Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Stebėdamas vakarienę jaučiausi taip, kaip galėjo jaustis Judas, sėdėdamas prie to paties stalo su Jėzumi Kristumi. Tiksliau, jaučiausi nereikalingas, niekam tikęs idiotas. Buvau gana girtas.

Vakarienė, kaip nutikdavo visada, virto savotišku girtuoklių susirinkimu. Nesiliovėme gėrę. Senelė Maša nenorėdama, kad pernelyg nusigertume, vis nešė mums lėkštutes, prikrautas maisto, kuris mūsuose yra puiki užkanda prie degtinės.

Apie vidurnaktį grįžo Begunokas ir pranešė naujieną: grupelė Kaukazo jaunuolių kaip tik tuo metu, kai buvo išprievartauta Ksiuša, matė Centro rajone sukinėjantis nepažįstamus vyrukus.

— Vyrukus, kurie prie telefonų būdelių, — pasakojo Begunokas, — kabinėjosi prie vienos merginos.

Nieko nelaukę nuskubėjome į mašinas.

Kaukazo rajonas buvo beveik toks pat senas kaip mūsiškis. Šitaip buvo vadinamas todėl, kad daugelis jo gyventojų buvo kilę iš Kaukazo, bet pavadinimą lėmė ir rajono padėtis: jis buvo išsidėstęs ant kelių kalvų. Kaukazo nusikaltėliai priklausė įvairioms bendruomenėms, tačiau visoms joms vadovavo vadinamoji gruzinų šeima. Paskui ėjo armėnai, susibūrę į Kamaščatoj , armėnų nusikalstamą grupuotę, ir žmonės iš įvairių regionų: Azerbaidžano, Čečėnijos, Dagestano, Kazachstano ir Uzbekistano.

Gruzinai sutarė su armėnais. Juos siejo ir tai, kad abi iš Kaukazo kilusios tautos priklausė krikščionių stačiatikių tikėjimui, o kiti rajono gyventojai buvo musulmonai arba netikintys, bet laikėsi islamo tradicijų. Gruzinų ir armėnų nusikaltėlių bendruomenių struktūra buvo šeiminė: kad taptum įtakingas, nereikėjo užsitarnauti kitų pagarbos, kaip pas mus, sibiriečius. Pakako gimti tinkamoje šeimoje. Klanus sudarė šeimų nariai. Jie užsiėmė įvairia nusikalstama veikla: nelegalia prekyba, reketu, smulkiomis vagystėmis ir žmogžudystėmis.

Mūsų bendruomenei nepatiko gruzinų taikomi principai tvarkant reikalus: dažnai mūsų nusikaltėliai atsisakydavo bendrauti su jais vien todėl, kad jie prisistatydavo esantys kokio nors įtakingo asmens sūnumis ar giminaičiais. Sibiriečiams toks elgesys nepriimtinas, nes pas mus kiekvienas vertinamas už tai, ko jis, kaip žmogus, vertas. Kilmė lieka antroje vietoje. Sibire kreipiamasi į šeimą paramos, kai nėra kitos išeities, tik jei tai būna gyvybės ar mirties klausimas.

Žodžiu, dėl šių ir kitų priežasčių turėjome nemažai nemalonumų su kaukaziečiais. Jeigu susidurdavome kurioje nors miesto vietoje, viskas baigdavosi muštynėmis, per kurias kartkartėmis kas nors žūdavo.

Prieš porą metų vienas mūsų draugas Mitia, vadinamas „Žuliku” (žargonu tai reiškia „smulkų nusikaltėlį”), subadė peiliu vieną gruziną, nes šis įžeidė kalbėdamas gruziniškai jo akivaizdoje. Žulikas jį įspėjo, pasakė, kad elgiasi užgauliai, o jis leido suprasti, jog ir toliau kalbės gruziniškai, nes niekina rusus, kuriuos vadino „okupantais”. Tai buvo politinio pobūdžio provokacija, į kurią Žulikas atsakė peilio dūriais. Netrukus gruzinas mirė ligoninėje. Po šios mirties jo tautiečiai kreipėsi į senuosius Juodosios sėklos nusikaltėlius, prašydami teisingumo, tačiau sprendimas buvo jų nenaudai, nes, pagal nusikaltėlių įstatymus, gruzinas padarė dvi dideles klaidas: visų pirma, elgėsi nemandagiai su kitu nusikaltėliu be jokios priežasties; antra, leido sau politinio pobūdžio kalbas, kurias draudžia nusikaltėlių taisyklės. Politikavimas buvo laikomas dideliu visos nusikaltėlių bendruomenės įžeidimu, nes politika — mentų reikalas, nusikaltėliai su tuo šūdu neturi turėti nieko bendra.

Po to nuosprendžio gruzinai nė kiek nenurimo, porą kartų bandė keršyti. Iš pradžių šovė į vieną mūsų draugą vardu Vašia, jis, laimei, liko gyvas. Paskui vienoje miesto diskotekoje norėjo nužudyti Žuliką. Siekdami priversti jį išeiti laukan, išprovokavo muštynes. Tada lauke užpuolė būriu. Laimei, tą kartą mes buvome drauge. Puolėme į užvirusią košę ir stengėmės jį pridengti.

