Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Atsakiau jam šypsniu ir parodžiau rankas: tuščias, delnais į viršų. Tai teigiamas gestas, kuriuo akcentuojamas kuklumas, paprastumas ir abejingumas tam, kas vyksta.

Kol keičiausi mandagumo ir geranoriškumo gestais su tuo tipu, Gagarinas vienam jų aiškino mūsų apsilankymo priežastis. Jie paskambino kažkam mobiliuoju telefonu, ir po kelių minučių motociklu atvažiavo jaunuolis. Jis buvo mūsų gidas. Turėjo palydėti mus pas rajono Sargą Barbosą, šitaip vadinamą todėl, kad yra neūžauga. Žodžiu barbos juokais vadinami maži ir silpni šunyčiai.

Barbosas buvo išskirtinė asmenybė. Labai išsilavinęs, protingas, gudrus ir turintis retą humoro jausmą, dėl kurio sugebėdavo juokauti bet kokia tema, net ir apie savo sudėjimą. Tačiau kitas jo charakterio bruožas buvo ne toks teigiamas: labai lengvai supykdavo ir per keturiasdešimt šešerius gyvenimo metus net keturis kartus buvo nuteistas už žmogžudystę.

Apie jį buvo pasakojama galybė nesąmonių. Pavyzdžiui, kad jo motina esanti ragana. Davusi jam suvalgyti deimantų pelenų ir šitaip padariusi jį nemirtingą. Arba, kad jis, dar būdamas motinos pilve, prarijęs savo brolį dvynį ir už tai ji sūnų prakeikusi, neleidusi užaugti.

Mano dėdė pažinojo jį jau labai seniai. Pasakojo, kad būdamas jaunas Barbosas eidavo pas mėsininką ir treniruodavosi, kaip trenkti žmogui per galvą geležiniu strypu. Mušdavo ant kablių sukabintus gyvulius, kuriems jau būdavo nudirtas kailis. Šitaip tobulino savo techniką, kol tapo įgudusiu žmogžudžiu.

Buvo labai keista, kad Juodosios sėklos bendruomenėje, kur toks nusikaltimas kaip žmogžudystė buvo beveik niekinamas (bent jau aukščiausių vadų), šis žmogus sugebėjo pasiekti ir užimti tokią svarbią padėtį hierarchijoje. Man atrodo, jog Sargo pareigos jam buvo suteiktos tam, kad būtų išlaikyta ramybė Juodajai sėklai sunkiu laiku. Pastaruoju metu Juodosios sėklos kasta buvo šiek tiek palikta likimo valioje ir atrodė, kad jai reikia tvirtos rankos.

Paskui motociklu važiuojantį jaunuolį įsukome į už stoties esančią šalutinių gatvelių raizgalynę. Netikėtai vaikinas sustojo ir parodė į atviras duris. Išlipome iš mašinų. Tą pat akimirką, lydimas trijų jaunų nusikaltėlių, pro duris išėjo Barbosas.

Priėjo prie mūsų, pasisveikinome. Laikydamasis sibiriečių taisyklių ir atlikdamas namų šeimininko vaidmenį Barbosas visų pirma pasiteiravo apie kai kurių Žemupio senių sveikatą. Kiekvieną kartą išgirdęs atsakymą persižegnodavo ir padėkodavo Viešpačiui už geranoriškumą mūsų seniams. Užbaigęs formalumus, Sargas paklausė, kodėl atvykome.

Gagarinas trumpai jam viską papasakojo, o kai pasakė apie pinigus, siūlomus kaip atlygį už teisingą informaciją apie prievartautoją, nykštuko veidas pasikeitė — įsitempė kaip išgaląsti ašmenys, persikreipė iš pykčio.

Pasikvietė vieną saviškių ir kažką pašnibždėjo jam į ausį. Netrukus atsiprašė mūsų ir patikino, kad tuojau viską paaiškins. Po kelių minučių jo žmogus grįžo nešinas nedideliu sportiniu krepšiu ir padavė jį Barbosui. Barbosas jį padavė Gagarinui, šis atidarė ir visiems mums parodė: viduje buvo dolerių pakuotės ir du pistoletai.

— Čia dešimt tūkstančių. Drįstu pridėti juos prie jūsiškių už to šunsnukio galvą... O pistoletai, — piktdžiugiškai nusišypsojo nykštukas, — jie taip pat jums. Kai jį rasite, suvarykite jam visą šviną nuo visų garbingų mūsų rajono vagių. Nerizikuojame to padaryti patys, nes šis teisingumo aktas priklauso jums.

Negalėjome atsisakyti, tai būtų nemandagu. Todėl padėkojome.

Išvažiavome iš rajono patenkinti priėmimu ir Barboso gestu, tačiau aš jaučiausi prastai. Man buvo vis blogiau: mintys apie Ksiušą nedavė ramybės. Kažkas man sakė, kad tai pernelyg gili žaizda. Suvokiau, jog galvoju apie ją beveik kaip apie mirusią.

Dabar turėjome apsilankyti rajone, vadinamame „Bamu”. Šis trumpinys reiškia Baikalo-Amūro magistralę — greitkelį, jungiantį garsųjį Baikalo ežerą su didžiąja Sibiro upe.

