Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Dušuose dažnai kildavo aršios muštynės net ir be priežasties, vien todėl, kad kurio nors nervai buvo pernelyg įtempti. Užtekdavo, kad kas nors užima tavo vietą po vandeniu, ir jau pasaulio pabaiga. Sargyba niekada nesikišdavo, leisdavo jaunuoliams išlieti savo pyktį. Stovėdavo ir žiūrėdavo, kartais lažindavosi, statydami už paauglius kaip už kovinius šunis.

Kartą po grumtynių duše, įvykusių tarp mūsų ir gruzinų, vijausi vieną vaikigalį, ką tik nuplėšusį nuo manęs motinos siuvinėtą rankšluostį. Staiga mano priešininkas nei iš šio, nei iš to sustojo ir ženklais parodė man netriukšmauti. Mane labai sudomino toks jo elgesys, pagalvojau, kad tai galėtų būti spąstai. Sustojau, suspaudžiau kumščius ir, pasiruošęs muštis, lėtai prie jo priėjau. Tačiau jis ėmė rodyti į kabiną, iš kurios sklido keistas garsas, tarsi kažkas lėtai brauktų geležiniu daiktu per plytelėmis išklijuotą sieną. Supratome, kad vyksta kažkas bjauraus, mane apėmė negera nuojauta, nenorėjau matyti, kas dedasi už tos sienos.

Drauge su vaikinuku, kurį vos prieš akimirką norėjau prikulti, slapčia slinkome iš vienos kabinos į kitą ir vis labiau artėjome prie vietos, iš kurios sklido tas garsas. Nuo prieš akis atsivėrusio vaizdo pasijutau blogai: stambus vidutinio amžiaus prižiūrėtojas nuleistomis kelnėmis, pakėlęs galvą ir užsimerkęs tikrąja to žodžio prasme gaidino mažą ir liesą berniuką. Berniukas tyliai verkė ir net nebandė išsisukti iš prievartautojo nagų, kuris jį prilaikė viena ranka sučiupęs už kaklo, o kita už šono.

Mūsų girdėtas garsas sklido nuo raktų ryšulio, prikabinto prie nuleistų mento pedofilo kelnių. Su kiekvienu jo judesiu raktai brūkšteldavo grindimis.

Manau, kad ten užtrukome gal tik akimirką, nes vos supratę, kas vyksta, tyliai pasprukome. Grįždamas į atidarytus dušus, kur prausėsi mūsų draugai, parodžiau gruzinui ženklą tylėti, ir jis man linktelėjo.

Ne visi prižiūrėtojai buvo vienodi. Kai kurie turėjo šiek tiek žmogiškumo ir mūsų neskriaudė. Tiksliau, niekada nepadarė nieko humaniško, bet vien tuo, kad mūsų nemušė, nežemino ir neskriaudė, labai daug padėjo. Tačiau kiti versdavo kai kuriuos nepilnamečius parsidavinėti.

Buvo toks senas šlykštus mentas: visą gyvenimą dirbo prižiūrėtoju suaugusiųjų kalėjimuose, o pabaigęs vaikų psichiatrijos studijas pasiprašė perkeliamas į nepilnamečių kalėjimą. Mūsų kalėjime jis buvo labai įtakingas. Nepaisant to, kad buvo eilinis prižiūrėtojas, konkuravo su pačiu direktoriumi, nes palaikė ryšius su žmonėmis, užsiimančiais nauja veikla, kaip viena laisvo gyvenimo formų atkeliavusia iš užsienio drauge su demokratija. Tie žmonės buvo pedofilinių pornografinių filmų prodiuseriai ir versdavo nepilnamečius parsidavinėti, lytiškai santykiauti su užsieniečiais — pinigingais atvykėliais iš Europos ir JAV. Tie žmonės turėjo daug pinigų, vadinasi, naujoje, demokratinėje, sistemoje buvo labai įtakingi. Daug paauglių būdavo paimami tam tikrą valandą ir grįždavo kitą dieną, nešini krepšiais maisto ir įvairiausių nesąmonių, tokių kaip žurnalai, spalvoti pieštukai ir kitokie dalykai, apie kuriuos kalėjime visi kiti galėjo tik pasvajoti. Kameros draugams buvo draudžiama juos liesti ir skriausti. Jie turėjo neliečiamybę, niekas nedrįso jų net pirštu krepštelti, nes visi žinojo: tie paaugliai yra senojo prižiūrėtojo kekšės. Jį vadindavome „Krokodilu Gena”, kaip sovietinio animacinio filmuko herojų. O kekšes vadindavome moteriškais vardais. Jų gultai paprastai būdavo kameros gale, prie durų. Jie ten visą laiką ir tūnodavo.

Niekas su jais nekalbėjo, jie gyveno visiškai atsiskyrę. Apsimetėme, kad jų nėra. Be to, mes, sibiriečiai, laikėme juos užkrečiančiais, todėl labiau už kitus vengdavome bet kokios formos kontakto su jų daiktais arba žmonėmis, kontaktavusiais su jais ar jų daiktais.

