Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

— Gerai, — be ceremonijų jį pertraukiau. — Skubiai eik pas juos ir pasakyk, kad atvyko brolis. Nikolajus Kolima iš Benderų...

Jis iškart prapuolė lovų labirinte. Girdėjau, kaip eidamas nuo vieno gulto prie kito kalbėjo:

— Atvyko naujokas, sibirietis... Atvyko sibirietis, dar vienas... Sibirietis, iš Benderų, ką tik atvyko...

Akimirksniu žinojo visa kamera.

Po kelių minučių Nykštukas išniro iš už lovų. Atsirėmė į sieną ir ėmė žiūrėti ton pusėn, iš kurios ką tik buvo išlindęs. Iš ten ir pasirodė aštuoni vaikinai. Sustojo priešais mane. Kalbėjo stovintysis viduryje. Ant rankų turėjo dvi tatuiruotes: į jas pažvelgęs supratau, kad jis iš plėšikų gaujos ir kad priklauso vienai senai Sibiro urkų šeimai.

— Tai tu sibirietis? — paklausė manęs atsipalaidavusiu tonu.

— Nikolajus Kolima iš Benderų, — atsakiau.

— Rimtai, net iš Padniestrės... — jo tonas pasikeitė, iškart pagyvėjo.

— Iš Benderų, iš Žemupio.

— Aš esu Filatas Baltas iš Magadano. Eikš, supažindinsiu tave su visa mūsų šeima...

Nepilnamečių kalėjimas, kuriame atsidūriau, priešingai negu tikėjausi, visiškai nebuvo panašus į tikrą kalėjimą, apie kokius girdėdavau kalbant ir kokiam ruošiausi nuo pat mažumės. Tame kalėjime negaliojo jokie nusikaltėlių įstatymai, vyravo visiškas chaosas, nepanašus į jokį egzistuojantį kalėjimų nusikaltėlių bendruomenės modelį...

Tokiu kiekvienam žmogui delikačiu augimo metu viską dar labiau komplikavo sunkios gyvenimo sąlygos ir laisvės nebuvimas. Paaugliai buvo labai pikti ir virsdavo tikrais gyvuliais: buvo blogi, sadistai, dviveidžiai, tryško noru viską niokoti ir sunaikinti bet ką, kas primena gyvenimą laisvėje. Toje vietoje niekas nebuvo saugus. Smurtas ir beprotybė buvo tarsi dvi gaisro, niokojančio mintis ir sielas, liepsnos.

Kiekvienoje kameroje kalėjo po šimtą penkiasdešimt paauglių. Sąlygos buvo klaikios. Lovų visiems nepakako, todėl kaliniai miegodavo pakaitomis. Buvo tik vienas tualetas kameros gale ir taip dvokė, kad vos prisiartinus norėdavosi vemti. Nebuvo jokios ventiliacijos. Vienintelė vieta, pro kurią patekdavo oras, buvo skylės metaliniuose lakštuose, kuriais buvo uždengti abu langai.

Viduje buvo sunku kvėpuoti, todėl daugelis silpnų paauglių, sergančių širdies ar kvėpavimo ligomis, ilgai netverdavo: blogai pasijusdavo, dažnai nualpdavo ir kartais daugiau nepabusdavo. Praėjus maždaug savaitei nuo mano atvykimo, vienas vaikinukas, turintis rimtų plaučių problemų, pradėjo spjaudytis kraujais. Vargšelis prašė duoti gerti, tačiau kiti numetė jį į kampą ir nenorėjo net prisiartinti, bijodami užsikrėsti tuberkulioze. Jam praleidus naktį ant grindų kraujo klane, kuris susidarė be paliovos kosint krauju, paprašėme administracijos perkelti jį į ligoninę.

Šviesa buvo nuolat įjungta: ir dieną, ir naktį. Trys silpnos lemputės švietė prie sienos prikaltame iš stiklo ir metalo pagamintame gaubte, panašiame į sarkofagą.

Čiaupas buvo visada atsuktas. Ir žiemą, ir vasarą iš jo bėgo baltas kaip pienas vanduo. Karštas, beveik verdantis.

Lovas atstojo labai ankšti triaukščiai gultai. Iš čiužinių buvo likusi tik medžiaga, kamšalas išsidėvėjęs, tad miegodavome ant kieto medinio pagrindo. Kadangi visada buvo beprotiškai karšta, niekas nenaudojo antklodžių. Jas dėdavome po galva, nes pagalvės buvo tokio pat storio, kaip ir čiužiniai: viduje buvo tuščia. Aš pasirinkau miegoti be pagalvės ir antklodę tiesdavau po čiužiniu, kad nereikėtų laužyti kaulų į medį.

Nebuvo jokios dienotvarkės, kurios turėtume laikytis. Buvome palikti savo pačių valiai ištisas dvidešimt keturias valandas per parą. Tris kartus per dieną mums atnešdavo maisto. Ryte — stiklinę arbatos, panašios į nešvarų vandenį, kuriame buvo matyti pėdsakų kažko tokio, kas ankstesniame savo gyvenime galėjo būti arbata. Ant stiklinės uždėdavo duonos riekę su balto sviesto rutulėliu. Sviestą virtuvės virėjai atmiešdavo. Vogdavo maistą taip, tarsi nusikaltėliai būtų jie, o ne mes.

