Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Po pastarojo žodžio tarp gultų nuvilnijo nuostabą reiškiantis garsas: įžeisti žmonių grupę yra labai negerai. Pagal nusikaltėlių įstatymus, tai laikoma klaida. Tačiau Filatas buvo gudrus: savo įžeidimą ištarė klausimo forma, o pagal mūsų įstatymus, tokiais atvejais, ypač jeigu prieš tai buvo įžeistas mamos vardas, šioks toks įžeidimas grupei netgi labai tinka.

Daugiau nieko nepasakęs Filatas uždėjo koją ant Bulgaro lyties organų, kurie liūdnai susitraukę stirksojo ant nejudančio kūno, ir iš visų jėgų primynė. Paskui kaip išprotėjęs užšoko ant Bulgaro ir siaubingai surikęs ėmė šokinėti ant pilvo, kol išgirdome baisingą trakšt. Nieko neišmaniau apie anatomiją, bet supratau kuo puikiausiai: lūžo dubens kaulas.

Vagiukai tylėjo, buvo įbauginti. Filatas visiems jiems paliepė:

— Dabar turite per minutę tepti slides. Paskui, jeigu kuris iš jūsų bus likęs šiuose namuose, jo lauks toks pat galas kaip...

Filatas nespėjo baigti sakinio, nes Vagiukai pašoko nuo savo gultų ir, nulėkę prie metalinių durų, ėmė klykdami jas daužyti:

— Prižiūrėtojai! Gelbėkite! Mus žudo! Perkelkite! Prašome nedelsiant perkelti į kitą kamerą!

Po kurio laiko durys atsidarė, ir įžengė drausmės būrio pareigūnai, ginkluoti guminėmis lazdomis. Kaip šiukšlių maišus išvilko du sužeistuosius, kurie paliko ilgas kraujo šliūžes. Tada pradėjo mesti lauk Vagiukus.

Po savaitės atėjo laiškas iš laisvės. Jame buvo rašoma, kad Bulgaras ligoninėje mirė ir kad jo brolis pabandė prašyti sibiriečių įvykdyti teisingumą, tačiau buvo tuoj pat nutildytas. Jis ėmė gąsdinti atkeršysiąs ir tuomet buvo nužudytas, partrenktas mašina. Bandė bėgti nuo savo žudikų, bet jam nepavyko. Kad niekam nekiltų abejonių, greta lavono buvo paliktas sibirietiškas diržas.

Šitaip karas ir baigėsi. Daugiau niekas nebenorėjo keršyti, visi nutilo ir nusiramino. Po kelių mėnesių į mūsų kamerą buvo atkelti kiti Vagiukai, tačiau mūsų atžvilgiu jie daugiau nebedarė klaidų.

Toje vietoje, toje kameroje, toje sibiriečių šeimoje, praleidau devynis mėnesius. Po devynių mėnesių, trimis mėnesiais anksčiau laiko, mane išleido į laisvę už gerą elgesį. Prieš išvažiuodamas atsisveikinau su vaikinais. Laikydamiesi tradicijos, vieni kitiems palinkėjome sėkmės.

Išėjęs dar ilgai sapnuodavau kalėjimą, vaikinus, tą gyvenimą. Dažnai nubusdavau, kamuojamas keisto jausmo, jog vis dar esu ten. Žinoma, apsidžiaugdavau supratęs, kad esu namie, tačiau jaučiau kažkokią paslaptingą nostalgiją, kartais gailestį. Tas jausmas ilgai neblėso širdyje. Mintis, kad greta manęs nebėra nė vieno sibiriečio draugo, buvo nemaloni. Palengva palengva grįžau į įprastą savo gyvenimą, o tų vaikinukų veidai vis labiau tolo.

Apie daugelį jų daugiau nieko negirdėjau. Praėjo daug metų, ir vieną dieną Maskvoje sutikau Kerja Jakutą. Jis man šiek tiek papasakojo apie kai kuriuos jų, tačiau pats buvo pasitraukęs iš nusikaltėlių visuomenės. Dabar dirbo vieno turtingo verslininko apsaugininku ir nebeketino grįžti į nusikalstamo gyvenimo vėžes.

Jis man paliko gerą įspūdį. Šiek tiek pasikalbėjome, prisiminėme savo, sibiriečių, šeimos laikus ir išsiskyrėme. Nė vienas nepasiūlėme apsikeisti adresais. Abu buvome tos praeities, kurią nelengva prisiminti, dalis.

Ksiuša

Ksiuša buvo labai graži, įprastų, rusėms būdingų, bruožų mergina. Aukšta, šviesiaplaukė, puikaus sudėjimo, strazdanų nusėtu veidu ir tamsiai mėlynomis giliomis akimis.

Ji buvo mano amžiaus ir gyveno su teta, gera moterimi, kurią mes visi vadinome teta Anfisa.

Nuo pat mažens mane supo suaugę neįgalūs žmonės ir neįgalūs vaikai. Tokie kaip mano brangus draugas Borisas mašinistas, apie kurio tragišką gyvenimo baigtį jau papasakojau. Mūsų rajone gyveno daug psichinių ligonių. Iki pat dešimto dešimtmečio, kai buvo panaikintas įstatymas, draudžiantis namie laikyti psichinius ligonius, jie atsikraustydavo gyventi į Padniestrę.

