Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Įžengėme į Centro rajoną. Eidami apšviestomis gatvėmis atsipalaidavome ir netgi pradėjome juokauti. Viskas atrodė taip natūralu ir paprasta... Jaučiausi toks lengvas, kad pats sau sakiau: „Jei panorėčiau, galėčiau skristi?

Melas ėmė lipdyti sniego gniūžtes ir mėtyti į mus. Visi juokėmės ir žingsniavome namų link.

Prie bibliotekos kirtome kampą, pasukome į ramią gatvelę, vingiuojančią tarp senų senamiesčio namų. Nekantravau kuo greičiau grįžti ir su mūsų laukiančiais svečiais atšvęsti savo gimtadienį.

— Bus prisigėrę iki žemės graibymo, — juokavo Melas, — bus jau viską sušlamštę, ir parėję gausime plauti indus.

— Jeigu taip, draugužiai, kitą savo gimtadienį švęsiu vienas, eikite visi... — nespėjau baigti sakinio. Kažkas stipriai smogė man į dešinį šoną. Kritau ant šaltos žemės ir susitrenkiau galvą. Nors išgirsti ir nespėjau, užtat sureagavau žaibiškai. Kai pašokau ant kojų, rankoje jau laikiau peilį.

Gatvelė buvo siaura ir tamsi, tačiau kažkur toli viename lange degė lempa, ir dėl iš ten sklindančios šviesos kai ką buvo galima įžiūrėti. Buvo matyti link mūsų slenkantys šešėliai.

— Velnias, kas atsitiko? Tau viskas gerai? — paklausė manęs Melas.

— Rodos, taip. Kažkas mane pastūmė. Tai jie, nėra abejonių...

— Šventas Kristau, jau numečiau savo lazdą, — žiūrėjo į mane apimtas nevilties.

— Imk vieną mano peilį. Kur tie tavo pjūklo diskai?

Melas įkišo ranką į kišenę ir padavė juos man.

— Sviesk jiems į snukį, gražuoli.

Kaip tarė, taip ir padariau. Paleidau vieną diską į artimiausią šešėlį ir netrukus pasigirdo klaikus riksmas.

Pamačiau, kaip Fima pašoko į priekį, rankose spausdamas geležinę lazdą, ir sušuko:

— Sušikti fašistai, sudraskysiu jus į gabalus!

Puolė vieną vaikinuką, kuris jau buvo netoli ir buvo galima įžiūrėti jo veidą. Bandė išvengti smūgio, bet lazda pataikė tiesiai į sprandą ir jis krito net neaiktelėjęs.

Iš tamsos išniro trise ir puolė Fimą. Ivanas kaip galėdamas stengėsi juos apkulti lazda.

Geka buvo parkritęs ant žemės, viena ranka lūžusi. Vienas milžinas (jau kitas) jį daužė lazda. Akimirksniu Pirštas prišoko prie to milžino ir, nusitaikęs dvivamzdžiu, iš arti šovė jam tiesiai į krūtinę. Milžinas, tarsi nematomos jėgos pastumtas, nenatūraliai parkrito.

Aš puoliau padėti Fimai. Vieną po kito svaidžiau diskus ir dviem užpuolikams pataikiau tiesiai į veidą. Kitam peiliu dūriau į šoną. Jutau, kaip ašmenys per medžiagą giliai įsmigo į mėsą, ir supratau, kad jie buvo taip įsitikinę, jog mus užklups netikėtai, kad net neprisikišo laikraščių. Dar du kartus dūriau jam į tą pačią vietą, į kepenis. Tikėjausi pribaigti. Iškart pajutau silpnumą rankoje, kurioje laikiau peilį. Atrodė, kad imu nebejausti rankos, tarsi ji būtų paralyžiuota.

„To dar betrūko...” — pagalvojau.

Pabandžiau susiimti, stipriau suspausti peilį, bet dešinė ranka manęs neklausė, jos nebevaldžiau. Tuomet paėmiau peilį į kairę. Tą pat akimirką iš už nugaros Melas stvėrė mane už sprando ir nutempė. Tamsoje girdėjau daugybę žingsnių, sprunkančių žingsnių.

Man ėmė trūkti oro, buvo sunku kvėpuoti. Skaudėjo šoną, kur buvau gavęs smūgį, bet nemaniau, jog tai rimta. Maniau, kad daugių daugiausia man bus lūžę pora šonkaulių. Iš tikrųjų, kvėpuojant skausmas stiprėjo.

Milžinas tįsojo ant žemės ir kriokė. Nebuvo matyti nė lašo kraujo. Turbūt šoviniai, kuriais Pirštas į jį šovė, buvo guminiai su metaliniu kamuoliuku viduje. Tokiais neužmuši, tačiau, jeigu šaunama iš arti, jie gali sunkiai sužaloti.

