Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

— Na, kaip? Gera mūsų mergužėlė? Ji mano! Dabar visi galite ja naudotis nemokamai, bet nuo rytojaus man už ją mokėsite! Arba smaukysitės!

Šitos nesąmonės prasidėjo apie devintą valandą vakaro ir tęsėsi visą naktį. Prižiūrėtojai nė karto neatėjo pažiūrėti, kas darosi. Prievartautojai keitėsi pamainomis. Eidavo pailsėti, o paskui ir vėl pradėdavo iš pradžių. Juokavo tarpusavyje:

— Ei, bičai, ar esate įsitikinę, kad jis dar gyvas?

— Na, svarbu, kad dar šiltas...

— Gyvas, žiūrėk, kaip čiulpia!

Apie šeštą valandą ryto šventė baigėsi.

Visi juokėsi ir laidė sąmojus, Marina gulėjo nejudėdamas savo lovoje. Kartkartėmis buvo girdėti, kaip jis mergaitišku balsu verkia ir kažką kužda.

Po trijų dienų jį ir vėl išsivedė prižiūrėtojai. Prieš tai Žuvis pravedė jam instruktažą, norėdamas užtikrinti, kad jis neparašys pareiškimo drausmės skyriui.

— Marina, jei prasitarsi, nužudysiu tave savo rankomis... Tylėk, elkis gerai, ir niekas daugiau čia tavęs nelies. Tik aš ateisiu aplankyti. Aš arba tie, kurie man sumokės. Supratai? Be manęs jie tau išdraskytų visas skyles kaip aną naktį!

Žuvis manėsi kalbėjęs įtikinamai ir, vos tik Marina išėjo iš kameros, pradėjo tartis su draugeliais, kuris pirmas jį dulkinsiąs, kai šis grįš.

Po kelių valandų atėjo šeši asmenys iš drausmės skyriaus. Drauge su jais atžingsniavo ir pats Krokodilas Gena. Pavardėmis sušaukė visus, dalyvavusius prievartavime. Vagiukus apėmė panika. Kai kas lemeno:

— Aš juk nieko nepadariau. Buvau ten, bet nieko nedariau.

Mes susidomėję stebėjome, kas vyksta.

Prižiūrėtojui baigus skaityti pavardžių sąrašą, pasigirdo šlykštus Krokodilo Genos balsas:

— Nagi, visi susirinkome? Pirmyn, po vieną į eilę!

Žiūrėjome, kaip jie išeina iš kameros. Dvi dienas nieko nebuvo girdėti. Ore tvyrojo laukimas. Niekas apie tai nekalbėjo, bet daugelis su siaubu galvojo, kas galėjo nutikti.

Trečios dienos naktį, kai visi miegojome, atsidarė durys ir suėjo Vagiukai. Prižiūrėtojai mums neleido keltis, tad mes, persisvėrę per gultus, bandėme įžiūrėti, kaip jie atrodo. Durims užsidarius prapliupo aimanos. Kai kurie verkė, kiti garsiai kalbėjo prasmės neturinčius dalykus.

Pastebėjau, kad daugelis visų pirma pasiėmė po rankšluostį ir nuėjo sušlapinti jo po čiaupu. Paskui mačiau du jų praeinant tarp gultų: šlapią rankšluostį laikė po trumpikėmis ties užpakaliu. Keletas jų pradėjo bartis dėl tualeto:

— Praleiskite mane, praleiskite, daugiau nebegaliu, man bėga kraujas...

Mūsų vaikinai juokėsi:

— Žiūrėkite, kaip bėga tie sušikti piderastai.

— Juk norėjo grūsti savo daiktą subinėn, ar ne? Bet jeigu kiši, turi ir pats gauti...

— Na taip, kitaip koks gi iš tavęs piderastas? Pusiau piderastas?

— Ei, žiūrėkite į aną! Jį tikrai išdulkino iki kraujo!

— Taip jam ir reikia, šūdo gabalui, šlykščiam homikui...

Mūsų Filatas Baltas atsikėlė iš lovos ir sušuko:

— Visi jūs apkrėsti! Eikite miegoti į kampą prie durų, nes mums jūsų buvimas greta kelia šleikštulį!

Niekas iš Vagiukų nedrįso atsikirsti, buvo įbauginti. Turbūt tikrai manė, kad jiems galas. Susirinko savo daiktus ir paklusniai persikėlė į kampą prie durų.

— Tik pažiūrėkite, gaidžių migracija! — pasakė kitas mūsiškis. Visi prapliupome juoktis.

Kitą dieną, drauge sudėję sklandančius gandus ir Vagiukų pokalbių nuotrupas, išsiaiškinome, kas atsitiko. Krokodilas Gena nuvedė juos į pirmame aukšte esantį susitikimų su giminėmis kambarį. Kambarys didelis, jame daug lovų. Atvykę tėvai su savo vaikais čia galėdavo praleisti vieną dieną ir vieną naktį. Ten pustrečios paros Krokodilo Genos draugai juos prievartavo ir viską filmavo vaizdo kameromis. Buvo kalbama, kad Žuviai (kaip ir dar kažkuriam) įkišo butelį ir taip sudraskė užpakalį, jog ėmė kraujuoti.

