Piršto veidas iškart pasikeitė. Jis nusišypsojo ir pakvietė užeiti. Nusivedė mus prie stalo, ant kurio garavo pilnas puodas ką tik išvirto čefyro.

— Nagi, vaikinai, vaišinkitės. Dovanokite, bet nieko daugiau neturiu, tik šitą. Ką tik išėjau, užvakar... Niekaip negaliu priprasti prie laisvės, tiek vietos, man vis dar svaigsta galva...

Man patiko jo ironija, supratau, kad galiu nesijaudinti.

Prisėdome ir pasakėme, kad dėl mūsų nesirūpintų. Kol visi trys ratu sukome čefyro puodelį, Pirštas atvertė mūsų Sargo laišką. Po kokios akimirkos tarė:

— Turiu grįžti su jumis į jūsų rajoną. Čia rašoma, kad mane kviečia pasikalbėti...

Mudu su Melu susižvalgėme. Neturėjome kitos išeities, privalėjome jam papasakoti savo nuotykius. Būtų buvę negarbinga vestis kartu žmogų, nepapasakojus jam, kad esame įklimpę į bėdą.

Nusprendžiau kalbėti aš, nes leisti kalbėti Melui būtų reiškią apsunkinti padėtį. Giliai įkvėpiau ir viską išbėriau: papasakojau apie savo karą su Grifu, apie Barzdos ir jo jaunųjų narkomanų gaujos paspęstus spąstus, apie mokyklą...

Pirštas atidžiai klausėsi, kreipdamas dėmesį į menkiausias smulkmenas kaip ir visi kaliniai. Kalėjime istorijos yra vienintelis kalinių prasiblaškymo šaltinis: vieni kitiems po gabalėlį išpasakoja visą savo gyvenimą, o kai baigia vienas, kuris nors kitas pradeda pasakoti apie savąjį.

Galiausiai pasakiau Pirštui, kad jeigu nenori rizikuoti pakliūti į pavojų eidamas su mumis, gali atidėti savo apsilankymą kitai dienai. Jis pasipriešino:

— Nesijaudinkite. Jei kas nutiks, aš su jumis.

Neapsidžiaugiau, nes žinojau, jog Geležinkelio stoties rajone jaunimas negerbia senių. Dažnai, šiems grįžtant girtiems namo, surengdavo pasalas. Sumušdavo juos ir atimdavo viską, ką tik šie turėdavo, kad paskui parodytų kitiems kaip trofėjus. Be to, Pirštas nebuvo autoritetingas nusikaltėlis. Sprendžiant iš tatuiruočių, tai buvo žmogus, dėl neaiškių priežasčių prisišliejęs prie sibiriečių kalėjime: ant kaklo turėjo sibirietišką parašą. Tai reiškė, kad bendruomenė jį saugo. Galbūt todėl, kad jis mums padarė kažką svarbaus.

Man apie visa tai begalvojant Pirštas apsirengė. Vilkėjo lopais nusėtą striukę, avėjo nuklypusius batus, o per kaklą buvo persimetęs beveik iki grindų siekiantį žalią šaliką.

Išėję į gatvę ėmėme kalbėtis. Pirštas papasakojo, kad kalėjo nuo šešiolikos metų. Į belangę pateko per kvailą atsitiktinumą: buvo girtas ir pats to nepajutęs per stipriai trinktelėjo lazda vienam mentui, šis mirė vietoje. Nepilnamečių kalėjime prisišliejo prie sibiriečių šeimos, nes — kaip pats sakė — tik jie buvo vieningi ir nemušdavo žmonių, viską darydavo drauge ir niekam nepaklusdavo, į suaugusiųjų kalėjimą Pirštas pakliuvo jau kaip sibiriečių šeimos narys, ir kiti jį priėmė. Atsėdėjo dvidešimt metų, o kai atėjo laikas išeiti į laisvę, vienas senis pasiūlė eiti gyventi į tą butą, kurį ir matėme.

Dabar Pirštas norėjo užmegzti glaudesnius ryšius su mūsų rajono žmonėmis. Kaip pats sakė, sibiriečiai yra jo šeima. Todėl paprašė senų autoritetingų sibiriečių nusikaltėlių, sėdinčių kalėjime, susisiekti su Žemupio Sargu.

