Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

— Dabar ką nors nudėsiu!

— Idiote, durk tik į šlaunis, po striukėmis jie prisikišo laikraščių. Ar nematai, kad yra pasiruošę? Laukė mūsų... — sakinio baigti nespėjau, nes prieš mane išdygo medine lazda apsiginklavęs vaikiščias. Stengėsi pataikyti į galvą. Pajutau, kaip jo lazda prašvilpė pro pat mano ausį vieną, antrą kartą... vikrus šunsnukis. Stengiausi prie jo prieiti arčiau, kad galėčiau įdurti peiliu, bet niekaip nespėdavau. Jo smūgiai lazda darėsi vis greitesni ir taiklesni, būtų pataikęs. Staiga kitas vaikigalis puolė mane iš už nugaros, stipriai pastūmė, ir nulėkiau tiesiai milžinui su lazda į glėbį. Instinktyviai dūriau jam triskart peiliu į šlaunį taip greitai, kad suvirpėjo ranka, tarsi viršijus įtampą ja būtų perbėgusi elektros srovė. Po mumis boluojantis sniegas nusidažė krauju. Milžinas alkūne smogė man į veidą, bet aš ir toliau badžiau, kol jis raukydamasis iš skausmo ir rankomis spausdamas koją pargriuvo ant kruvino sniego.

Tas, kuris pirma mane pastūmė, dabar iš už nugaros stengėsi peiliu įdurti į šoną, bet aš buvau liesas, o mano striukė stora, tad smūgis kūno nepasiekė. Striukė suplyšo, o jo ranka kartu su peiliu įsipainiojo skylėje. Pasisukau ir sužeidžiau jį piku, iš pradžių į nosį, paskui virš akies: jo veidas iškart paplūdo krauju. Jis stengėsi ištraukti ranką iš mano striukės skylės, bet peilis buvo įstrigęs medžiagoje, tad ten jį ir paliko. Rankomis užsidengė veidą ir rėkdamas krito į sniegą atokiau nuo manęs.

Įkišau du pirštus į striukės plyšį ir atsargiai ištraukiau ašmenis: tai buvo platus ir labai aštrus medžioklinis peilis. „Kad tave žaltys, — pamaniau, — jei būtų pataikęs, būčiau pakratęs kojas. Grįžęs namo uždegsiu žvakę prie Švenčiausiosios Mergelės ikonos?

Perlipau priešo kūną ir kairėje rankoje spausdamas jo peilį patraukiau link Gekos, kuris, parkritęs ant žemės, stengėsi išvengti tvirto vaikigalio rankose esančios lazdos smūgių. Geka dešine ranka rėmėsi į žemę, o kaire stengėsi kiek įmanydamas apsisaugoti. Šokau jo užpuolikui iš už nugaros ir suleidau piko ašmenis į šlaunį.

Mano peilio ašmenys buvo ilgi ir gerai lindo į mėsą. Puikiai tiko žmonėms išjungti, nes lengvai slydo per raumenis iki pat kaulo.

Tuo pat metu medžiokliniu peiliu iš už nugaros perpjoviau jam kitos kojos kelio raiščius. Suklikęs iš skausmo tvirtasis vyrukas krito žemėn.

Geka atsistojo, pasiėmė lazdą ir abu drauge nuskubėjome pas Melą. Melas buvo pačiupęs vieną vaikiščią ir rėkdamas kaip išprotėjęs badė peiliu į pilvą, o kiti trys stengėsi jį sustabdyti ir be perstojo daužė jam per galvą ir nugarą lazdomis. Jeigu šitaip būtų daužę mane, aš tikrai būčiau miręs. Tik dėl savo kūno sudėjimo Melas vis dar laikėsi ant kojų.

Išsitraukęs peilį puoliau vieną, kuris jau ruošėsi galingai trenkti lazda Melui per galvą. Pribėgau iš už nugaros ir perpjoviau jam raištį.

Geka trinktelėjo per galvą kitam, ir šis iškart nualpo, o iš ausies ėmė tekėti kraujas. Trečias paspruko į vieną kiemų, iš kur prieš kelias akimirkas visi jie buvo išlindę.

Tuo metu Fima ir Ivanas, pasičiupę lazdas, prie šaligatvio vanojo du ant žemės parkritusius tipus. Vienas atrodė labai prastai. Fima, be jokios abejonės, buvo sulaužęs jam nosį, jo veidas buvo visas kruvinas. Jis instinktyviai kėlė drebančias rankas, kad užsidengtų veidą nuo smūgių, bet Fima vis tiek jį daužė su tokiu įtūžiu, kad lazda atšokdavo nuo rankų, tarytum jos būtų medinės kaip Buratino. Buvo aišku, kad Fima jam jas sulaužė. Perpykęs, įsiūčio pagautas Fima jį mušė ir šaukė:

— Kas čia nori nugalabyti sovietų jūreivį? Ką? Nagi? Kas tas šūdinas fašistas?