Kadangi trečiame aukšte, kur aš kalėjau, buvo „ypatingos paskirties” blokas pavojingiausiems paaugliams, mes nenusipelnėme garbės per pusryčius gauti šaukštelių ar kitokių metalinių įrankių. Sviestą ant duonos tepdavome pirštu. Tada mirkydavome sviestu apteptą duoną arbatos stiklinėje ir valgydavome ją kaip sausainius. Paskui išgerdavome arbatą su paviršiuje plaukiojančiais riebalais. Labai skanu ir maistinga.

Trys vaikinai atsistodavo prie duryse esančio langelio, paimdavo maistą iš prižiūrėtojų rankų ir perduodavo jį kitiems. Imti ką nors iš mentų buvo laikoma negarbingu dalyku. Žmonės, kurie tai darydavo, aukodavosi visų labui. Dėl to niekas jų neliesdavo, leisdavo jiems ramiai gyventi.

Per pietus valgydavome labai lengvą sriubą. Lėkštėse kaip erdvėlaiviai kosmose plaukiodavo menkai apvirtos daržovės. Tie, kuriems pasisekdavo, rasdavo bulvės gabalėlį, žuvies ašaką ar kokio gyvulio kaulą. Tai būdavo pirmasis patiekalas. Kaip antrąjį patiekalą gaudavome po lėkštę kasos, šitaip Rusijoje vadinama vandenyje virta smulkintų kviečių košė, sumaišyta su trupučiu sviesto. Paprastai joje būdavo į mėsą panašių gabalėlių, tačiau jie atsiduodavo bato puspadžiu. Gerti ir vėl duodavo arbatos, tokios pat kaip per pusryčius, tik kur kas vėsesnės. Duonos riekelė ir sviesto rutulėlis. Be to, visiems tiems gardumynams valgyti mums netgi duodavo po šaukštą. Šaukštai būdavo suskaičiuoti. Jeigu po valgio — praėjus pietums skirtam ketvirčiui valandos — nors vieno trūkdavo, į kamerą įžengdavo auklėjimo komanda ir, daug neklausinėję, jos nariai visus prilupdavo. Tuomet šaukštą kas nors grąžindavo, tiksliau, numesdavo durų pusėn. Tas, kuris būdavo pasilikęs šaukštą, nenorėdavo, kad kas pamatytų ir sužinotų, nes kitaip kameros draugai jį užkankintų ir, kaip pas mus tokiais atvejais sakoma, „net jo šešėlis imtų spjaudyti kraujais”.

Per vakarienę ir vėl kasa, stiklinė arbatos su rieke duonos ir sviestu. Vėl gaudavome šaukštus, tačiau šį kartą pavalgyti turėdavome per dešimt minučių.

Maistas visus kiršindavo. Šunsnukių grupelės, kurias vienydavo tokia pati meilė smurtui ir kankinimams, terorizuodavo visus, kurie buvo vieni, nepriklausė jokiai šeimai. Periodiškai juos mušdavo, kankindavo ir priversdavo mokėti savotišką duoklę — atiduoti didžiąją savo davinio dalį.

Iš tiesų, norint kalėjime išgyventi ir būti ramiam, reikėjo priklausyti šeimai. Šeimą sudarė žmonių, turinčių panašių savybių, grupė. Dažnai vienijanti savybė buvo tautybė. Kiekviena šeima turėjo savo vidaus taisykles ir paaugliai jų laikėsi, šitaip stengdamiesi pasilengvinti gyvenimą. Įprastose šeimose buvo priimta viskuo dalytis: jeigu kuris nors iš namų gaudavo siuntinį, duodavo šiek tiek jo turinio kitiems. Taip visi nuolat turėdavo ko nors, atsiųsto iš už kalėjimo sienų. Psichologiškai tai buvo labai svarbu, padėdavo nenukabinti nosies.

Tos pačios šeimos nariai vieni kitus gindavo, drauge valgydavo ir tvarkydavo visus savo kasdienius reikalus.

Be to, kiekviena šeima nustatydavo tik jai būdingas taisykles ir apribojimus, kurių buvo būtina paisyti. Pavyzdžiui, mūsų, sibiriečių, šeimoje buvo draudžiama žaisti azartinius žaidimus, lažintis ar dalyvauti bet kokioje veikloje drauge su kitoms šeimoms priklausančiais asmenimis. O jeigu kas nors padarydavo ką nors kuriam sibiriečiui, visa šeima jį užsipuldavo, net jeigu tas būdavo vienas. Primušdavo jį ir priversdavo „tepti slides”, kitaip tariant, prašyti prižiūrėtojo nedelsiant perkelti į kitą kamerą, motyvuojant savo prašymą pavojumi gyvybei. Visi kiti šį gestą laikydavo negarbingu, nes kai tą vargšelį perkėlus į kitą kamerą, ten su juo elgiamasi labai blogai, visi jį niekina.