Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

— Kodėl?

Paprasčiausias trumpas ir aštrus „Kodėl?”

Jaučiausi blogai, nebejaučiau pėdų. Netekau jėgų. Turbūt buvo matyti, jog man negera, nes pabandęs žengti Ksiušos kambario pusėn pajutau, kad du bičiuliai laiko mane už šonų, prilaiko už alkūnių. Žingsnis po žingsnio suvokiau, kad svirduliuoju kaip girtas. Krūtinę apėmė iki šiol nepatirtas skausmas, jaučiau sunkumą širdyje ir plaučiuose, nepajėgiau kvėpuoti. Viskas aplink ėmė suktis. Stengiausi žiūrėti į vieną tašką, tačiau mano galvoje besisukanti karuselė judėjo vis greičiau, vis greičiau, greičiau... Vienu momentu spėjau pagauti Ksiušos atvaizdą. Jis buvo neryškus, tačiau šokiravo net ir neraiškus: Ksiuša gulėjo lovoje kaip naujagimė, rankomis apsikabinusi veidą liečiančius kelius. Užsidariusi, visiškai nuo visų atsiribojusi. Norėjau pažvelgti jai į veidą, norėjau, kad nustotų svaigti galva, bet nepajėgiau savęs suvaldyti. Išvydau ryškią šviesą ir netekęs sąmonės sukniubau savo bičiulių rankose.

Atsigavau kieme. Buvau apsuptas draugų. Kažkuris davė man atsigerti truputėlį vandens, atsistojau ir iškart pasijutau gerai. Jaučiausi stiprus, tarsi būčiau ilgai ilsėjęsis.

Per tą laiką kiemas prisipildė žmonių. Prie vartų ir gatvėje driekėsi žmonių virtinė. Visi jie be paliovos meldė tetos Anfisos atleidimo. Moterys vis verkė ir laidė prakeiksmus prievartautojams.

Tą akimirką mane buvo apėmęs vienintelis troškimas: sužinoti, kas galėjo šitaip pasielgti.

Vienas mūsų draugas Žvairys — šitaip vadinamas, nes mažas būdamas buvo žvairas, tačiau vėliau akys pasveiko, na, tapo normalios, tik pravardė liko tokia pat — priėjo prie mūsų ir pasakė, kad senelis Kuzia laukia visų savo namuose. Saukiamas chodnjak, kitaip tariant, didelis visų rangų nusikaltėlių susirinkimas, kuriame privalo dalyvauti ir nepilnamečiai.

Paklausėme jo, ar žino, kas išprievartavo Ksiušą ir kaip tai nutiko.

— Žinau tik tiek, — pasakė, — kad dvi mūsų rajono moterys rado ją Centre. Netoli turgaus. Paliktą nualpusią tarp šiukšliadėžių.

Išreiškiant pagarbą susirinkimai visuomet rengiami senų nusikaltėlių, užrišusių mazgą, namuose. Pasinaudoję didžiule savo patirtimi jie gali duoti labai naudingų patarimų, tačiau yra pasitraukę iš veiklos ir nebeturi atsakomybės, todėl lyg ir nedalyvauja. Susirinkę ne savo namuose visi nusikaltėliai gali sakyti, ką galvoja, jų neriboja svetingumo įstatymas, pagal kurį namų šeimininkas turi vengti prieštarauti svečiui. Šitaip visi gali laisvai diskutuoti, neperžengdami blaivaus proto ribų.

Atėję į senelio Kuzios namus duris radome atidarytas, kaip visada plačiai atlapotas, įėjome neprašę leidimo. Tai taip pat gero elgesio taisyklė: niekada seno ir įtakingo nusikaltėlio nereikia prašyti leidimo įeiti į jo namus, nes pagal seno nusikaltėlio filosofiją, jis neturi nieko savo, niekas šiame gyvenime jam nepriklauso, tik žodžio galia. Net ir namai, kuriuose gyvena, ne jo: visuomet jums atsakys, kad jis tik svečias. Be to, senelis Kuzia iš tiesų buvo tik svečias, nes gyveno jaunėlės savo sesers, simpatiškos senelės Liusios, namuose.

Buvo susirinkę daug Žemupio nusikaltėlių. Buvo ir dėdė Sergejus, jaunesnysis tėvo brolis. Pasisveikinome su susirinkusiaisiais rankos paspaudimu ir trimis bučiniais į žandą, kaip daroma Sibire. Senelė Liusia pasodino mus ir atnešė didelę krežinę giros. Palaukėme, kol visi atvyks, tada mūsų Sargas Rąstas davė ženklą, kad galime pradėti.

Tokių susirinkimų tikslas — drauge išspręsti ypatingą rajone susidariusią padėtį taip, kad sprendimas būtų visiems priimtinas, ir kiekvienas pagal savo galimybes prisidėtų prie jo vykdymo.