Pirštas jautėsi priklausąs mūsų bendruomenei, buvo malonu tai girdėti.

Žingsniuojant man kilo mintis. Kadangi mums reikėjo pastiprinimo, nusprendžiau užsukti pas netoli gyvenantį bičiulį. Vaikinukas buvo vardu Geka, tai mažybinis Eugenijaus trumpinys. Buvome pažįstami nuo vaikystės. Jis buvo vienos labai šaunios vaikų gydytojos, vardu teta Lora, sūnus.

Geka buvo išsilavinęs, sumanus ir išauklėtas vaikas. Nepriklausė jokiai gaujai, jam labiau prie širdies buvo ramus gyvenimas. Jis daug kuo domėjosi ir kaip tik todėl man patiko. Daug kartų buvau jo namuose, mane sužavėjo karinių lėktuvėlių modelių, kuriuos jis pats konstruodavo ir dažydavo, kolekcija. Jo mama leisdavo man pasiskolinti knygų iš savo bibliotekos. Taip susipažinau su Dikensu ir Konanu Doiliu, o svarbiausia, atradau vienintelį kada nors man patikusį mentą ir niekšą — literatūros herojų Šerloką Holmsą.

Geka visą vasarą praleisdavo su mumis prie upės. Išmokėme jį plaukti, grumtis, muštynėse naudoti peilį. Tačiau Geka nešiojo akinius ir todėl mano seneliui kėlė begalinį gailestį: sibiriečiui nešioti akinius yra tas pats, kas savo noru atsisėsti į invalido vežimėlį. Tai silpnumo ženklas, asmeninis pralaimėjimas. Net jeigu matai prastai, norėdamas išsaugoti savigarbą ir atrodyti sveikas, turi nenešioti akinių. Todėl kartą, kai Geka atėjo pas mus į namus, senelis nusivedė jį į raudonąją kertelę, abu kartu atsiklaupė prieš Švenčiausiosios Mergelės ir sibiriečių Išganytojo ikonas, o paskui, tūkstantį kartų persižegnojęs, senelis sukalbėjo maldą, kurią Geka turėjo žodis į žodį atkartoti: „O Dievo Motina, Šventoji Mergele, viso Sibiro globėja ir visų mūsų nusidėjėlių gelbėtoja! Padėk Mūsų Viešpačiui padaryti stebuklą! O Viešpatie Mūsų, Išganytojau, lydintis mus gyvenime ir mirtyje, Tu, kurs laimini mūsų ginklus ir varganas mūsų pastangas, skleidžiant Tavo įstatymus nuodėmingame pasaulyje, Tu, kurs suteiki mums jėgų nugalėti pragaro ugnį ir nepalūžti silpnumo akimirką! Ne todėl, kad netikiu tave, bet iš meilės ir dėl pagarbos Savo kūriniams, meldžiu Tave, padaryk stebuklą! Padėk skurdžiam Savo vergui Eugenijui surasti Tavo kelią, suteik jam galimybę gyventi taikiai bei sveikai ir šlovinti Tave! Motinų, Tėvų, Vaikų ir mūsų prisikėlusiųjų Tavo rankose vardu, išklausyk mus, apšviesk Savo šviesa ir Savo šiluma sušildyk mūsų širdis! Amen!”

Pabaigęs kalbėti maldą senelis Borisas atsitiesė ir vis dar klūpėdamas atsigręžė į Geką. Tuomet iškilmingais teatrališkais judesiais pirštais palietė akinius ir lėtai juos nuėmė. „Kaip daugelį kartų Savo jėga apdovanojai mano rankas, kad suspausčiau peilį, kovodamas su mentais, ir nukreipei mano pistoletą, kad Tavo palaimintomis kulkomis į juos pataikyčiau, suteik man Savo galią ir padėk kukliam Savo vergui Eugenijui įveikti ligą!”

Nuėmęs akinius iškart paklausė Geką: „Nagi, sakyk, angele mano, ar dabar gerai matai?” Geka taip gerbė senelį, kad širdis neleido atsakyti neigiamai.