Dabar pastebiu, kad sibirietiška kultūra manyje išvystė stiprų žmonių, kurie už gimtosios mano bendruomenės ribų buvo vadinami nenormaliais, priėmimo jausmą. Man iš tiesų tai niekada neatrodė anomalija.

Užaugau su psichiniais ligoniais ir iš jų daug ko išmokau. Padariau išvadą, kad jie turi natūralaus tyrumo. Kažko tokio, ko neįmanoma iki galo pajausti, jeigu nepajėgi visiškai atsikratyti žemiškų sunkumų.

Ksiuša buvo mano ypatinga draugė.

Pamenu tą dieną, kai pamačiau ją pirmą kartą. Ji ėjo mūsų namų link šiek tiek droviu, tačiau kartu ir ryžtingu, tvirtu žingsniu. Buvo panaši į laukinį žvėrį, bidzenantį miške. Sėdėjau drauge su savo seneliu ant suoliuko. Jai priėjus senelis kurį laiką žvelgė į ją, o paskui prabilo taip, tarsi kalbėtų su kažkuo man nematomu: „Dėkui, kad mums, nusidėjėliams, atsiuntei dar vieną angelą.”

Supratau, kad tai buvo, kaip pas mus sakoma, „Dievo siųsta” mergaitė. Tokia, kuri kitose vietose būtų vadinama tiesiog beprote.

Ji sirgo viena iš autizmo formų, buvo tokia nuo pat gimimo.

„Ji kenčia už mus visus kaip mūsų Viešpats Jėzus Kristus”, — pasakė man senelis. Aš buvau tokios pat nuomonės. Ne dėl to, kad nesuvokiau Mūsų Viešpaties kančios priežasčių, bet paprasčiausiai todėl, kad žinojau, jog norint išgyventi ir turėti galimybę tarpti mano šeimoje, visuomet reikia sutikti su seneliu. Net ir tada, kai peržengiama protinių sugebėjimų riba. Kitaip nieko nebus.

Kaip ir daugelis kitų Dievo siųstų vaikų ir suaugusiųjų, Ksiuša labai dažnai būdavo mūsų namuose: ateidavo ir išeidavo, kada panorėjusi. Kartais užsibūdavo iki vėlyvos nakties, kol teta Anfisa ateidavo jos pasiimti.

Ksiuša buvo ekspansyvi, kartais netgi labai plepi. Mėgdavo pasakoti visiems naujausias kur nors išgirstas žinias.

Ją auklėjo nusikaltėliai, tad Ksiuša puikiai žinojo, kad mentai — blogi, o mūsų rajone gyvenantys žmonės — geri, ir mes visi esame šeima.

Visa tai sukūrė saugumo atmosferą aplink ją. Ji jautėsi galinti laisvai gyventi.

Net ir paaugusi Ksiuša į mūsų namus ateidavo taip pat laisvai, kaip ir anksčiau: nesiklaususi niekieno leidimo pradėdavo gaminti virtuvėje ką panorėjusi arba nueidavo į sodą padėti mano tetai, kartais sėdėdavo ir žiūrėdavo, kaip mano mama mezga kojines.

Dažnai mudu su ja lipdavome ant stogo, kur senelis laikė balandžius. Jai labai patiko balandžiai. Juokdavosi matydama, kaip jie tipinėja ir lesa. Juokdavosi ir tiesdavo į juos rankas, tarsi norėtų visus juos paliesti.

Leisdavome balandžius drauge su seneliu. Iš pradžių senelis paimdavo nedidukę ir nespalvingą, kuklesnių plunksnų balandžio patelę ir paleisdavo į orą. Ji pradėdavo kilti. Skrisdavo vis aukštyn, o kai tapdavo mažytė kaip taškelis danguje, mums abiem senelis paduodavo po didelį patiną prašmatniomis ir žvilgančiomis plunksnomis — tikrai įspūdingus balandžius. Seneliui davus signalą, mesteldavome juos aukštyn. Tuomet patinas kildavo patelės link ir norėdamas atkreipti jos dėmesį vartydavosi ore. Stipriai plazdėdavo sparnais taip garsiai, tarsi rankomis plotų katučių. Verta pamatyti, kaip tuo metu Ksiuša juokdavosi. Tai ji buvo tikrasis reginys.

Jai patikdavo mėgdžioti senelio judesius ir kalbėjimo manierą. Pamačiusi kokį nors gražų naujai pirktą balandį, susidėdavo rankas ant krūtinės lygiai kaip senelis Borisas ir lygiai taip pat kaip jis dainingai tardavo: „Koks nuostabus šis balandis, jį čia atsiuntė pats Dievas!”

Visi prapliupdavome juoktis iš to, kaip puikiai jai pavyksta atkartoti senelio gestus ir sibirietiškos jo tarties subtilybes. Ji juokdavosi drauge su mumis, supratusi, kad padarė kažką smagaus.