Greta geležinkelio bėgių buvo nutiesta automagistralė ir per aštuntą dešimtmetį pastatyti nauji pramonės miestai, į juos atsikraustė daugybė žmonių, dirbančių tam, kad būtų užtikrintas socialistinės šalies progresas. Visi tie miestai buvo visiškai vienodi, sudaryti iš penkių ar šešių rajonų, vadinamų mikrorajonais. Bendras vaizdas labai liūdnas: visi namai vienodi — trimis eilėmis išrikiuoti devynaukščiai pastatai su nedideliais kiemais, kuriuose neauga žolė, o medžiai dėl saulės trūkumo neišgyvena ilgiau nei sezoną. Tuose žemės lopinėliuose buvo įrengtos ir žaidimų aikštelės vaikams. Baisiai atrodantys žaislai su daugybe aštrių kampų suręsti iš metalo laužo ir cemento, nudažyti komunistiniu stiliumi, kitaip tariant, visi viena spalva, nepriklausomai nuo to, kas vaizduojama. Jie atitiko komunistinės visuomenės sampratą: visi privalo būti vienodi. Nors Motina Gamta krokodilą sutvėrė žalią, o liūtą geltoną, abu jie buvo nudažyti raudonai, todėl panėšėjo į paklaikusio menininko kūrinius. Visi šie žaisliniai gyvūnai, kurie turėjo linksminti vaikus, buvo įmūryti į asfaltą ir jau po pirmojo lietaus pasidengdavo rūdimis. Rizika įsipjovus susirgti stablige buvo didžiulė.

Šią gražią naujųjų miestų projektuotojų iniciatyvą žmonės iškart pakrikštijo „atsisveikinkime su vaikais”, nes vaikai kasdien daugybę kartų susižeisdavo. Po kelerių metų ten atsikėlę gyventi žmonės visų pirma išardydavo žaidimų aikšteles, kad galėtų užtikrinti savo vaikams sveiką ir laimingą vaikystę.

Tokios vietos, kur gamta buvo pakeičiama kvailais ir groteskiškais žmogiškos egzaltacijos projektais, man ir į mane panašiems žmonėms keldavo liūdesį ir skausmą.

Žodžiu, mūsų mieste Bamas buvo vieta, kurioje buvo pastatyti devynaukščiai namai ir juose gyveno bėdžiai, nevykėliai: daugiausia chuliganai ir tokie, kuriuos Sibire vadina esančiais „už ribos”, kitaip tariant, nusikaltėliai, kurie dėl neišprusimo nesugeba laikytis garbingo ir deramo nusikaltėlių gyvenimo taisyklių.

Bame narkomanija tapo beveik socialiniu reiškiniu. Narkotikai buvo pardavinėjami ir dieną, ir naktį. Paaugliai pradėdavo svaigintis būdami dvylikos ir vargiai kuris sulaukdavo pilnametystės. O tie nedaugelis, kuriems tai pavykdavo, vos aštuoniolikos jau būdavo panašūs į senius — be dantų, marmurines statulas primenančia oda. Jie darydavo žemo lygio nusikaltimus: vogdavo iš namų ir gatvėse, bet taip pat dažnai žudydavo.

Apie Bamo rajoną buvo pasakojamos kraują stingdančių istorijų, baugios neišprusimo mastu ir beviltiškumu, į kurį gali nusiristi žmogus. Buvo pasakojama apie mamas, išmetusias savo kūdikius pro langą, vaikus, žiauriai nužudžiusius savo tėvus, savo brolius nugalabijusius brolius, nepilnametes merginas, kurias prostitucija užsiimti versdavo jų broliai, tėvai ar dėdės.

Rajone gyveno gana įvairių tautybių žmonių: buvo daug moldavų, čigonų, ukrainiečių, iš Pietų Rusijos kilusių žmonių ir keletas šeimų iš Kaukazo. Visus juos siejo vienintelis dalykas: visiškas nesugebėjimas gyventi žmogiškai.

Bame negaliojo jokie įstatymai, nebuvo ir žmogaus, galinčio prisiimti atsakomybę už garbingus nusikaltėlius dėl visų ten vykstančių nesąmonių.

Ten gyvenantys žmonės buvo vadinami zakontačenyje, kitaip tariant, apkrėstaisiais. Pagal nusikaltėlių taisykles, su jais nebuvo galima turėti reikalų kaip su normaliais žmonėmis. Draudžiamas bet koks fizinis kontaktas, su jais negalima sveikintis nei balsu, nei paduodant ranką. Negalima naudotis jokiu daiktu, kuriuo prieš tai naudojosi jie. Drauge su jais negalima valgyti, gerti, sėsti prie vieno stalo ar gyventi tuose pačiuose namuose. Jau pasakojau, kad kalėjime apkrėstieji gyvena atskirame kampe, daugeliu atvejų jie verčiami miegoti po gultais, o valgyti iš skyle viduryje paženklintų lėkščių ir su taip pat paženklintais šaukštais. Jie verčiami dėvėti nešvarius drabužius. Be to, jiems draudžiama turėti kišenes, jos nukerpamos arba nuardomos. Kaskart, pasinaudoję išviete, apkrėstieji turi sudeginti joje šiek tiek popieriaus, nes, nusikaltėlių įsitikinimu, tik ugnis gali nuvalyti daiktą, prie kurio buvo prisilietęs apkrėstasis.