Ėjome toliau. Tiksliau, net nepajutome, kaip pradėjome bėgti. Bėgome visi: priekyje Pirštas su Geka, kuris sveika ranka sau prie krūtinės spaudė sulaužytąją. Fima bėgdamas laidė prakeiksmus Dievui, o už jo tylus ir susikaupęs bėgo Ivanas. Nors man skaudėjo, aš taip pat bėgau kaip išprotėjęs, net pats nežinojau, kodėl. Galbūt dėl to netikėto užpuolimo, kai jau jautėmės saugūs, mus apėmė nauja karštinė.

Melas lėtai bėgo man už nugaros. Galėjo lapnoti greičiau, bet buvo susirūpinęs dėl manęs, nes nepajėgiau bėgti taip greitai, kaip paprastai. Man labai skaudėjo sumuštą šoną.

Pagaliau pasiekėme savo rajono ribą. Palengva, palengva sustojome vidury gatvės, vedančios link upės. Atskubėjo trys draugai, tuo metu ėję sargybą. Trumpai papasakojome jiems, kas atsitiko, ir vienas iškart nubėgo įspėti Sargo.

Atėjome į mano namus. Mama buvo virtuvėje su teta Irina, Melo mama. Abi nerimavo, o kai pamatė mus įeinančius, liko sėdėti lyg prikaltos prie kėdžių.

— Kas jums nutiko? — išlemeno mama.

— Nieko, pakliuvome į šiokią tokią bėdą, nieko rimto... — nuskubėjau į vonią, norėdamas nuslėpti sudraskytą striukę ir nusiplauti kruvinas rankas. — Mama, pakviesk dėdę Vitalijų, — tariau, vėl įėjęs į virtuvę. — Reikia nuvežti Geką į ligoninę. Susilaužė ranką...

— Ar iš proto išsikraustėte? Kaip „susilaužė ranką”? Su kuo nors susimušėte? — ėmė drebėti mano mama.

— Ne, ponia, pargriuvau. Nelaimingas atsitikimas... Turėjau būti atsargesnis, — vargšelis Geka, silpnučiu balseliu, kuris, atrodė, sklinda iš anapus, bandė išgelbėti padėtį.

— Jeigu tu pargriuvai, kodėl mėlynė puošia Melo veidą? — mano mamos maniera pasakyti, kad sekame pasakas, visada buvo savotiška.

— Teta Lilja, — į mano mamą kreipėsi didysis genijus Melas, — reikalas tas, kad griuvome visi drauge...

Tada teta Irina ėmė skaldyti jam antausius.

Vėl nuėjau į vonią ir užsirakinau. Įjungiau šviesą. Pažvelgiau į save, ir širdis man į kulnus nusirito: visa dešinė koja buvo kruvina. Nusirengiau ir į veidrodį atgręžiau skaudamą šoną. Štai jis, plonytis, vos trijų centimetrų ilgio įpjovimas, o iš jo kyšojo nulūžusių ašmenų galiukas. Paėmiau mamos antakiams pešioti skirtą pincetą, ir tą pat akimirką ji pabeldė į duris.

— Nikolajau, leisk man įeiti.

— Minutėlę, tuoj išeisiu, mama. Tik nusiprausiu veidą!

Suspaudžiau kyšantį ašmenų galiuką ir ėmiau lėtai traukti.

Žiūrėjau į vis ilgėjančią geležtę, kurią traukiau lauk, ir man apsunko galva. Vidury veiksmo sustojau, atsukau vandens čiaupą ir susidrėkinau kaktą. Paskui vėl paėmiau už ašmenų ir visus juos ištraukiau. Geležtė buvo beveik dešimties centimetrų ilgio. Negalėjau patikėti savo akimis. Tai buvo pjūklo, skirto metalui pjauti, ašmenų gabalas plonu ir trapiu galu, rankomis išgaląstas iš abiejų pusių kaip skustuvas. Jie specialiai pasirinko tokį ginklą, kad galėtų smogti ir paskui nulaužti, o ašmenys liktų žaizdoje ir suteiktų daugiau kančių.

Žaizda kraujavo. Atidariau spintelę ir kaip galėdamas susitvarsčiau: ant pjūvio užtepiau šiek tiek žaizdą užtraukiančio tepalo ir tvirtai aptvarsčiau, kad sustabdyčiau kraujavimą. Drabužius ir batus išmečiau pro vonios kambario langą ir apsirengiau nešvariais drabužiais, kuriuos išsitraukiau iš greta skalbimo mašinos stovinčio nešvarių skalbinių krepšio. Nuploviau, nušluosčiau peilį ir grįžau į kambarį.

Melas ir teta Irina jau buvo išėję, atėjo dėdė Vitalijus. Rankoje jis laikė mašinos raktelius, buvo pasiruošęs nuvežti Geką į ligoninę.

Fima su Ivanu sėdėjo prie virtuvės stalo. Mano mama davė jiems sriubos su grietine ir troškintos mėsos su bulvėmis.

— Nagi, triukšmadary, ką šį kartą iškrėtėte? — paklausė kaip visada geros nuotaikos dėdė Vitalijus.

Jaučiausi visiškai netekęs jėgų, neturėjau didelio noro juokauti.