Nuo to laiko Žuvis pavirto tarsi šešėliu. Vaikščiodavo po kamerą patyliukais, visą laiką žvelgdavo tik į grindis. Eidavo atlikti gamtinių reikalų naktį, o dieną stengdavosi nenulipti nuo savo gulto.

Vagiukai naudodavosi visų pirma bejėgiais ir įbaugintais berniukais. Paprastai prigrasindavo arba jėga nusitempdavo juos į savo juodąjį kampą — gultų bloką, kuriame gyveno, — ir ten vieni kitiems demonstruodavo pačius baisiausius ir įmantriausius kankinimo būdus.

Beveik kasdien ką nors išprievartaudavo, o netrukus pamušdavo ir versdavo šokti visiškai nuogą ant grindų, į užpakalį įgrūdę popieriaus ritinėlį. Pirma padegdavo popierių, o paskui vargšeliui liepdavo šokti. Tas ritualas netgi turėjo pavadinimą: „Kviesti velniuką iš pragaro”. Kiekvienas kankinimo būdas turėjo pavadinimą, ir beveik visada jie būdavo pašiepiantys.

Pavyzdžiui, „Mūšis su kiškiu” buvo toks: vargšelis, kuriam tekdavo nelaimė patekti į jų nagus, būdavo pastatomas priešais sieną, ant kurios nupieštas kiškis su bokso pirštinėmis, ir turėdavo mušti jį iš visų jėgų. Visi iki užkimimo rėkdavo: „Nagi, stipriau!” Auka daužydavo sieną ir po kelių minučių jo rankos būdavo visos kruvinos. Tuomet jie liepdavo jam daužyti sieną galva ir kojomis grasindami: „Nagi, gaidy, ko bijai? Juk tai tik sumautas kiškutis! Spirk jam stipriau, daužk su galva! Mušk jį arba sudraskysime tau šikynę kaip kokį skudurą!”

Vargšelis visas susidaužydavo. Galiausiai jį priversdavo kristi ant kiškio visu kūnu, tačiau dažniausiai neprireikdavo — nelaimėlis nualpdavo iš skausmo dar prieš tai. Tuomet jį palikdavo gulėti ant grindų. Sakydavo: „Esi nuopisa, mergšė! Visiškai nieko vertas, tik pagalvok, tave sumušė kiškis! Kai atsigausi, padarysime iš tavęs gražią mergaitę!”

Taip Vagiukai skleisdavo baimę ir paniką tarp nuteistųjų.

Kitas kankinimas vadinosi „Gagarino skrydis”: priversdavo auką šokti nuo paties aukščiausio gulto, rankomis laikantis už pėdų. Taip kūnas įgaudavo savotišką baliono formą. Kartais, norėdami „apsaugoti” auką, kad krisdama nesusitrenktų, galvą apvyniodavo rankšluosčiu, tačiau šios kankynės pabaigoje vis tiek lūždavo kaulai, ir vargšelis iškeliaudavo tiesiai į ligoninę.

Dar buvo „Vaiduoklis”: priversdavo ką nors vaikščioti su antklode ant galvos net ir porą dienų iš eilės. Bet kas galėdavo prieiti prie jo ir bet kada suduoti. Jis kiekvieną kartą turėdavo atsakyti: „Nieko nejaučiu, nes esu vaiduoklis.”

Paprastai „vaiduoklis” būdavo mušamas kokiu nors kietu daiktu, geriausiai arbatos prikaistuviu, į kurį dar įdėtas maišelis cukraus, kad būtų sunkesnis. Kartą gretimoje kameroje, per stipriai trinktelėjus per galvą, vienas vaikinukas buvo užmuštas. Kitą dieną per pasivaikščioti gryname ore skirtą valandą Vagiukai gyrėsi kieme. Savo ausimis girdėjau, kaip juokdamiesi kalbėjo: „Vaiduoklis buvo pernelyg silpnas.”

Administracija visus smurto tarp nepilnamečių atvejus priskirdavo nelaimingiems atsitikimams. Buvo labai daug „nukritusiųjų nuo gulto miegant”. Daugelis jų mirdavo, kai kurie visam gyvenimui liko invalidai.

Niekas nedrįsdavo papasakoti teisybės.

Mes, sibiriečiai, buvome prieš bet kokias seksualinio iškrypimo, įžūlumo ir nemotyvuoto smurto apraiškas. Todėl, kai kas iš mūsiškių matydavo, jog Vagiukai ruošiasi ką nors kankinti, sukeldavome rimtas muštynes, kurios kartais baigdavosi blogai.

Mūsų kameroje visus vargšus nelaimėlius valdė toks šunsnukis, tikras sadistas, pravarde Bulgaras. Jis buvo Vagiukas, vieno Juodosios sėklos nusikaltėlio sūnus ir jaunesnysis vieno Blatnoi brolis. Bulgaras buvo gana liesas vaikinas, daugmaž kaip aš. Skirtumas tik tas, kad aš mankštinausi ir gana daug judėjau, todėl buvau išvystęs šiokį tokį atsparumą fiziniam nuovargiui. O jis rūkė ir niekada nejudėjo, todėl buvo panašus į nedidukę mumiją. Net jo odos spalva buvo labai keista, kaip sergančiojo hepatitu. Mes, sibiriečiai, jį net vadinome Geltonu, o ne Bulgaru.