Kaip jau minėjau, kiekvienas rajonas turi Sargą. Tai jis turi atsiskaityti aukščiausiems vadams, niekada nedalyvaujantiems tokiuose susirinkimuose, už nusikaltėlių įstatymų taikymą. Sargo pareigos labai sudėtingos. Jis visuomet turi žinoti, kas dedasi rajone, o jeigu nutinka kas nors rimto, vadai „prašo” — kaip sakoma nusikaltėlių žargonu — kitaip tariant, nubaudžia. Niekada nesakoma „bausti”, sakoma „paprašyti”.

Paprašyti galima trimis būdais: švelniai, tuomet sakoma „paprašyti kaip brolio”; griežčiau, sakoma „įrėminti”; arba galutinai ir labai griežtai. Tuomet, jeigu nusikaltėlio gyvenimas neišraunamas su šaknimis, jis pasikeičia, be jokios abejonės, į blogąją pusę. Sakoma „paprašyti kaip iš Bjaurybės”.

Paprastai senieji autoritetai asmeniškai nesprendžia pavienių problemų: tam yra Sargas, kurį jie išrenka ir kuris jiems atstovauja. Bent jau tol, kol elgiasi tinkamai. Jeigu padėtis sudėtinga ir viršija Sargo galimybes, šis gali kreiptis į autoritetingą nusikaltėlį. Dalyvaujant iš eilinių nusikaltėlių pasirinktiems liudininkams, Sargas gali papasakoti apie įvykį, neminėdamas jame dalyvavusių asmenų vardų. Taip daroma tam, kad būtų užtikrintas sprendimo nešališkumas. Jeigu Sargas nurodo kieno nors vardą arba kokiu nors būdu leidžia suprasti, apie kurį asmenį kalbama, senis gali jį nubausti ir pats atsisakyti spręsti klausimą, perduoti jį kitam, paprastai tolimam žmogui, su kuriuo palaiko menkus ryšius. Visa tai daroma tam, kad nusikaltėlių teismo procesui būtų garantuojamas maksimalus nešališkumas, nes šitaip dėmesys sutelkiamas į nusikaltėlių įstatymus ir nieką kita.

Savaime aišku, jog kai kas nors atsitinka, Sargas yra pirmasis suinteresuotas, kad viskas būtų išspręsta greitai ir gerai, kad byla netaptų pernelyg sudėtinga ir nereikėtų įtraukti autoritetingų nusikaltėlių.

Rąstas buvo senoviškai auklėtas senas plėšikas. Pradėjo susirinkimą mums įprastu sibirietišku pasveikinimu: dėkodamas Dievui už tai, jog visiems mums suteikė galimybę čia susirinkti.

Kalbėjo lėtai, sodriai. Atrodė, kad kalba lokys, ne žmogus. Klausėmės, kartkartėmis kas nors liūdnai atsidusdavo, šitaip akcentuodamas slegiančią padėtį.

Rąsto kalbos esmė buvo paprasta: nutiko siaubingas dalykas. Pati moters prievarta sibiriečių nusikaltėlių visuomenėje yra nepriimtinas dalykas, tačiau Dievo siųstos moters prievarta yra visos sibiriečių tradicijos prievarta.

— Turite savaitę, — užbaigė, žvelgdamas mūsų, paauglių, pusėn. — Privalote surasti kaltininką arba kaltininkus, jeigu buvo keliese, ir juos nudėti.

Užduotis buvo skirta mums. Kadangi Ksiuša buvo nepilnametė, mūsų rajono taisyklės numatė, jog tyrimą atlikti ir galutinę bausmę įvykdyti turi nepilnamečiai.

Suaugę nusikaltėliai nepaliko mūsų vienų. Priešingai, pažadėjo svarią paramą, tačiau su kitomis bendruomenėmis turėjome bendrauti tik mes, kad jos suprastų, kaip veikia mūsų įstatymai.

Tokios sibiriečių taisyklės: suaugusieji niekada nekiša nosies į nepilnamečių reikalus. Gali jiems padėti, patarti, paremti, bet veikti turi jie patys. Taip pat ir mūsų muštynėse suaugusieji niekada nedalyvauja. Kitų rajonų paaugliai gali juos pasikviesti į pagalbą. Sibire suaugęs vyras niekada nepakels rankos prieš nepilnametį, kitaip netektų savo, kaip nusikaltėlio, savigarbos. Kita vertus, nepilnamečiai taip pat turi žinoti savo vietą ir negadinti suaugusiesiems nervų.

Žodžiu, kad kiti suprastų, jog mūsų įstatymai tvirti, mes, paaugliai sibiriečiai, turėjome parodyti, jog sugebame pasirūpinti savimi.

— Iš pradžių eisite iš vieno kvartalo į kitą ir pasistengsite gauti informacijos, — pasakė mums Rąstas. — Šitie jums pravers, — užbaigė ir padavė ryšulį pinigų. Dešimt tūkstančių dolerių. Nemenka sumelė.

Susirinkimas baigėsi. Dabar, gavę savo gaujos palaiminimą, galėjome traukti į miestą.