Kartą vienas Vagiukų šeimos tipelis, vadinamas „Žuvimi”, nusprendė, kad nori išprievartauti vieną kekšę — tokį keturiolikmetį vaikinuką, kurį visi vadino „Marina”. Marina buvo reguliariai paimamas iš kameros, tačiau vieną rytą grįžo su plakimo žymėmis ant rankų ir paraudusiu kaklu, tarsi kas būtų jį smaugęs. Neatrodė, kad jaustųsi prastai. Buvo patenkintas, valgė vaisius, skaitė komiksus. Trumpiau tariant, Žuvis nuėjo pas jį ir paprašė duoti gabalėlį vaisiaus. Marina davė. Žuvis atsisėdo greta jo ant gulto, juodu ėmė kalbėtis, ir galiausiai Žuvis įtikino Mariną jam pačiulpti visos kameros akivaizdoje.

Mūsų, sibiriečių, padėtis tomis dienomis buvo ypatinga — visai neseniai buvome sukėlę muštynes ir kurį laiką turėjome elgtis ramiai, kitaip, pasak su mumis kalbėjusių drausmės skyriaus darbuotojų, mus išskirsią ir išsiuntinėsią į skirtingas kameras, kur turėjome nemenkas galimybes iki ausų įklimpti į mėšlą. Taigi, tuo metu, kai Žuvis grūdo savo lytinius organus Marinai į burną visos savo palydos ir kitų idiotų, susirinkusių pasižiūrėti šou, akivaizdoje, mes sėdėjome ant savo gultų ir buvome pamėlę iš pasiutimo, nes negalėjome net snukio jam sumalti.

Skambėjo skatinantys Vagiukų šūksniai:

— Nagi, homike, suvalgyk jį visą!

— Šaunuolis, Žuvie, duok jam nuryti žuvelę!

— Pražiok tą burną, dabar ir aš tau įkišiu!

Po kelių akimirkų supratome, jog atsirado nemažai norinčiųjų, kad Marina ir juos pamalonintų tokiu pačiu būdu, kaip Žuvį.

Buvo girdėti silpnas Marinos balselis, šnabždantis aiškiai moteriškomis gaidomis, kurių buvo šlykštu klausytis:

— Ne, vaikinai, jam pačiulpiau, nes jis man patinka, bet dabar gana...

Dabar jau niekas negalėjo sustabdyti minios.

— Ką čia šneki, žiok burnelę, brangioji. Šaunuolė, šitaip. Kitaip sulaužysiu tavo gaidišką nosį!

— Taip, gerai, gerai pačiulpk! Paskui bus mūsų eilė!

Buvo girdėti dejonės, kartkartėmis pasigirsdavo ekstazę pasiekusiųjų riksmai. Marina kosėjo ir spjaudėsi. Kiti piktdžiugiškai jam rėkė:

— Ko čia spjaudaisi, pidere! Turi nuryti, kitaip sumalsiu tau veidą!

Vargšelis Marina. Buvo gaila į jį žiūrėti. Plonu, kaip sunkaus ligonio, nepajėgiančio kvėpuoti, balseliu maldavo:

— Būkite geri, nebegaliu. Duokite man ramybę! Paskui visiems pačiulpsiu, bet leiskite man pailsėti, labai prašau...

— Pidere, paskui netinka. Jei pavargai, gulkis ant gulto, tik pilvu žemyn! — Žuvis nenorėjo liautis.

Vienas mūsiškių buvo beeinąs jo mušti, bet sustabdėme. Negalėjome sau leisti ir vėl prisidirbti. Buvome priversti stebėti tą šlykštynę. Niekas iš mūsiškių nežiūrėjo, tačiau viską puikiai girdėjome, buvome už kelių metrų nuo prievartos vietos. Girdėjome, kaip Mariną numetė ant gulto, ir kažkas aiškiai su pasididžiavimu pareiškė:

— Praleiskite mane, aš pirmas jam įkišiu subinėn!

Netrukus Marina tarsi sukliko, bet paskui pradėjo giliai alsuoti kaip besimylinti mergina. Gultai judėjo. Judesys persidavė nuo vieno gulto į kitą, ir mūsiškius pasiekė nestiprus dunksėjimas. Tas dunksėjimas mus siutino iki išprotėjimo. Jei būtume galėję, visus juos būtume sudraskę į gabalus.

Kažkoks balsas tarė:

— Nagi, vaikai, kiškime jam ir į burną paeiliui, kitaip tas pideras per daug atsipalaiduos!

Visi prapliupo juoktis, laidyti sąmojus, o Marina vėl pradėjo maldauti, žadėti vėliau visiems pačiulpti ir padaryti bet ką, jeigu tik jie nebelįsią. Niekas nesiklausė. Vėl dejonės, vėl į jo burną išsiliejusiųjų riksmai, vėl Marina kosti ir spjaudosi, kosti ir spjaudosi.

Paskui kažkas skėlė Marinai pirmuosius antausius ir jis pradėjo šaukti. Kažkas užveržė jam kaklą ir toliau prievartavo. Kartkartėmis atleisdavo ir jis vėl kosėdavo, spjaudydavo, bandydavo kažką pasakyti, bet nepajėgdavo, nes užsikosėdavo. Visi rėkė iš džiaugsmo, buvo patenkinti. Žuvis kitiems kalbėjo: