Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Vaikai užsiimdavo ne vien tik tuo. Jie taip pat pranešdavo naujausias žinias: jeigu norėdavai, kad apie ką nors visi sužinotų, užtekdavo duoti jiems šiek tiek pinigų ar porą cigarečių pakelių ir per dvi ar tris valandas miestas jau viską žinodavo. Senelės Mašos vaikai taip pat labai praversdavo kovojant su policija. Kilus triukšmui kuriame nors Benderų rajone ir atvažiavus policijai ko nors suimti, vaikai paskleisdavo žinią, suinteresuoti asmenys mobilizuodavosi ir išlaisvindavo suimtąjį arba surengdavo nedidelį susišaudymą su policininkais. Šiaip sau, savo malonumui.

Dabar mums reikėjo senelės Mašos vaikų pagalbos, nes norėjome, kad visi sužinotų apie mūsų paieškas ir garbingą siūlomą atlygį, tačiau taip pat buvome šiek tiek pavargę ir išalkę.

Kai atvažiavome į „Švilpuką”, jau temo. Senelė Maša mus sutiko kaip visuomet su šypsena ir geru žodžiu, vadino mus „vaikeliais” ir bučiavo į skruostus. Jai mes visi buvome vaikai, net ir jau gerokai ūgtelėję. Susėdome prie stalo, ir ji prisėdo drauge su mumis. Ji visuomet su visais šitaip elgdavosi — prieš atnešdama valgyti šiek tiek pasikalbėdavo. Papasakojome apie mus ištikusią nelaimę. Ji iki galo mus išklausė, paskui pasakė, kad šią istoriją jai jau buvo papasakoję jos vaikai. Kurį laiką tylėjome, o ji rankšluosčiu, kurį visuomet nešiodavosi rankose, nusibraukė ašaras nuo raukšlėmis išvagoto veido. Žiūrint į ją, į tą veidą, apimdavo jausmas, kad ji — Motinos Žemės įsikūnijimas.

Senelė Maša pradėjo nešti mums įrankius ir šio bei to atsigerti. Mes per tą laiką pasikvietėme vieną jos vaikų, tokį liesą neaukštą berniuką be vienos akies ir baltais kaip sniegas plaukais. Jis buvo labiausiai ne iš kelmo spirtas, vardu Begunokas. Tai reiškia „greitai bėgantis”. Buvo labai rimtas vaikis. Kiekviena užduotis, kurią apsiimdavo atlikti, jam reiškė pažadą. Paprašėme jo tarp savo pažįstamų mieste paskleisti garsą apie mūsų paieškas, o svarbiausia, užsukti į visas vietas, kur žmonės renkasi išgerti, ir drauge praleisti laiką. Melas įbruko jam į ranką pakelį cigarečių ir penkių dolerių banknotą. Po akimirkos išgirdome, kad jo dviratis nušvilpė visu greičiu.

Vakarieniavome tylėdami, nekėlėme įprasto erzelio. Buvau beprotiškai alkanas, bet negalėjau valgyti. Kramtydamas maistą jaučiau sunkumą plaučiuose. Norėdamas nuryti kąsnį turėjau būtinai gerti. Todėl neilgai trukus apgirtau, o sunkios mintys, kuriose skendau, man nedavė ramybės. Kiti atrodė daugmaž taip pat, kaip ir aš. Lėtai, be didelio entuziazmo vakarieniavome toliau. Mano bičiulių akys vis labiau blausėsi nuo išgerto alkoholio. Tvyrojo tikra laidotuvių atmosfera.

Buvo girdėti sunkūs atodūsiai, tylios dejonės, o staiga vienas mūsų pradėjo verkti. Labai tyliai, gėdydamasis rodyti savo silpnumą. Tai buvo mūsų būrio jaunėlis, trylikametis Liocha, pravarde Kapas, kurios nusipelnė dėl numirėliškos išvaizdos (buvo liesas ir vis sirgdavo, be to, nuolat buvo prastai nusiteikęs). Jau apie dešimt kartų bandė pasikarti, bet kuris nors mūsų vis jį išgelbėdavo. Kartą dėdės pistoletu netgi paleido šūvį sau į širdį, bet kulka tik perskrodė plautį ir stipriai pakenkė jau ir taip prastai sveikatai. Kitą kartą prisigėręs iki žemės graibymo šoko į upę bandydamas nusiskandinti. Nepavyko, nes labai gerai mokėjo plaukti ir išlikimo instinktas buvo stipresnis. Niekada nebandė persipjauti venų, bet tik todėl, kad bijojo kraujo. Net ir per muštynes niekada nenaudodavo peilio, tik kastetą ir geležinį strypą.