Mušdamasis pastebėjau, kad jie Žuliko pusėn vis siunčia torpedas. Taip vadinama sistema, kuria pasinaudojus per muštynes nužudomas konkretus žmogus ir apsimetama, jog įvyko nelaimingas atsitikimas. Keliese — dviese ar trise — tarsi netyčia puola tą žmogų (auką, vadinamą „klientu”) ir per sumaištį sudaro galimybę kitam (torpedai) smogti taiklų mirtiną smūgį. Paskui vėl visi įsimaišo į vykstančias muštynes, ir galiausiai, jeigu torpeda patyrusi, niekas nieko nepastebi, viskas būna atlikta greitai ir profesionaliai. Kliento mirtis laikoma įprastine muštynių pasekme ir todėl iškart pamirštama, nes muštynės prilyginamos ekstremaliam pasitenkinimo būdui ir kiekvienas jų dalyvis iš pat pradžių žino, kuo rizikuoja. Tačiau, jeigu per sumaištį kas nors, kas pasiuntė torpedą, demaskuojamas, pagal taisykles, jis turi būti nužudytas, nes pažeidė muštynių taisykles. Žodžiu, šis gestas laikomas tikra žmogžudyste. Iš anksto apgalvota kolegos nusikaltėlio žmogžudystė prilyginama niekšybei. Tą akimirką miršta žmogžudžio nusikaltėlio garbė, o remiantis nusikaltėlių įstatymais, „kai miršta nusikaltėlio garbė, miršta ir pats nusikaltėlis”.

Tą vakarą mūsų buvo daug mažiau nei jų. Jie norėjo mus sumušti ir pasiųsti torpedą nužudyti Žuliko, tačiau, jų nelaimei, praėjus porai minučių nuo to rūpestingai mums parengto cirko pradžios, įsikišo vaikinai iš Centro rajono, kuriame ir buvome. Pasinaudoję teritorijos šeimininkų teise, jie įsakė nutraukti muštynes.

Kaip tik tuo metu gruzinų torpeda visų akivaizdoje puolė Žuliką ir bandė jį nudurti, tačiau Žulikui pavyko atremti smūgį. Torpeda parkrito ant žemės ir ėmė kažką rėkti savo kalba, nekreipdamas dėmesio į šeimininkų reikalavimą nutraukti muštynes ir paslėpti peilius. Galiausiai jis net įpjovė vienam Centro vaikinui į ranką, kai šis paprasčiausiai paprašė duoti peilį.

Tuomet, maždaug po trijų sekundžių, Centro vaikinai būriu puolė gruzinus. Jų buvo apie tris dešimtis. Sumušė gruzinus be jokio gailesčio.

Mes atsiprašėme, paaiškinome padėtį ir tvarkingai pasišalinome. Namo parsinešėme visą krūvą malkų ir nemažai įpjovimų.

Sugrįžę į Žemupį viską papasakojome Sargui. Kad gruzinai būtų nubausti, reikėjo išorinio liudininko, kuris nebūtų vienas iš mūsų. Laimei, trys Centro vaikinai senųjų autoritetingų nusikaltėlių akivaizdoje paliudijo, kad matė torpedą savo akimis.

Po savaitės sibiriečiai pasiuntė į Kaukazo rajoną baudžiamąją ekspediciją ir ji baigėsi aštuonių gruzinų, dalyvavusių sąmoksle prieš Žuliką, mirtimi.

Savaime suprantama, ta bjauri istorija gerokai pablogino mūsų santykius su gruzinais, kurie jau ir taip nebuvo sklandus.

Gruzinai pradėjo skleisti gandus, kad mes, sibiriečiai, esame žmogžudžiai ir neteisingi žmonės.

Mes žinojome, kad esame teisūs ir kad situacija išsisprendė mūsų naudai; kita vertus, nelabai mums ir rūpėjo.

Priešingai nei gruzinai, armėnai buvo geri mūsų draugai. Jie buvo kur kas kuklesni už gruzinus. Kas žino, galbūt tai lėmė ir istorinės priežastys, nes juos nuolat kas nors buvo okupavęs. Net jų didikai, kilę iš garsių šeimų, nebuvo arogantiški ar apakinti didybės. Su daugeliu jų mus siejo verslo reikalai. Armėnai vykdė stambią prekybą, drauge su nusikalstama žydų bendruomene valdė dalį brangakmenių rinkos.

Aš asmeniškai palaikiau ryšius su vienu armėnų vaikinuku vardu Spartakas. Jis buvo vieno seno nusikaltėlio, vardu Armėnas, anūkas. Armėnas buvo geras mano senelio draugas, juodu kartu praleido daug laiko Sibiro gulage.

Nuvažiavome į vieną Kaukazo kvartalo vietą pavadinimu „Labirintas”. Tai buvo kažkas tarp baro ir užeigos, viduje buvo salė, kurioje galima žaisti biliardą ir lošti kortomis.