Ivanas stengėsi lazda pataikyti kitam užpuolikui į veidą. Šis buvo vikrus ir sugebėdavo išvengti smūgių, sukiodamasis į vieną ir į kitą pusę. Vienu metu Ivanas jau buvo bepataikąs, tačiau paskutinę akimirką lazda nepataikė į veidą ir atsitrenkė į apledijusį asfaltą, padengtą nuo kraujo, kuris vos palietęs žemę sušaldavo į ledą, raudonu sniegu. Lazda perskilo į dvi dalis. Ivanas supyko ir numetė šalin rankose likusią dalį. Tuomet suglaudęs kojas užšoko vaikinui ant galvos ir keistai šaukdamas pradėjo kojomis mindyti veidą. Jo šauksmas panėšėjo į indėnų, puolančių kaubojus amerikietiškuose vesternuose, karo šūksnį.

Tuodu buvo tikri bepročiai.

Muštynės baigėsi akimirksniu.

Kitoje gatvės pusėje stovėjo Pirštas. Rankose laikė peilį ir lazdą, o po jo kojomis gulėjo vaikinas, kurio veidą nuo burnos iki kaktos vidurio ženklino pjūvis, labai gilus. Bjaurus dalykas.

Vaikinas tįsojo, buvo sąmoningas, bet nejudėjo. Manau, kad kraujas ir skausmas jam sukėlė šoką.

Melas už apykaklės laikė tipą, kurį prieš tai badė peiliu į pilvą. Nustebęs žiūrėjo į perpus perlūžusią savo peilio geležtę. Priėjau prie jo ir staigiu mostu nutraukiau skylėmis išvarpytą striukę. Ant sniego iškrito kokios dvi dešimtys storų, vienas su kitu suklijuotų laikraščių. Toje popieriaus krūvoje kyšojo nulūžusi Melo geležtės dalis.

Melas žiūrėjo į visa tai nustebęs. Atrodo, negalėjo patikėti savo akimis, tarsi tai būtų mago numeris.

Pakėliau nuo žemės popierių krūvą, kurį laiką palaikiau, pasvėriau. Paskui, iš visų jėgų atsivedėjęs tais suklijuotais laikraščiais, vožiau Melui per galvą. Pasigirdo stiprus garsas tarsi kirviu kapojant malkas.

Melo skruostas iškart paraudo. Jis paleido vaikinuko kaklą ir ranka palietė vietą, į kurią trenkiau. Sunerimusiu balsu paklausė:

— Ar velnias tave apsėdo? Ką aš tau padariau?

Vožiau jam dar kartą. Jis žengtelėjo porą žingsnių atgal ir pakėlė ranką, norėdamas mane sustabdyti.

Atsakiau:

— Ką aš tau, asile, sakiau? Smūgiuoti į šlaunis, ne į krūtinę! Kol tu žaidei su tuo narkomanu, trys jo draugeliai tau krovė malkas. Man dūrė ne juokais. Po velnių, per plauką manęs nepapjovė! O kur tu buvai, kodėl manęs nepridengei?

Jis tučtuojau nutaisė nusiminusį veidą — nudelbė žvilgsnį į žemę, nuleido galvą, šiek tiek pravėrė burną — ir išmaldos prašančiojo balsu ėmė murmėti nesuprantamus dalykus kaip ir kiekvieną sykį, kai būdavo neteisus:

— Hm-m-m-m... Kolima... Nie-e-nuo-no-rėjau ti-i-k... ghm-hm-hm... atsipraš-šau-u-u-u...

— Dėjau skersą ant tavo atsiprašau, — pertraukiau jį. — Noriu grįžti namo ir atšvęsti savo gimtadienį, o ne laidotuves. Klausykis, kai su tavimi kalbu. Dabar ne laikas elgtis kaip debilams, kitaip tame šūdiname reikale pakratysime kojas. Neužmiršk, kad esame ne vieni, su mumis eina žmonės, besistengiantys padėti. Negalime užtraukti jiems pernelyg didelio pavojaus. Ir viena laimė, kad jie su mumis, kitaip su tokiu draugu kaip tu jau būčiau miręs.

Melas dar labiau susitraukė ir kaip visuomet tokiais atvejais virto mano asmeniniu šešėliu. Nors ir kiek pavėluotai, bet tapo mano užnugariu.

Gatvė buvo panaši į skerdynių vietą: sniegas buvo visur aplaistytas krauju, apgailėtinos būklės užpuolikai šliaužė į šaligatvio pakraščius. Priėjau prie to, kurį Melas prieš tai bandė subadyti peiliu: buvo išsigandęs, nors neturėjo nė įdrėskimo. Turėjau elgtis kaip blogietis. Sugriebiau jį už kaklo ir pabandžiau pakelti, bet nepakako jėgų atplėšti nuo žemės. Tuomet pasilenkiau ir spaudžiau peilį prie šlaunies, kol pradėjo bėgti šiek tiek kraujo. Jis sukliko, ėmė verkti ir maldauti, kad nežudyčiau. Tėškiau stiprų antausį, kad liautųsi.

— Užčiaupk srėbtuvę, gaidy! Ar žinai ant ko užsirovei, liurbi? Ar žinai, kad mus iš Žemupio net krikštija peiliu? Nejaugi tikrai manei, kad gali mus nudėti? Mušuosi nuo septynerių. Išmėsinėjau tiek tokių kaip tu, kad juos suskaičiuoti neužtektų viso gyvenimo.