Kapas buvo daug problemų turintis paauglys, tačiau vis tiek puikiai pritapo mūsų kompanijoje ir visiems mums buvo kaip brolis. Polinkis savižudybei lyg vaiduoklis slypėjo jo mintyse, nė vienas mūsų negalėjo tiksliai numatyti, kada tai pasireikš, todėl jį nuolat prižiūrėdavo vyresnis paauglys Vytia, pravarde Katinas. Jis šitaip vadintas todėl, kad jo mama pasakojo, jog vos jam gimus jų katė Liza atsivedė keturis kačiukus ir naktimis įslinkdavusi į berniuko lovelę jį maitindavo. Todėl, pasak mamos, jis tapo pusiau katinu. Kapas su Katinu visur eidavo drauge. Pagrindinis jų užsiėmimas buvo žvejyba ir motorinių valčių vagystės. Juodu buvo upės ekspertai, žinojo kiekvieną ypatingą vietą — kur srovė silpna ar labai stipri, kurioje vietoje tyko priešinė srovė, kur dugnas gilesnis. Ir visada absoliučiai užtikrintai žinojo, kurioje vietoje konkrečiu metų laiku yra žuvų. Jie niekada nebuvo grįžę iš žvejybos tuščia valtimi. Niekada.

Per vakarėlius ir kaskart, kai kartu gerdavome, netikėtas Kapo verksmas būdavo neabejotinas ženklas, jog netrukus jis bandys suvesti sąskaitas su savo egzistencija. Todėl, pagal mūsų nustatytą tvarką, su kuria sutiko pats Kapas (kuris būdamas blaivus, nepaisant sunkių psichologinių problemų, labai norėjo gyventi), nebeduodavome jam alkoholio, o ekstremaliais atvejais net pririšdavome jį virve prie kėdės.

Tą kartą „Švilpuke”, kol Kapas stengėsi nustoti verkti ir nosine šluostėsi veidą, Gagarinas mostelėjo Katinui ir šis akimirksniu pakeitė prieš Kapą stovintį degtinės butelį saldžiu gazuotu gėrimu pavadinimu „Buratinas” — tai tokia savotiška sovietinė kokakola. Kapas liovėsi verkęs ir išmaukė „Buratino” butelį, o paskui ilgai ir liūdnai nusiraugėjo.

Gagarinas kalbėjosi su mūsų vairuotojais — Makaru, vadinamu Lūšimi, ir Ivanu, pravarde Ratas. Jiems buvo kiek daugiau nei dvidešimt. Abu buvo ką tik atlikę penkerių metų bausmę kalėjime. Buvo draugai visam gyvenimui, kaip sakoma Italijoje. Juodu drauge dalyvavo daugelyje apiplėšimų, o per paskutinį įvyko susišaudymas su policija ir Ratas buvo sužeistas. Lūšis nenorėjo jo palikti vieno, tad leidosi suimamas drauge, kad tik jų neišskirtų. Taisyklės numatė, kad vykdant misiją jie negali mums padėti bendrauti su įvairių rajonų nusikaltėliais. Labai gaila, tai būtų gerokai pravertę. Mes visi buvome nepilnamečiai, o nusikaltėliai, nesiremiantys sibiriečių tikėjimu, patį faktą, jog kalbasi su nepilnamečiais, laikė asmeniniu įžeidimu. Užtat Lūšis ir Ratas galėjo mums patarti, kaip elgtis, kaip kalbėti su žmonėmis, kurie laikosi kitokių negu mūsų taisyklių, kaip išnaudoti kiekvieno asmens ir skirtingų bendruomenių savybes. Tai buvo labai svarbu. Nuolatinis ryšys tarp jaunuolių ir suaugusiųjų, aiškinančių kiekvieną situaciją pagal įstatymus, kurių laikosi mūsų seniai, buvo mūsų auklėjimo dalis.

Kol Gagarinas klausėsi Lūšies ir Rato patarimų, kiti pradėjo kalbėtis tarpusavyje. Galbūt Kapo verksmas mus visus išjudino, padėjo vėl susivienyti ir atgauti blaivų protą.

Staiga Melas pradėjo man pasakoti istoriją, kurią nuo dešimties metų pliauškė kaskart, kai prisigerdavo. Istoriją iš savo vaikystės fantazijų. Porino, kad prie upės susipažino su mergina ir pažadėjo nusivesti ją į kiną. Tuomet esą juodu pasimylėjo. Šioje vietoje kiekvieną kartą įterpdavo žodžius: „Atrodė, kad dulkinu princesę.” Paskui eidavo labai smulkus jų seksualinės sueities apibūdinimas, Melas vaizduodavo save kaip energingą ir patyrusį meilužį. Istorijos pabaigoje ji verkė jam ant peties ir prašė dar kurį laiką pabūti, o jis, deja, turėjęs ją palikti, nes vėlavęs į žvejybą.

Tai buvo pati netikėčiausia ir kvailiausia nesąmonė pasaulyje, tačiau Melas buvo mano draugas, todėl klausydavausi jo su apsimestiniu susidomėjimu ir pačia tikriausia kantrybe.

Melas kalbėdavo su tokiu užsidegimu, kad vienintelė jo akis taip susiaurėdavo, jog tapdavo panaši į randą. Pasakodamas plačiai gestikuliuodavo milžiniškomis rankomis ir kaskart, kai ranka mosteldavo virš degtinės butelio, skubėdavau jo prilaikyti, kad neapvirstų.